Philippe‘o Bessono romanas „Rudenėjant“ – apdovanotas didžiuoju RTL skaitytojų prizu, pagal jį pastatytas pasisekimo sulaukęs spektaklis. Autorius teigia, kad šį romaną parašė paskatintas Edwardo Hopperio paveikslo, kurį jis keletą kartų matė Čikagoje.
Bet epigrafas iš Margueritos Duras romano „Meilužis“ kužda skaitytojui, kad romanas įkvėptas ne paveikslo, o vieno iš trijų mėgstamiausių autoriaus kūrinių.
Pagrindinė veikėja Luiza Kuper rašo teatro pjeses. Ir kažkada pažinojo tokį Normaną. Jis „ją labiausiai žavi nevaržomu gyvenimu, laisvės troškimu, aistromis, kurios ją uždega, visu tuo, kas netelpa į kasdienybės rėmus. Jis – aktorius ligi pat panagių, net isterijos, pavydo priepuoliai ir meilės polėkiai.
Drungnumo Normanas nepripažįsta. Net menkiausi nusivylimai tampa neišsprendžiamomis dramomis. Net mažiausi pasisekimai virsta didžiausiu triumfu. Normanas visada būna ne pavargęs, o išsekęs, ne linksmas, o nežmoniškai laimingas, ne melancholiškas, o baisiausiai liūdnas. Tai galėtų būti siaubinga, bet kadangi jis apdovanotas beprotišku žavesiu, viskas tiesiog nuostabu“.
Kai skaičiau šitas eilutes, nejuokais išsigandau, ar čia ne apie mane: tiesiog viskas taip panašu. Reikės paklausti Philippe‘o, ar tikrai ne apie mane rašė.
Taigi turime klasikinę meilės istoriją. Parašyta prancūziškai. Švelniai, lyg skaitydamas glaustumeisi prie mylimo žmogaus. Ir tas bjaurus oras (anksčiau šį romaną leidėjai vertė „Praėjęs sezonas“, vėliau – „Vėlyvas ruduo“, nes leidėjai turi teisę patys parinkti pavadinimą. Aš šį romaną pavadinčiau „Meilės laikas“.
Luiza jau neturi vilčių, kad jos gyvenime dar ateis meilė. Ji lengvai plaukia pasroviui, nes viskas praeina. Normanas vedė. Viskas baigta.
Verčiant puslapius ir laukiant, kaip baigsis tas rudenėjimas, vis neapleidžia mintis, kad dėl M.Duras kūrybos pamišęs P.Besssonas viską baigs taip, kaip baigė ir pagrindinė M.Duras „Meilužio“ veikėja, – niekaip.
Tiesiog bėgs dienos. Liks tik praėjęs sezonas. Bet lengvučiai žodžiai, kurie ritasi lyg stiklo karoliukai akimis, nenori virsti ašaromis…
Lietumi, kuris niekada nesibaigia. Nesinori. Ir tuomet autorius atskleidžia paslaptį…
Epigrafas iš M. Duras romano „Meilužis“: „O daugiau – daugiau nebežinojo, ką jai sakyti. Paskui prabilo. Pasakė, kad viskas kaip ir anksčiau, kad myli ją, ir kad niekada nesiliaus jos mylėti ir mylės iki mirties“, – atsiveria lyg užmerktos nuo meilės ugnies sugedusiojo akys.
Ruduo ima degti. Ima degti tyla, kuri anksčiau skambėjo kaip paprastas lietus, o dabar – užsiliepsnojo.
Feniksas pakilo iš pelenų, bet kur jam skristi lietingą rudenį?
Šiek tiek perfrazuojant Umberto Eco, galima pasakyti: „Apie ką negali kalbėti, turi papasakoti“.
Philippe‘o Bessono romanas „Rudenėjant“ – apie tai, ko negalima pasakyti recenzija. Apie tai, ko negalima pasakyti keliais sakiniais. Apie tai, apie ką reikia papasakoti.
Tai knyga, kuri negali palikti abejingų tų, kas nors sykį tyloje girdėjo, kaip stipriai plaka žmogaus širdis, sakanti, „kad niekada nesiliaus mylėti ir mylės iki mirties“.
