Oskarams nominuota „Roma“ arba prarastojo laiko beieškant su Alfonso Cuarónu

Paskelbė: Data: 2019-02-02 09:50

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Roma" kadras

Skandalų ir sensacijų kino pasaulyje niekada netrūko. Jeigu jie neiškyla spontaniškai, kas nors (dažniausiai reklamos sumetimais) pasirūpina, kad peno karštus faktus medžiojančiai žiniasklaidai nepritrūktų. Tarptautinis Kanų kino festivalis – puiki tokio šurmulio teritorija, juk čia kasmet susirenka ne tik būriai garsiausių kinematografininkų iš viso pasaulio, bet ir greitos šlovės sulaukti svajojantys lengvatikiai. Filmų ir juose vaidinančių žvaigždžių reklama – neatsiejama kino festivalių veiklos dalis. O skandalai bei sensacijos – pati efektingiausia kino verslo varomoji jėga.

Bet kartais sensacijos gimsta iš ideologinių paskatų. Štai pernai Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux kategoriškai atsisakė priimti kelis filmus, kuriuos pristatė garsi internetinė kino platforma Netflix. Svarbiausias motyvas suprantamas: pagal seniai patvirtintą festivalio reglamentą į pagrindines programas neįtraukiami filmai, sukurti televizijai. Antras argumentas prancūzams taip pat svarbus: festivalyje parodyti filmai vėliau turi pasirodyti (nors trumpam) šalies didžiuosiuose ekranuose.

Kategorišką ir nepajudinamą poziciją šiuo klausimu užėmusi festivalio vadovybė buvo nepermaldaujama. Bet šventa vieta, tuščia ilgai nelieka. Kanų atmestus filmus mielai priglaudė konkurentai, ir rugsėjo pradžioje visi „atstumtieji“ susilaukė premjeros Venecijoje. Istorikus bei kinematografinius raritetus vertinančius kinomanus pradžiugino Netflix restauruotas 1971 m. nebaigtas režisieriaus Orsono Welleso filmas „Kita vėjo pusė“ (angl. The Other Side of the Wind), o meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. Netrukus „Roma“ varžysis dėl Oskarų net dešimtyje nominacijų. Įdomu, ar šiemet Kanų festivalio direkcija išliks tokia pat principinga?

Roma 2

Režisierių Alfonso Cuaróną įsidėmėjome, žiūrėdami jo šokiruojančių scenų nestokojantį filmą Taip pat ir tavo mamą“ (2001 m., orig. Y tu mamá también), Venecijos kino festivalyje apdovanotą prizu už geriausią scenarijų, o Marcello Mastroiannio vardo premija dviem jauniems aktoriams Gaeliui García Bernaliui ir Diego Luna‘i tapo kelialapiu į tarptautinės karjeros aukštumas.

Holivudas anksti pastebėjo originalų talentą ir dažnai kviečia režisierių padirbėti pasaulinio kino sostinėje. Čia Alfonso Cuarónas ekranizavo Ch. Dickenso romaną „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations, 1998 m.), išgąsdino žiūrovus niūria ateities pasaulio ir žmonijos saulėlydžio vizija „Žmonių vaikai“ (Children of Men, 2006 m.), režisavo trečiąją garsios nuotykių epopėjos dalį „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (Harry Potter and the Prisoner of Azkaban, 2004 m.) ir praturtino kosminę kino fantastiką septyniais Oskarais apdovanotu filmu „Gravitacija“ (Gravity, 2013 m.) – ne tiek dėl 3D technologijų, kiek dėl virtuoziško operatoriaus Emmanuelio Lubetzkio sugebėjimo holivudiniame paviljone neaprėpiamą ir žmogui priešišką kosmoso erdvę nufilmuoti taip, kad šie kadrai tampa panašūs į kraupaus sapno košmarą. Jamesas Cameronas pavadino „Gravitaciją“ geriausiu kino istorijoje filmu apie kosmosą, o kritikai pradinį filmo epizodą, trunkantį septyniolika minučių ir nufilmuotą vienu kadru (be jokio montažo) pažadėjo įrašyti į modernaus kino meno vadovėlius.

Roma 3

Roma“ ženklina režisieriaus sugrįžimą prie ištakų. Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.

Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. Dievo kūnas), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).

Roma 6

Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.

Roma 5

Nors Alfonso Cuarónas filmo titruose įvardintas ir kaip scenaristas, iš anksto parašyto scenarijaus nebuvo. „Kai ryte aktoriai ateidavo į filmavimo aikštelę, aš pasakojau jiems, ką šiandien darysime. Paskui išdalindavau aktoriams jų replikas. Norėjau, kad filmas kuo tiksliau atkartotų realybę… Kiekviena detalė buvo maksimaliai artima tiems vaizdams, kuriuos išsaugojo mano atmintis“.

Tokia principinė meninė nuostata padiktavo ir nespalvotos juostos pasirinkimą („Gal atmintis ir nebūna spalvota?“, – dalijosi samprotavimais režisierius po filmo premjeros Venecijoje). Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.

Roma 4

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika.

Verdiktas 10/10

Svarbiausią savo meninę nuostatą Alfonso Cuarónas paaiškino taip: „Norėjau sukurti filmą be atsakymų ir pamokslavimų. Tegu žiūrovas pats mąsto ir daro išvadas. Tačiau filme yra nemažai simbolių ir užkoduotų dalykų. Tikiuosi, kad juos pastebės intelektualūs žiūrovai. Bet visgi vieną aspektą norėčiau paaiškinti. Filmo pradžioje mes matome lėktuvus. Jų pasirodymą pateisina ne tiek svarba siužetui, kiek simbolinis užkodavimas, perėjimas nuo bendro vaizdo (visatos pasaulio) prie jo dalies (atskiros šeimos gyvenimo kosmoso). Kažkur yra visata, kuri platesnė už gyvenimą, kurį mes stebime. Čia užkoduota ir socialinė problematika – kontrastas tarp šiuolaikinių technologijų pasaulio ir lūšnų, kuriuose priversta gyventi didelė žmonijos dalis“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų ir serialų kritikuojančių religiją

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt