Mariaus spektro-analizė

Paskelbė: Data: 2013-10-27 02:43

Spausdinti | Komentarai

Kiekvieną kartą, kai paimu į rankas pažįstamo žmogaus knygą, jaučiu baimę: o jei bus visiškai neįdomu ir nedrįsiu pasakyti: šūdą čia parašei? Tačiau atsisakyti negaliu: esu smalsus ir norisi perskaityti kiekvieną naują pažįstamo žmogaus knygą. Tiesa, nusivilti dar neteko, bet jaučiu, jog kada nors teks: ir tada gailėsiuosi, kad paėmiau knygą.

Marius Plečkaitis – naujas vardas literatūroje, bet seniai visiems žinomas rašaliotojas. Jis yra iš tų žmonių kategorijos, kurie „mažai pastebimi, bet tuo patenkinti“. Tai yra, neįsivaizduoju, kad Marius darkytųsi ir rašinėtų nesąmones, idant taptų pastebimu ir populiariu grafomanu. Panašiai kaip Marijus Gailius – jis santūrus ir protingas žmogus.

Bet čia ne apie jį, čia apie jo debiutinį kūrinį. Ilgai niekaip neparemtą, ilgai vis anonsuotą. Pasiėmiau knygą ir galvoju: ką dar galima naujo pasakyti poezijoje po Pauliaus Norvilos (poezijos genijaus iš to paties Kauno)? Ar poezija turi prasmę, kai kažkas ją dėlioja taip, kad lieki be žado?

Aišku, Marius visai kito kalibro poetas, matantis visai kitus to patie daugiabriaunio gyvenimo kampus. Jis nerimuoja, jis pasakoja apie spalvas, kuriomis ištatuiruota jo vaizduotė. Iš karto sužavi du dalykai: tai nebanalu ir tai tikra. Specialiai nieko necituosiu, nes jei norite tikro katarsio – tai skaitykit visą knygą. Jeigu nenorite – eikite į Radžio arba Kirkorovo koncertą ir būkite laimingi per amžius amen.

„Spektras“ – neabejotinai paveiktas tokių poetų kaip Mantas Gimžauskas-Šamanas, čia juntamas ir erotinis, ir buitinis gyvenimas, kuriame visos spalvos reikalingos, nes viena kitą papildo, nes be buities pilkumo, nebus ir orgazmo vaivorykštės.

Nors kiekviena eilutė baisi – nes atrodo, kad tuoj bus nuslysta į banalumą, į paviršutinį – atleisk man, Dieve – patackizmą, bet Marius išsisuka vos juntamu, bet akivaizdžiai brandžiu poetinės nuojautos vairavimu.

Žongliruojant žodžiais – tik nuojauta gali padėti neparašyti nesąmonės.

Knyga vykusi. Ir tai sakau ne dėl to, kad Marius vėliau nenorės išgerti su manimi alaus. Sakau, nes šiais laikais geri žodžiai dažniausiai sakomi pagal užsakymą, o manęs, deja, nupirkti neįmanoma.

Sakau, nes reikia pasakyti: turime naują vardą ir žmogų, kuris gali kurti per-spek(r)tyvią poeziją. Kas iš jo išaugs – velniai žino. Paulius Norvila parašė antrą knygą po ilgos pertraukos. Ir nenuvylė, nors galėjo ir geriau. Kaip seksis Mariui – matysim.

Dabar tiesiog skaitom ir mėgaujamės. Tai negruzinanti poezija. Jauno žmogaus žodžiai. Tokiais laikais, kai viskas banalu – tai beveik stebuklas.

Mariau, rašyk. Nesustok. Nepasiduok. Not gonna get us!

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt