Viktoras Rudžianskas. „Ponia Klara“: eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2013.
Nedidelė, atviruko formos Viktoro Rudžiansko knygelė, dešimties meilės eilėraščių poetinė novelė „Ponia Klara“ primena kurtizinę lyriką. Subtiliai ironizuojant ir sekant trubadūrų ir vagantų kalbos maniera aukštinamas šiuolaikinės damos dvasinis ir fizinis grožis. Postmodernių poniučių meilės romanų santrumpa sudėta į vienos moters raudonmedžio skrynelę, „kurios vidus muštas raudonu aksomu“ (p.18). Kita vertus, tai šiuolaikinės buvusios kurtizanės, mylinčios moters retrospekcija į savo artimos-tolimos mylimosios laikus. Riterių luomas – miesto „grietinėlė – / teisėjas gaisrininkas advokatas dantistas / barzdaskutys pašto viršininkas“ (p. 18), geležinkelio stoties viršininkas, dar auksakalys, vaistininkas, tiesa, jau Anapilin išėję. Garbinimo, šlovinimo ir aukštinimo aureolę formuoja ir luomo anonimas, be to, „apmiršta paukščiai pastogėje –“ (p. 6), „visi gyviai ir floros stebuklai“ (p. 7). Visa socialinė aplinka ir gamta dievina Klarą.
Dabar ponia Klara – raudona rudens pelargonija, elegantiškai stebinti lange „tirpstantį savo atvaizdą:“ (p. 5), bet tebevirpinanti meilės lyros stygas šypsniu, žalsvaisiais akių purslais, klubais, kulniukų kaukšėjimu, grakščiaisiais pirštais, plaukų žiedadulkėmis; skleidžia aštriai raudoną, šiurkštoką kvapą, nors prisukama gegutė be paliovos skaičiuoja metus. Kamerinėje moters sąmonės erdvėje praeivių žvilgsniai sminga į langą, ieškodami jos, net ir tada, kai Klara geria „matę / iš vienatvės antpilo indo“ (p. 12); nerasdami traukia į smuklę skandintis. Penktadieniais prie tvenkinio „ponai akimis ryte ryja raktelį ir geidžia / jį nukabinti nuo kaklo atrakinti skrynelę“ (p. 19). Mintimis „Rudenėjant ponia Klara / tyvuliuote nutyvuliuoja į pajūrį“ (p. 24) ir tarsi žvejo duktė laukia mylimojo iš už jūrų tolimųjų. Ji pati, kaip ta jūra, gili, neaprėpiama, neišsemiama, aplipusi perlais. Pavasariai nužydėję, tik vyšniom kvepiantis tabakas mena meilės svaigulius ir pakalnutės ponios Klaros viduje. Nuodingos ir vaistinės. „Meilė – beprotybė – sakytų pelargonija – kvaila jos laukti.“ Bet, „kai jūra meta perlus“ (p. 29), alyvom kvepianti Klara atsiverčia meilės romaną į pradžią. Mitologizuotos kurtuazinės meilės istorija tęsiasi.
