Ar prisimenate tuos laikus, kai jūsų seneliai ar proseneliai kalbėjo apie savo laikų muzikos virtuozus, jų talentingas karjeras? Lietuvoje tai gana dažnas atvejis, tačiau ne visiems pavyksta palikti ryškią žymę. Štai garsiausi ir geriausiai žinomi muzikos menininkai, gimę net toje pačioje šeimoje.
Mikas Petrauskas
XX a. pradžios lietuvių muzikinėje kultūroje svarbų vaidmenį turėjo Petrauskas (1873-1937). Jis buvo labai plataus muzikinio domėjimosi spekttro muzikas, daugelio lietuviškos muzikinės veiklos sričių pradininkas, tačiau Lietuvos muzikos istorijoje dažniausiai minimas kaip pirmosios lietuviškos operos “Birutė” , pastatytos 1906 11 06, kūrėjas. Mikas Petrauskas visą gyvenimą aktyviai vadovavo chorams, dainų ir teatro draugijų rengiamiems lietuviškiems vakarams kūrė muziką, statė spektaklius, pats dainavo, dirbo pedagoginį darbą, propagavo lietuvišką dainą, rašė straipsnius, apybraižas, sudarė net lietuvišką muzikos terminų žodyną, kuris taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. Miko Petrausko koncertinė ir visuomeninė veikla lėmė tai, kad pagrindinis kompozitoriaus dėmesys buvo sutelktas į sceninės bei vokalinės muzikos žanrus – operetę, operą, originalias bei harmonizuotas liaudies dainas.
Tačiau ne visuose muzikinės veiklos baruose Mikas Petrauskas pasiekė aukštumų. Žinome viena: savo darbais nurodė kelius, kuriais turi eiti lietuvių kultūra, ir greta tokių kaip J. Naujalio, Č. Sasnausko, M. K. Čiurlionio užėmė svarbią vietą lietuvių kultūros istorijoje.
Gimęs 1873 m. spalio 13 d. ežerų ir miškų apsuptame Palūšės miestelyje netoli Ignalinos. Gabumus muzikai paveldėjo iš tėvų. Motina Juozapota Rastenytė garsėjo kaip puiki dainininkė. Tėvas Jonas Petrauskas grojo vargonais, dainavo, buvo liaudies menininkas, kuris taip pat užsiimdavo ir drožinėjimu. Jo išdrožti dievukai saugomi muziejuose, o bažnyčiose iki šiol puikuojasi jo išdabinti altoriai. Gabiems savo vaikams jis pagamino muzikos instrumentus. Vienas toks smuikas, Kipro Petrausko šeimos sutikimu, saugomas ir muziejuje.
Mikas Petrauskas muzikinę veiklą pradėjo vargonininko profesija, 1901-1906 m. Peterburgo konservatorijoje studijavo dainavimą profesoriaus Stanislavo Gabelio klasėje. Grįžęs į Lietuvą, sukūrė ir 1906 metų lapkričio 6 d. Vilniuje pastatė pirmąją lietuvių tautinę operą “Birutė”. Netrukus po premjeros kompozitorius išvyko į Peterburgą, vėliau – į Šveicariją, o nuo 1907 m. gyveno JAV, kartkartėmis nuvykdamas į Europą – į Prancūziją pasitobulinti kompozicijos srityje, į Lietuvą surengti koncertų ciklo, pastatyti savos kūrybos operos bei operečių, į Italiją tęsti dainavimo studijų, o 1930 metais grįžo į Lietuvą.
Miko Petrausko kūryba nėra plati žanrų pasirinkimo atžvilgiu, tačiau gana gausi. Pagrindinę kūrybinio palikimo dalį sudaro sceninė ir vokalinė muzika. Tai 2 operos, apytikriai 17 operečių, daugiau kaip 50 originalių ir harmonizuotų liaudies dainų chorui bei daugiau kaip 169 originalios ir harmonizuotos liaudies dainos balsui solo bei duetai su fortepijono pritarimu ir be pritarimo. Daugelis Miko Petrausko kūrinių nebuvo išleisti, tačiau jų rankraščius galima rasti M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne.
Caro žandarų persekiojamas už revoliucinę veiklą, 1906 pabaigoje emigravo į Šveicariją (vadovavo chorui, įsteigė rusų pabėgėlių dainavimo studiją, pastatė M. Lysenkos operą „Natalka Poltavka“, joje dainavo).
Kipras Petrauskas
Kipras Petrauskas gimė 1885m. lapkričio 23d. Ceikinių kaime, Ignalinos rajone.
Vėliau broliai Mikas ir Kipras kėlėsi į Gervėčius. 1901 m. Mikui Petrauskui išvykus mokytis į Peterburgo konservatoriją, Kipras lieko vargonininku Gervėčių bažnyčioje, vėliau persikėlė į Onuškį. Toliau K.Petrauską vargonininko darbas nuvedė į Dusmenis. Nemažą įtaką Kiprui padarė vietos bažnyčios klebonas Šlamas. Jis įžvelgė jaunojo vargonininko talentą ir patarė rimtai mokytis muzikos.
1906 m. Mikui Vilniuje statant savo operą „Birutė“, joje, Kiprui paskyrė Birutės brolio vaidmenį. Pasirodymas pirmojoje lietuviškoje operoje turėjo didelės įtakos K.Petrausko gyvenime. Pažangiosios visuomenės finansiškai remiamas, K.Petrauskas vyksta mokytis dainavimo į Peterburgo konservatoriją. Talentingas jaunuolis priimamas į Stanislavo Gabelio dainavimo klasę.
Greitai K.Petrauskas pradeda vaidinti konservatorijos studentų spektakliuose. Pirmasis studentiškas vaidmuo – Trikė P.Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“.
Gerai pasirodžius studentų spektakliuose K. Petrauskui buvo pasiūlyta galimybė dalyvauti solistų atrankoje į Imperatoriškąjį Marijos teatrą, o tai nulėmė jaunuolio likimą. K.Petrauskui buvo paskirtas debiutas Maskvoje – jis siunčiamas pakeisti susirgusį Didžiojo teatro solistą. 1911.03.23 jaunasis solistas šiame teatre atliko Romeo vaidmenį Š.Guno op. „Romeo ir Džuljeta“.
Po sėkmingo pasirodymo Maskvos scenoje, K.Petrauskas priimamas į Peterburgo Marijos teatrą pagrindinių vaidmenų atlikėju. Šiame teatre jis debiutuoja 1911.09.07 hercogo vaidmeniu D.Verdžio op. „Rigoletas“.
Taip K.Petrauskas pradėjo savo kūrybinį kelią viename žymiausių pasaulio teatrų, trukusį 9 metus. Greitai teatro administracija pratęsė kontraktą su dainininku, pakėlė atlyginimą, bet ir užvertė darbu – vaidmuo keitė vaidmenį.
1912 m. ruošiant Almavivos vaidmenį D.Rosinio op. „Sevilijos kirpėjas“ K.Petrauską likimas suvedė su žymiuoju rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu. Kiprui F.Šaliapinas buvo ne tik scenos partneris, bet ir mokytojas. Marijos teatro scenoje K.Petrauskas sukuria virš 50 įsimintinų vaidmenų. Tai: Džeraldas – L.Delibo op.“Lakmė“ (1913m.), Kuan- On – A.Veniavskio op. “Megae“ (1916m.), Faustas – Š.Guno op.“Faustas“ (1917m.), Berendėjus – N.Rimskio – Korsakovo op. “Snieguolė“ (1917m.), Orfėjas – K.V.Gliuko op. “Orfėjas ir Euridikė“ (1919m.) ir daugelis kitų.
1920m. rugpjūčio mėnesį K.Petrauskas grįžo į tėvynę. Lietuvos muzikos kūrėjų draugija (LMKD) įsikūrusi Laikinojoje sostinėje nusprendė Kaune steigti operos teatrą. Muzikai entuziastai susibūrė į operos kūrimo tarybą, į kurią buvo pakviestas ir K.Petrauskas.
Po ilgų svarstymų buvo nutarta teatro atidarymui statyti D..Verdžio operą „Traviata“. K.Petrauskas grįžęs po devynių metų praleistų Peterburgo Marijos teatre, sukūręs ten virš 50 vaidmenų, buvo labiausiai patyręs solistas ir jam teko nemažas krūvis operos teatro kūrimo darbe.
Tuo metu Kaune nebuvo jokio simfoninio orkestro, o profesionalių dainininkų šokėjų labai stigo. Prie operos teatro kūrimo daug prisidėjo kompozitorius ir dirigentas J.Tallat–Kelpša, kompozitorius ir dainininkas A.Kačanauskas.
Muzikantai orkestrui buvo renkami netgi iš restoranų, drabužiais ir butaforija teko rūpintis patiems atlikėjams. 1920m. gruodžio 31d. Kauno Miesto teatre įvyko operos premjera, pagerbta garsiomis ovacijomis iš pilnos teatro auditorijos.
1929 metais su rusų operos trupe vyksta į Pietų Ameriką- ilgiausiai trukusią išvyką. Įsimintinos gastrolės prasidėjo Paryžiuje, Miunchene ir nusidriekė į Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru.
K.Petrausko atlikti vaidmenys rusų kompozitorių operose susilaukė labai gerų atsiliepimų spaudoje, jis netgi buvo lyginamas su garsiuoju italų tenoru B.Džiliu. Šiose gastrolėse K.Petrauskas dainavo Berendėjų N.Rimskio – Korsakovo op. “Snieguolė“, Gricką M.Musorgskio op. „Soročincų mugė“, Gvidoną N.Rimskio – Korsakovo op. “Caras Saltanas“.
1936 m. gruodžio 22d. įvyko N.Rimskio-Korsakovo op.“Kitežas“ premjera Kaune Valstybės teatre, spektaklis skiriamas operos solisto Kipro Petrausko kūrybinės veiklos 25 –čiui ( nuo debiuto Maskvoje ir Peterburge 1911 m.). Šia proga rengiamos triumfališkos iškilmės, solistas apdovanojamas Gedimino I laipsnio ordinu. Scenoje po spektaklio K.Petrauskui buvo teikiamos dovanos, skaitomi sveikinimai ir telegramos.
Po įtempto darbo teatre, varginančių gastrolių K.Petrauskas mokėdavo puikiai atsipalaiduoti ir pailsėti gamtoje.
Jis buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, dalyvaudavo stendinio šaudymo varžybose, kuriose pelnė nemažai apdovanojimų. K.Petrauskas labai mėgo stebėti futbolo, ledo ritulio varžybas, buvo daugelio besikuriančių sporto organizacijų rėmėjas, prizų ir apdovanojimų steigėjas.
1948 m. operos teatrui išsikėlus į Vilnių, K.Petrauskas su šeima taip pat persikelia. Butas šiame name visam laikui liko solisto nuosavybe. Po K. Petrausko mirties jau kitais, 1969 metais, buvo paskelbtas Ministrų tarybos nutarimas name įkurti solisto Kipro Petrausko memorialinį muziejų. Pastatas buvo pritaikytas muziejaus reikmėms. Pirmoji ekspozicija duris lankytojams atvėrė 1977 m. sausio 31 d.
K.Petrauskas su dramos aktore E.Žalinkevičaite susituokė 1928 m. Jie užaugino 3 vaikus : Leoną, Guodą ir Aušrą, įsūnijo Marių Juozą; susilaukė 9 anūkų. Antrojo pasaulinio karo metais K.ir E.Petrauskai priglaudė ir užaugino žydaitę Danutę Pomerancaitę. Už žydų gelbėjimą K.ir E. Petrauskai ( po mirties) buvo apdovanoti Lietuvos respublikos „Žūvančiųjų gelbėjimo“ kryžiumi ir Jeruzalėje įsteigtu Tautų teisuolio medaliu ( 1999 m.)
K.Petrauskas mirė 1968 m sausio 17d., palaidotas Rasų kapinėse.
Apie muziejų
Namas, kuriame įkurtas muziejus, 1924 m. buvo pastatytas brolių Miko ir Kipro Petrauskų pagal A. Golovinskio projektą.
Name buvo įrengti šeši butai. Kipras Petrauskas įsikūrė antrame aukšte, Miko Petrausko šeima gyveno pirmame aukšte iš kiemo pusės, Adakris Petrauskas (Miko sūnus), jau vėliau su šeima gyveno mansardoje. Kitus butus nuomojo.
Memorialiniai kambariai apstatyti autentiškais baldais, jų sienas puošia solistui K. Petrauskui įvairiomis progomis dovanoti lietuvių dailininkų paveikslai, kuriais muziejus labai didžiuojasi.
Šioje kolekcijoje po keletą P. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus, L. Kazoko, K. Šimonio, po vieną V. Didžioko, A. Gudaičio ir kitų autorių darbų. Labiausiai ir dažniausiai dėmesį patraukia gražūs K. Petrauskui dovanoti daiktai su įrašais.
Jaukiame K. Petrausko darbo kambaryje dėmesį patraukia originali medinė 1928 m. įsigyta knygų spinta, liedinta antikinio stiliaus skulptūra „Gloria“, dovanota automobilių lenktynių aplink Lietuvą dalyviui K. Petrauskui 1930 metais, ir kiti autentiški daiktai, menantys čia gyvenusį operos solistą.
Kitame kambaryje nedidelė ekspozicija kviečia lankytojus susipažinti su operos solisto K. Petrausko kūrybine veikla. Čia – žavūs Peterburgo Marijos teatro spektaklių personažai, istorinės Lietuvos operos teatro kūrimosi akimirkos, gastrolių pasaulio teatruose momentai įamžinti fotografijose; spektaklių programos, įspūdingas K. Petrausko gastrolių lagaminas. Tai tik nedidelė dalelė muziejuje sukauptų eksponatų, bylojančių apie neblėstančią žymiojo Lietuvos operos solisto K. Petrausko asmenybę.
