Atsimenate, kaip turtingai atrodė Vakarų šalys, kaip ten visko buvo? Dabar kai kurie spėlioja, kaip čia taip galėjo atrodyti, negi vakarietiška propaganda buvo tokia stipri? O priežastinė realybė – kur kas paprastesnė, ekonominė savo esme. Tai vadinasi laisvos prekybos ribojimai. Iš tų ribojimų ir gaudavosi nežmoniškas gerovės atotrūkis su visokiais keistais paradoksais.
Šis tas apie tai, kodėl Vakarai atrodė tokie neįtikėtinai turtingi
Viena pažįstama moteriškė kokiais 1987 metais išvažiavo į Australiją pas gimines – paatostogauti. Pasiėmė atostogas, dar mėnesį ar du neapmokamų atostogų ir išvažiavo. Tokia galimybė buvo labai reta, primenanti stebuklą, bet Perestrojka jau buvo prasidėjusi, tad jai kažkaip ėmė ir pavyko (beje, tokie išvažiavimai šiais laikais sunkiai suvokiami – giminės iš užsienio turėdavo rašyti raštą su kvietimais, o išvažiuoti norintis turėdavo rinkti visokias rekomendacijas iš darbovietės, partkomo (patikimumo dėlei geriausia būdavo išvis tapti partijos nariu), etc., rašyti pasižadėjimus sugrįžti, paskui gauti specialų užsieniui skirtą pasą ir t.t.). Įsidarbino ta moteris Australijoje tiesiog gatvių šlavėja, o išlaikė ją tuo metu giminės. Grįžusi į Lietuvą, ji už tuos per porą mėnesių valytojaujant uždirbtus pinigus nusipirko kooperatinį vieno kambario butą. Ir dar liko pinigų televizoriui, japoniškam magnetofonui iš valiutinės parduotuvės bei keliems baldams. Jūs tai galit įsivaizduoti?
Bene ryškiausiai matoma, nors ir netiesiogine (t.y., eiliniam žmogui nesuprantama) to turtingųjų Vakarų fenomeno apraiška tapo japoniški magnetofonai. Vakaruose jie nebūdavo brangūs, ypač dar tais laikais, kai dolerio kursas buvo išties aukštas (padorus magelis tekainuodavo kokį 100-200 dolerių), tad kiekvienas, išvažiavęs į užsienio šalį, parsiveždavo japonišką magnetofoną. Tai buvo tiesiog būtina. Tokį magnetofoną galima būdavo brangiai parduoti (netgi pats neįsivaizduoju dabar kainos, bet ~1000 rublių už patį prasčiausią japonišką magą, dar ir naudotą – tai jau tikrai), jis tvarkingai grodavo, negesdavo ir nežiaumodavo juostos (o juostą sovietiniai magai ėsdavo neįtikėtinai), jo garso kokybė būdavo kardinaliai geresnė, galų gale, SSRS neegzistavo dvikasečiai magnetofonai. O visa normalesnė muzika juk būdavo piratinė. Įsivaizduokit – parsiveži magelį, jei pasiseka – dar prasiveži per sieną kokios nors muzikos ir tada užsiimi nelegaliu kasečių bizniu. Tai ne tik prabanga, o ir neįtikėtinai gera investicija. Beje, perrašant muziką, buvo netgi toksai įrašo kokybės standartas – “įrašyta japonišku magnetofonu“.
Visi žinojo vieną faktą: Vakaruose už duodamus išsikeisti pinigus magnetofoną galėdavo nusipirkti bet kas, tiesiog kiekvienas. Ir netgi Vnešposyltorgo parduotuvėje magnetofonų kainos būdavo labai įperkamos – būdavo ir Sharp, ir JVC, ir Sony, ir National (kažkodėl dabar šitos firmos produkcija vadinasi Panasonic). Tos kainos atrodydavo įperkamos skaičiais, žinoma, o ne realiomis žmogiškomis galimybėmis. Puikios japoniškos magnetolos oficiali kaina buvo mažesnė už šūdiniausio sovietinio magelio. Oficialiais pinigais, tais, kurie atitinka vakarietiškus. O neoficialiais skaičiuojant – tai buvo neįtikėtina prabanga, kurią įpirkti galėdavo tiktai labai turtingi žmonės.
Gal atsimenate tą Anties dainą – “duokite darbo, noriu panasoniko ir šarpo“? Dabar ji atrodytų visai nesuvokiama, o tais laikais jos teksto prasmė buvo elementari: duokite darbo, kuris būtų stebuklingai pelningas, kur dirbti nereiktų, o pieno upės su kisieliaus krantais plauktų, nes visi žino, kad tokio darbo būna. “Duokite darbo, noriu namo ir vilos” – maždaug taip dabar galėtume dainuoti, jei netoli būtų kokia nors šalis, kur nuvykę kelioms dienoms padirbėti, uždirbtume pinigų tiek, kad nusipirktume tą vilą ir namą. Tiesiog visi suprato, kad darbas čia ir darbas kažkur TEN – apmokamas tiek skirtingai, kad tai kaip stebuklas.
Būtent tas atlyginimų skirtumo fenomenas ir tapo eilinio lietuvio sąmonėje visišku, absoliučiu įrodymu, kad Vakaruose žmonės yra laimingi bei turtingi. Jei valytoja gali uždirbti tiek, tai kaip gerai jie gyvena, tiesa?
Realiai tai ne visai tiesa. Mūsų pensininkai kartais važiuoja gyvent į Baltarusiją – ten viskas porą kartų pigiau, tad iš lietuviškos pensijos galima visai neblogai prasimaitinti. O jei kas nors iš mūsų nuvažiuotų į Zimbabvę, kur vidutinis mėnesio atlyginimas berods 4-5 doleriai, tai pasijustų milijonieriumi. Įsivaizduokit, jei tie 4-5 doleriai yra vidutinis atlyginimas, o žmonės kažkaip tenai juk išgyvena. Išgyvena gal panašiai, kaip Lietuvoje išgyventų, gaudami kokius 1000 litų. T.y., kokius 400 dolerių – šimtą kartų daugiau.
O dabar įsivaizduokim, kad mes galime nuvykti į šalį, kur mėnesį pradirbę, gautume 100000 (šimtą tūkstančių) litų. Vat čia ir būtų toksai fenomenas – porą mėnesių padirbai ir nusipirkai butą.
Beje, kokie nors kiniečiai į Lietuvą taip dabar ir važiuoja – kaip į didžiulių uždarbių šalį. Jei kas nors leistų, tai ir negrai iš Zimbabvės važiuotų Lietuvon dirbti, džiaugdamiesi stebuklingai neįtikėtinomis algomis (pvz., 100 litų per mėnesį). Taip pat, kaip lietuviai pačioje sovietmečio pabaigoje, vos atsiradus galimybei, važiuodavo dirbti į stebuklingas Vakarų šalis.
Tokie atlyginimų ir kainų skirtumai atsiranda tik dėl vienos priežasties – prekybos ir judėjimo ribojimų. Zimbabvė, kaip ir Sovietų Sąjunga – labai uždara šalis, atsiliekanti nuo likusio pasaulio dešimtis metų. Na, jei būtume korektiškais, tai net ir nuo Sovietų Sąjungos Zimbabvė visad buvo smarkiai atsilikusi (taip, buvo periodas, kai smarkiai lenkė, bet tai visai kiti, legendinės Rodezijos, o ne Zimbabvės laikai). Taip ar anaip, pabandę paanalizuoti tokį sovietinį užsieninių uždarbių fenomeną, gauname daug peno ekonominiams ir kultūriniams pafilosofavimams.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
