Devintoje klasėje, versdama biologijos vadovėlį, pamačiau tai, ką apie 50 proc. šios planetos gyventojų turi tarp kojų – vulvą. Ji buvo plaukuota, nuotrauka gelstelėjusi, lyg pabrėžianti vulvos nesveikumą. O tas „kanalas“, vedantis giliau, išgąsdino galutinai. Nors visa tai truko vos kelias sekundes, tačiau užvertusi knygą, daugiau jos niekada nebeatverčiau – gėda buvo sumišusi su pasišlykštėjimu. Tačiau mano, šešiolikmetės, reakcija tik atspindėjo visuomenės normas, kurias nuo mažumės kala patriarchalinė pop-kultūra, o jas bando priminti „Vokiško kino dienų“ ekranuose besisukantis filmas „Vulva 3.0“.
Įvairiuose pasaulio miestuose pilnas sales peržiūroms ir diskusijoms renkanti „Vulva 3.0“ kol kas Lietuvoje didelio dėmesio nesulaukė. Gal dėl to, kad gyvename post-Vaginos monologų laiku, kai žodis vagina ar vulva tartas tiek, kad nei jį sakyti, nei matyti realias vulvas pasidarė nebebaisu, o greičiau banalus ir nuvalkiotas reikalas? Gal vis dėlto ne.
Į „Vulva 3.0“ premjerą Vilniuje atėjo apie šešiasdešimt–septyniasdešimt žiūrovų, salė patuštėjo dar trečdaliu, prieš prasidedant diskusijai su filmo režisiere Ulricke Zimmermann. Vargu, ar galima kaltinti išėjusius – jiems pakako drąsos 79 minutėms, didžioji dalis visuomenės žiūrėti į „fotošopo“ nedeformuotą vulvą negalėtų ir minutės. Įrodymų tam ieškoti toli nereikia – paklauskite ginekologų, kokie yra dažniausiai jaunų merginų užduodami klausimai. Tarp tokių naiviai paprastų klausimų „ar seksas yra normalu?“, „ar aš nesu nėščia, nors niekada neturėjau lytinių santykių?“ į penketuką populiariausių patenka ir „ar mano vidinės lytinės lūpos ne per didelės?“, „ar man ten tikrai viskas gerai?“.
O filme „Vulva 3.0“ savo kėdėje patogiai sėdintis vidutinio amžiaus vyras ir „fotošopinantis“ neva per daug išsikišusias, „nenormalias“ (taip, jis pavartoja šitą žodį!) vidines lytines lūpas, kurios gali „trikdyti“ žiūrovą, ištransliuoja viską, ką pop kultūra kasdien mergaitėms ir moterims kala į galvą: tarp kojų jūs turite gėdą, o ne pasididžiavimą, jūsų vulvas reikia didinti, mažinti, retušuoti, depiliuoti ir atlikti visokius kitokius veiksmus, kurie ateityje priklausys nuo to, ką kapitalizmas jums galės pasiūlyti naujo ir toliau sėkmingai uždirbti pinigus iš to. Šiuo metu jis siūlo 2000 Eurų kainuojančias operacijas vulvai, kurias dokumentinio filmo režisierė taikliai palygina su kai kuriose krikščioniškose ir musulmonikšose kultūrose paplitusiais mergaičių apipjaustymais, skirtais pritaikyti moterų kūnus vyro malonumui.
Įdomu, kad dokumentinis filmas, nufilmavęs nedeformuotas, meno ir mokslinėse knygose vaizduojamas vulvas, turi „atsimušinėti“ esantis ne pornografinis (net ir Lietuvos žiniasklaidoje, kurioje tam tikro dėmesio „Vulva 3.0“ susilaukė). Vadinasi, moters kūnas, toks koks jis yra, visuomenėje laikomas pavojingu nepilnamečiams ir visų dorų piliečių pasišlykštėjimo „objektu“. Nors plastinėmis operacijomis ir fotošopais pakeistos moterų krūtinės ir vulvos niekieno netrukdomos ramiai gyvena vizualiojoje medijoje: vyro žvilgsnio „sukultūrintas“ kūnas yra tinkamas visiems – ir mažiems, ir dideliems, jis gali suktis naujienų portaluose Olialia pupyčių, ponių, pademonstravusių įspūdingas krūtines eiliniame tuštybės vakarėlyje, pavidalu ir t.t.
Reikia pripažinti, kad dalis feministinio flango Lietuvoje į vulvą pažvelgti daugiau nei kelioms sekundėms taip pat nedrįsta ir puritoniškai užverčia tą pageltusį biologijos vadovėlį, savo priežadus daugiau į ją nepažvelgti išliedami „Facebook’e“. Kai per Valentino dieną amerikietė Kimberly Fox Nerimi praplukdė realios formos vulvą dalis feministais save įvardijančių „Facebook“ aktyvistų teigė manantys, kad toks bandymas reprezentuoti feminizmą per moters lytinius organus tik menkina feminizmo vardą ir teisino konservatyvias grupes, kuriems ir žodį „vagina“ ištarti yra keiksmažodis, po kurio verta persižegnoti.
Keista, kad vaginos vaizdavimas, net nesigilinant į performanso kūrėjos intencijas, per se yra laikomas „nešvankiu“, menkaverčiu, nevertu feminizmo vardo. Atrodo, lyg vienintelis, „tikrasis“ feminizmas turi žaisti patriarchalinės visuomenės galios simboliais tokiais kaip kumštis tam, kad būtų legitymus ir tikras. O bet koks moters atvaizdas, kuriame yra nuogumo ar seksualumo elementų, susilaukia „male gaze“ (t.y. atvaizduotas iš heteroseksualaus vyro pozicijų, moterį sudaiktinant ir verčiant ją vyro seksualinio potraukio objektu) etiketės. Tokiu būdu bet koks savo kūno tyrinėjimas, jo vaizdavimas vaizdinėse priemonėse yra vertinamas tik kaip heteroseksualių vyrų poreikių tenkinimas, atmetant moters, kaip autonomiško individo veikimą, jos interpretacijos lasivę. O nuo to tik stiprinami patriarchalinės sistemos varžtai, moters kūnas ir toliau kalinamas „male gaze“ tyrinėjimo lauke be jokių galimybių pačiai parašyti savo kūno ar seksualumo istoriją.
Ulricke Zimmermann sukurtas dokumentis filmas siūlo išsilaisvinti ir šios dogmos ir formuoti savo kūną pačioms. Sveikinu, turėdami drąsos skaityti šį tekstą iki galo, jūs ką tik praleidote penkias minutes galvodami apie VULVĄ. Linkiu, kad tai nebūtų vienintelės penkios minutės jūsų gyvenime.
