Kai ekrane susitinka Holivudo komedijų asai Zachas Galifianakis („Pagirios Las Vegase“), Owenas Wilsonas („Marlis ir aš“) ir kietasis, lietuviškas šaknis turintis Jasonas Sudeikis („Kaip atsikratyti boso?“), nepriklausomai nuo to, koks režisierius kuria filmą, ar kokia jo mintis, tampa aišku, kad čia tikrai netrūks nuotaikingų ir nerangių veiksmo scenų, bei keisčiausių personažų, priverčiančių nusijuokti.
Komedija „Machinatoriai“ (ang.: „Masterminds“), žiūrovų vertinama labai dviprasmiškai: kino gurmanai, nuolatos visur ieškantys prasmės, ją apibūdina kaip banalybę, perpildytą atsibodusio „tualetinio“ humoro ir neturinčią jokios išliekamosios vertės, o kiti žiūrovai – kaip iki ašarų juoktis priverčiančią komediją, puikiai tinkančią ramiam, bet nuotaikingam visos šeimos vakarui praleisti.
Ieškantiems kažko ypatingo ar ilgai išliekančio atmintyje, galiu iškarto pranešti, kad filmas tikrai nėra iš tų, kurie privers jus susimąstyti, ar susišluos krūvas Oskaro apdovanojimų. Tai lengva komedija, pasižyminti nuspėjamais siužeto vingiais ir banaliais juokeliais, matytais tūkstančius kartų, tačiau kiekvieną kartą, vis iš naujo prajuokinančiais.
Čia nerasite ir įstabaus muzikinio takelio, ar puikių dizaino ir kostiumų sprendimo, tiesa pasakius, filmas labiau panašus į nedidelio biudžeto kūrinį, kurio pagrindinės lėšos, atrodo, atiteko įžymių aktorių honorarams sumokėti. Nepaisant viso to, jau seniai tiek daug juokiausi iš absurdiškai kuriozinių scenų, žiūrėdama filmą.
Pagrindinis veikėjas, Deividas Gantas, kurio vaidmenį atlieka niekuomet nenuviliantis Zachas Galifianakis – nerangus ir šiek tiek kvailas vaikinas, visą gyvenimą svajojęs apie herojiškus žygdarbius, kovą su nusikaltėliais, jaudulio ir veiksmo kupiną darbą ir didvyriams nuolat atitenkančią karštą merginą. Tiesa, kaip ir daugeliui, tikrasis gyvenimas susiklostė kiek kitaip, nei svajonėse. Įstrigęs nuobodžiame darbe, kuriame kasdien vairuoja šarvuotą automobilį, prikimštą banko pinigų, o vakare grįždamas į priekabą, kurią vadina namais ir kurioje laukia šiurpiai keista, frigidiška sužadėtinė, bei jos motina, vyrukas tikrai neatrodo besidžiaugiantis savo gyvenimu.
Vienintelis Deivido šviesos spindulys niūriame gyvenime, bendradarbė Keli – karšta pupytė, dėl kurios jis pasiryžęs padaryti bet ką. Todėl visiškai nenuostabu, kad merginai susidėjus su „blogais vyrukais‘, kurie, tiesą pasakius, ne ką geresni mąstytojai ir aferų kūrėjai nei pats Deividas, ir pasiūlius kartu apiplėšti banką, mūsų herojus, ilgai nedvejojęs sutinka. Žinoma, labiausiai jį skatina ne pinigai ir geras gyvenimas, o mintis, kad po visko, jie su Keli, kartu pabėgs į Meksiką, ir pradės naują gyvenimą.
Nors planas iš pradžių atrodo nesudėtingas: tiesiog atsirakinti saugyklą, sukrauti pinigus į furgoną ir išvykti į Meksiką, tačiau, kaip galime nuspėti, Deividas tikrai nepasižymi vagies gebėjimais, o nusikaltimo vietoje palieka pilną įkalčių, rodančių į jį. Štai nuo čia ir prasideda didysis filmo įdomumas, susidedantis iš nuolatinių FTB agentų, serijinio žudiko ir mūsų vagies gaudynių, blogų vyrukų machinacijų, bei nereikalingų daiktų, daiktelių, daikčiukų pirkimo už pavogtus pinigus.
Nors kūrėjai skelbia, kad filmas sukurtas remiantis tikra istorija, tačiau jau po pirmųjų dešimties minučių tampa aišku, kad su tikruoju XX a. pabaigos nusikaltimu, veiksmas siejasi nebent įvykdytu banko apiplėšimu ir pavogta 17-os milijonų dolerių suma, o tikroji režisieriaus Jaredo Hesso idėja, yra tiesiog sukurti komediją, leidžiančią jūsų smegenims keletą valandų paatostogauti ir nevarginti savęs sudėtingu siužetu.
Taip pat skaitykite: Netradicinis meilės keturkampis ir įspūdingos šokių pamokos kalėjime
