Yr tokių filmų, kur išėjęs iš kina salės da kelias valandas švilpauji kažkan, nors gal net pats nelabai i tesupranti kan. Nu, gal nesupranti i kodėl. „Springsteen. Išvaduok mane iš nežinios“ („Springsteen: Deliver Me from Nowhere“, 2025 m.) būtent toks films i yr. Atroda, eini tiesiog pažiūrėt apie roka legendą, o išeini it pats būtum kažkokią išpažintį atlikęs. Nu, bent jau išgirdęs tai tikrai. Čia ne koks blizgantis šou, o tylus i nuoširdus pasakojims apie kūrėją, katras da tik kop į šlovės kalną i vis da abejoj, a verta iki gala lipti.
Veiksmas nusikel į 1982 m., kai Springsteens, po albuma „The River“ sėkmės, pasitrauk nuo pasaulia triukšma i užsidara namuos su keturtakiu kasetiniu magnetofonu. Būtent tada i gimst albums „Nebraska“. Toks nuogs i melancholišks albums, ka net vėjai nustoja švilpę i klausas su pagarba. Films paroda tą laiką, kai garsas da nebuva verslas, o daina buva tarsi bandyms išsigelbėt. Čia i prasided tas tikrasis Springsteena kelias, ne į žvaigždes, o į save patį.
Kaip gimi šits films?
Films sukurts pagal Warrena Zanesa knygą „Deliver Me from Nowhere: The Making of Bruce Springsteen’s Nebraska“ (2023 m.). Ana pasakoj, kaip Springsteens, jau po albuma „The River“ sėkmės, 1982-ais, susirinka keturių takelių kasetinį magnetofoną, atsisėda prie stala i įraši vieną tyliausių, bet giliausių savo albumų „Nebraska“.
Tada Springsteens da nebuva pasiekęs sava karjeras pika. Visi lauki da viena „himna“, da viena „Born to Run“, o ans staiga atsijungi nuo visa pasaulia i sukuri melancholijas pilną albumą, kur vietoj roka himna yr tylus pasakojims apie žudikus, klajūnus i prarastus žmones.
Filme tas laikotarpis atroda kaip kokia tylos stovykla. Įsivaizduokit, viens kambarys, viena juosta i viens vyrs, bandantis išsivaduot iš nežinios, katroj pats savi užrakina.
Režisierius, katras mok klausytis
Filma vairą laika Scotts Cooperis, žinoms iš tokių filmų kaip „Pašėlusi širdis“ („Crazy Heart“, 2009 m.) i „Priešai“ („Hostiles“, 2017 m.). Ans yr toks režisierius, katram nereik fejerverkų. Anam užtenk gilaus žvilgsnia, cigaretės dūma a kelių tonų šviesos. Nu, ka viskas kalbėtų už savi. Cooperis visad dirb su lūžia taške esančiais vyrais: pavargusiais, tyliais, bet da kažką jaučiančiais.
Films „Springsteen. Išvaduok mane iš nežinios“ režisieriui tink kaip gitaras styga pačiam Sprinsteenui prie rankas. Kamera čia jud lėtai, tarsi kvėpuotų kartu su Bruce’u. I, tiesa pasakius, tada i tu pats jauti tą vienišumą, kai kūrėjas nebežina, a da verta dainuot. Filme nėr nei tos Sprinsteena albuma „Born to Run“ laisvės dvasias, nei milžiniškas minios, o tik žmogus i magnetofons. I būtent tame paprastume slyp visa magija.
Balsas, katras ne tik vaidin, bet i dainuoj
Bruce’ą Springsteeną čia įkūnij Jeremis Allens Whites (taip, taip, tas pats, katras virtuvėj siautėja seriale „Lokys“ („The Bear“, 2022 m.)). I žinot ka? Ans šitam filme ne tik vaidin, o da i pats dainuoj kūrinius. Ne kažkoks playback‘as, ne Springsteena įrašas, o paties White‘a balsas. I da žinokit kaip neblogai! Pats Springsteens saki, ka „Jeremis Allenas White‘as labai gerai dainuoja“.
Whites visą filmą nešioj melancholiją kaip seną striukę: susidėvėjusią, bet vis tiek brangią. Ano Bruce’as nėr roka dievaitis, o veikiau žmogus, katras kovoj su pačiu savim. Ano akys pasaka daugiau nei žodžiai. Ano toks žvilgsnis, ka net ekrana pikseliai praded dust.
Filme da vaidin Jeremis Strongs. Ans įkūnyj Springsteena vadybininką Joną Landau. Ans yr tas racionalus balsas, bandantis ištraukt Bruce’ą iš tamsos. Stephens Grahams filme įkūnyj Sprinsteena tėvą – griežtą, bet tragiškai žmogišką. Pauls Walteris Hauseris filme yr gitaras techniks. Ano Mikes Batlans duod biški šiokia tokia humora trupinį. Nu, i da filme yr Odessa Young, Gaby Hoffmann, Marc Maron… anie visi sukur tą atmosferą, kur atroda lyg būtum į Springsteena pasaulį įėjęs be leidima.
Tylos evangelija: temas, katras jaučiam visi
Films yr ne kiek apie muziką, kiek apie nežinią. Apie tai, kai nebežinai, kas tu: garsas, žmogus a tiesiog klaida sistemoj. Bruce’as čia kovoj su pačiu savim, abejonėm, vienatve i savigrauža. Kiekviens žodis skamb kaip malda, o kiekviena nata kaip atodūsis.
Visgi, po ta tyla slepias i tamsesni dalykai. Springsteens tuo metu jau grimzda į depresiją. Tą, kur ne iš karta pastebi, i tik vėliau supranti, ka šypsena scenoj buva tik kauki. Ano dainose vis da girdis vaikystės šešėlis: tas šalts santykis su tėvu i nuolatinis bandyms įrodyt, ka esi verts, ka tava balsas kažką reišk. Albums „Nebraska“ i šits films roda tą žmogų, katras banda tą šešėlį pagaut i aną pavert daina.
„Išvaduok mane iš nežinios“ čia ne tik pavadinims, o i prašyms. Toks tylus šauksms iš žmogaus, katras da tik mokos suprast, ka nežinia i yr ano kūrybas pradžia.
Kai muzika nėr tik puošmena
Muzika šiame filme yr ne fons, o kraujs, tekantis per kiekvieną kadrą. Garsa takelį kūri Jeremiahas Fraites, viens iš grupės „The Lumineers“ įkūrėjų. Ans mok tą melancholijas tylą paverst melodija, tarsi grotų tarp širdies dūžių. Fraitesa muzika čia neblizg. Ana alsuoj, lyg kvėpavims žmogaus, katras da ieška prasmės.
Nu, bet, aišku, viską vainikuoj pats Jeremis Allens Whites, katras filme pats dainuoj i groj gitara. Ans nevaidin Springsteena, bet aną išgyven. Kai ans dainuoj „Atlantic City“, „Born in the U.S.A.“ a „My Father’s House“ tai net neatroda, ka klausais aktoriaus. Atroda, ka klausais žmogaus, bandančia prisimint, kas ans toks i iš kur atėja. Ano balsas truputį sudilęs, truputį užkimęs, bet tikras, toks, ka net salėj im džiūt burna.
Muzika čia ne puošmena. Ana yr pati filma šerdis. Kiekviena nata, kiekviens juostas šnypštims kalb apie tai, ko žodžiais neišsakysi. Atroda, lyg Springsteens būtų įrašinėjęs ne dainas, o sava gyvenima randus, bijodams, ka rytoj jau viską pamirš.
Kaip atroda melancholija juostoj?
Operatorius Masanobu Takayanagi (tas pats, katras filmava „Priešai“ („Hostiles“, 2017 m.)) čia dara stebuklą. Kadrai čia pilki, dulkėti, lėti. Šviesa slenk per kambarį taip, ka net ore tvyra vienišuma dulkės. Viskas atroda tarsi sapnas, tarsi sens films, katro juosta jau net i subraižyta.
Kai kamera sek Bruce’ą per tamsų kelią link Nebraskos, atroda, lyg eitum kartu su anuo. Tyliai, be garsa, i tik su širdies dūžiais vietoj metronoma.
Kai garsas nutyl, bet jausmas liek
„Springsteen. Išvaduok mane iš nežinios“ yr biografinis films, bet ne apie tai, kaip užkopt į viršūnę, o kaip išmokt gyvent, kai pats savim nuslysti žemyn. Čia šlovė nėr tikslas. Tai kūrinys apie žmogų, katras ieška išeities, bet rand tik sava balsą. Apie tą ribą tarp kūna i dvasios, tarp šlovės i tylos.
I kai išeini iš salės, da ilgai ausyse skamb tas Bruce’a balsas. Balsas, katras šaukte šaukias pagalbas, bet tuo pačiu i pasakoj sava istoriją. I tada pagalvoji, ka gal i mums visiem kartais reikėtų to išsivadavima iš nežinios. Nors trumpam, nors per dainą, nors tik sava galvoj.
