Sapnų fabrikas niekuomet nemiega, tad kaip ir kasmet metų pabaigoje apžvelgiame geriausių filmų derlių. Jūsų teismui skani ir sultinga geriausių 2025-jų metų filmų porcija:
10. „MIRK, MANO MEILE“ (Die, My Love, 2025)
Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose trilerio atmosferą formuoja istorijos apie pogimdyvinio streso sukeliamus siaubus. Šią psichologiškai skaudžią situaciją, nevengiant drastiškų pykčio proveržių, nagrinėjo aktorė Jennifer Lawrence režisieriaus Darreno Aronofsky‘io siaubo trileryje „Motina!“ (2017 m.).
Dar dabar mūsų ekranuose viešinčiame filme „Jei galėčiau, tau įspirčiau“ (2025 m., rež. Mary Bronstein) autoriai pasirinko psichologinės dramos ir juodosios komedijos derinį (emocinę pogimdyvinio streso naštą ir jos išprovokuotą gyvenimo chaosą įkūnijusi aktorė Rose Byrne pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį Berlyno kino festivalyje).
Komplikuotą situaciją regime ir dar vienoje didžiųjų ekranų premjeroje – penktajame škotės režisierės Lynne Ramsay filme drastišku pavadinimu „Mirk, mano meile“, sukurtame pagal argentinietės rašytojos Arianos Harwicz knygą „Mátate, amor“.
Režisierė ilgai dvejojo, ar pavyks tokią specifinę knygą paversti filmu. „Tai puikiai parašyta knyga. Tačiau aš nebuvau įsitikinusi, kad galiu ją adaptuoti. Knyga siurrealistinė, ir jūs niekada iki galo negalite suvokti, kas čia yra realybė, o kas – ne. Negalima pasitikėti istorijos pasakotoju, juk čia dominuoja herojės psichika: jos istorijos variantas pastoviai skaldomas ir dėliojamas iš naujo. Pats filmas, kaip ir jo svarbiausia veikėja pastoviai yra tarp – ne pilnoje sąmonėje, bet ir ne beprotystėje, ne meilėje savo kūdikiui, bet ir ne jo ignoravime, ne santuokoje, bet ir ne už jo ribų…“
Tokią sudėtingą natūrą, tarsi pratęsdama „Motinos“ biografiją, vėl vaidina Jennifer Lawrence. Jos suvaidintos Greisės ir sutuoktinio Džeksono (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) pasaulis ima skeldėti susilaukus sūnaus. Nuo pat pirmų kadrų režisierė kuria įtampą – porai žvalgantis po savo naujuosius namus, apleisti kambariai tarsi šnabžda apie atsėlinantį pavojų.
Režisierė L. Ramsay kine visuomet žvelgia į tamsiąsias žmogaus psichologijos puses, tačiau šįkart ji tai daro ypač taktiškai – pogimdyminė depresija, smurto proveržiai, savidestrukcija ir alinanti aistra maišo realybę su fantazijomis, praeitį su dabartimi.
Režisierė nesiima situacijos analizuoti, dėl to pati istorija atrodo pabirusi ir besisukanti aplink tuos pačius motyvus, bet Ramsay pavyksta perteikti moters, atsidūrusios ribinėje situacijoje, patirtį. Greisės aplinka, nors ir stengiasi (taip, kaip moka) jai padėti, viršų ima sunkėjanti liga, kurią J. Lawrence perteikia neįtikėtinai stipria kūniška vaidyba.
Kadangi, kaip sakė režisierė, „negalima pasitikėti istorijos pasakotoju“, šios funkcijos imasi operatoriaus Seamuso McGarvey kino kamera (šis operatorius virtuozas filmavo ir teatrališkai spalvingą „Aną Kareniną“ su Keira Knightley, ir smurto persmelktą Neilo Jordano „Gretą“). Skirtingais būdais nufilmuotos scenos gerai perteikia gaivališką kino kalbą, kartais jaudinančiais konvulsiškais judesiais, o kai kada kraują stingdančiomis statiškomis pauzėmis.
Su tokiomis išraiškos priemonėmis gerai dera griežtas garso dizainas, dažnai erzinanti tranki muzika ir kontrastingas kadrų jungimas, primenantis klasikinius Sergejaus Eizenšteino „intelektualaus montažo“ pratimus.
Kas iš tikrųjų vyksta su Greise, negali suprasti nei jos tėvai (juos vaidinantiems veteranams Sissy Spacek ir Nickui Nolte‘i taip pat atiteko nepavydėtina dalia – tėvas Haris kenčia nuo Alzheimerio komplikacijų, o motina Pem – nuo lunatizmo), nei jos vyras Džeksonas, dažniausiai kiekvienoje komplikuotoje situacijoje tiesiog sutrinkantis ir nežinantis, kaip jam derėtų pasielgti. Aktorių Robertą Pattinsoną suprasti nesunku, juk ir jam, kaip ir sutrikusiems žiūrovams sunku susivokti paribio situacijoje tarp objektyvios ir subjektyvios filmo realybės.
Situaciją komplikuoja dar ir pati gyvenamoji erdvė – namas, į kurį atsikraustė jaunoji šeima taip pat turi kraupią biografiją – ankstesnis šeimininkas čia nusižudė.
Žodžiu, psichiatrams ir psichoanalitikams yra ką veikti, diagnozuojant veikėjų psichines charakteristikas ar toksišką aplinką. Bet režisierė neakcentuoja „medicininio“ aspekto, teigdama, kad svarbiausios temos čia meilė ir beprotystė, kurios neretai būna persipynusios, kaip finalinėje Joy Division dainoje „Love Will Tear Us Apart“ (Meilė mus išskirs). Ją beje sudainavo pati L. Ramsey. (G.J.)
9. „SENTIMENTALI VERTĖ” (Sentimental Value, 2025)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį norvegą Joachimą Trierą žinome ne taip gerai.
Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas.
Savotiška Joachimo Triero vizitine kortele tapo filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) – pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, o mums ji parodė „Scanorama“.
Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Telmą“ (2017 m.) ir dviem Oskarams nominuotą „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (2021 m.).
O naujausias režisieriaus darbas „Sentimentali vertė“ šiemet Kanuose pelnė garbingą žiūri apdovanojimą Grand Prix.
Tai emocingai papasakota istorija apie dvi seseris, išgyvenančias gedulą po motinos mirties. Tuo metu į jų gyvenimą staiga sugrįžta daug metų nematytas tėvas ir pateikia netikėtą pasiūlymą.
Labai gerai jungtį tarp „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ ir „Sentimentalios vertės“ pastebėjo jaunas lenkų kino kritikas Maciejus Satora (www.stopklatka.pl): „Ar dar prisimenate paskutinę „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ sceną? Po dvylikos suaugusiojo gyvenimo skyrių pasimetusi Džulė sėdi bute, kuris kažkada priklausė Akseliui, jos mylimajam iš kito gyvenimo, kuriuo jiems niekada nebuvo lemta iki galo dalyti. Vyro nebėra, bet liko jo išnykusios egzistencijos trupiniai. Prie sienos priklijuotos jų bendrų akimirkų nuotraukos. Sofa, ant kurios jie mylėjosi, o vėliau žiūrėjo serialus. Knygos, skaitomos, pradedamos ir niekada daugiau neatsiverčiamos. Vitražinis laiptinės langas, pro kurį jis taip mėgo žvelgti į išorinį pasaulį. Raštuotas kilimas. Lazdelė. Akmuo.
„Sentimentalią vertę“ Joachimas Trieras pradeda dvasiniu grįžimu prie šios scenos. Prieš tai, kai prisiminimai iš visiškai kitokio gyvenimo yra paliekami rūsyje, matome, kaip, uždaryti tarp keturių medinio namo sienų, jie klusniai atlieka savo funkcijas. Ant valgomojo stalo išdidžiai stovi vaza, garsiai girgždėdamas atidaro dureles žalvarinis židinys, žmogaus šilumos sušildyta sofa, sode ramiai guli lazdelė ir akmuo. Prieš juos parodydamas trumpais, greitais kadrais, filmas tyliai perbėga seno namo tekstūrą: vietomis subraižytą ir randuotą, o istorijos pėdsakai matomi tik iš arti. Kamera pasakoja iš kelių perspektyvų, žvelgdama į namą iš tolo, stambiu planu, priartinimu ir detalėmis…“
Labai panašu į Ingmaro Bergmano stilistiką. Ir to režisierius nė nesistengia slėpti. Kaip ir trijų artimiausių žmonių tarpusavio santykius pindamas panašia genialaus švedo maniera.
Šeimos galva tėvas Gustavas Borgas (jį tarsi iš natų partitūros tobulai suvaidino Stellanas Skarsgårdas), sėkmingas režisierius ir elegantiškas alkoholikas, paliko šeimą, kai vyresnioji Nora (Renate Reinsve) ir jos sesuo Agnes (Inga Ibsdotter Lilleaas) dar buvo mergaitės. Sužinojęs apie buvusios žmonos mirtį ir trokšdamas atkurti jau prarastą ryšį su savo dukterimis, Gustavas po dvidešimties metų netikėtai pasirodo laidotuvėse.
Atgailaujantis Gustavas jau sugalvojo šią komplikuotą situaciją paversti nauju galbūt brandžiausiu ir neabejotinai asmeniškiausiu savo filmu. Jis siūlo Norai suvaidinti jo motiną, kurį šiuose namuose paliko šį pasaulį savo noru, bet dukra atsisako, nors yra profesionali aktorė, vaidinanti tėvo niekinamame teatre ir serialuose. Tai, žinoma, savotiškas skaudus kerštas šeimą palikusiam tėvui, bet šis visgi jau pasinėrė į savo projektą ir pasiūlo pagrindinį vaidmenį amerikietei aktorei Reičelei Kemp (Elle Fanning).
Pabaigai dar vienas labai tikslus jau cituoto jauno lenkų kolegos pastebėjimas apie svarbiausią veiksmo vietą – talpia metafora paverstus Borgų šeimos namus: „Sentimentalioje vertėje“ pastatas tarnauja ne tik kaip šeimos santykių išsipildymo erdvė. Tai taip pat nudžiūvusių, negyvų šaknų saugykla, kur jų begalinė įtaka akivaizdi kiekviename žingsnyje. Noros prosenelis mirė lovoje, kurioje jos močiutė pagimdė Gustavą. Vėliau, tame pačiame miegamajame, jos tėvas kiekvieną naktį užmigdavo prisiglaudęs prie motinos. Ši erdvė paveldima kaip vienatvė – tragiškiausias Borgų šeimos prakeiksmas, be išimties perduodamas iš kartos į kartą“. (G.J.)
8. „OPERACIJA „BLACK BAG“ (Black Bag, 2025)
Pradėjęs nuo mažo biudžeto psichologinių dramų („Seksas, melas ir vaizdajuostės“, 1989 m.), pasipraktikavęs žaidimuose su kino klasika („Kafka“, 1991 m.), pažaidęs avangardiniais eksperimentais („Šizopolis“, 1996 m.) ir susukęs tris nepaprastai pelningus veiksmo blokbasterius apie Oušeno gaują (2001-2007 m.), išradingas režisierius Stevenas Soderberghas nenuleido rankų ir per kino industriją bemaž paralyžavusią pandemiją. Pirmojo lokdauno metu S. Soderberghas susuko kuklią, bet įdomią TV dramą „Aukštai skraidantis paukštis“ (High Flying Bird, 2019) apie sumanų sporto vadybininką, išradusį originalų būdą krepšiniui neatsidurti sportinio proceso užribyje.
Dar vienas 2019-ųjų jo internetinis kino projektas „Skalbykla“ (The Laundromat) pasirodė Netflix‘o platformoje: tai buvo pikta komedija, demaskuojanti dabar vis dažniau didelius skandalus provokuojančias ofšorines kompanijas, o pagrindinius vaidmenis atliko Meryl Streep, Gary Oldmanas, Antonio Banderas ir Sharon Stone.
Vėliau sekė internetinėje platformoje HBO Max pasirodžiusi kriminalinė drama „Be staigių judesių“ (No Sudden Move, 2021 m.), kibernetinis trileris „Kimi“ (2022 m.), mūsų matyta erotinė komedija „Magiškasis Maikas. Paskutinis šokis“ (Magic Mike’s Last Dance, 2023 m.) ir šiemet didžiuosiuose ekranuose viešėjęs įtempto veiksmo psichologinis šnipų trileris „Operacija „Black Bag“, kurio svarbiausią personažų porą suvaidino Michaelas Fassbenderis ir Cate Blanchett. Pagrindinė filmo idėja buvo užrašyta jau plakate: „Tik šnipas gali sugauti šnipą“ (It Takes a Spy to Hunt a Spy).
Filmų apie šnipų poreles matėme nemažai. Ryškiausi – „Ponas ir ponia Smitai“ (Mr. & Mrs. Smith, 2005 m., su saldžiąja porele Bradu Pittu ir Angelina Jolie) bei „Ponas ir ponia gangsteriai“ (Killers, 2010 m., su Ashtonu Kutcheriu ir Katherine Heigl).
Tiesa, abu šie filmai priklausė kriminalinės komedijos žanrui, o filme „Operacija „Black Bag“ istorija pasakojama kuo rimčiausiai, tik retsykiais trilerio atmosfera „praskiedžiama“ romantinės melodramos intonacijomis.
Džordžas Vudhauzas (Michaelas Fassbenderis) ir Katerina (Cate Blanchett) – sutuoktiniai, dirbantys toje pačioje srityje: jie abu slaptieji agentai. Tačiau kai tenka rinktis tarp ištikimybės savo santuokai ir pareigos tėvynei, ką pasirinktų tikrieji profesionalai?
Anksčiau ar vėliau tokia alternatyva turėjo iškilti. Kriminalinei porelei ji tapo realybe tada, kai Katerina netikėtai tampa pagrindine įtariamąja informacijos nutekėjimo byloje. Tada Džordžui ir kyla klausimas – ar jis tikrai gali pasitikėti savo žmona?
Filmas nukelia į šių dienų Londoną, šnipų (taip bent jau teigia kinas ir literatūra) sostinę. Tamsiais miesto skersgatviais į naktinį klubą žygiuojantis Džordžas Vudhausas iš slaptos informacijos turinčio kolegos sužino apie į slaptąją tarnybą įsisukusį „kurmį“ ir privalo jį aptikti per savaitę. Penkių potencialių įtariamųjų sąraše atsidūrusi ir Džordžo žmona Katerina. Siekdamas išsiaiškinti, kas išdavikas, Džordžas jiems savo namuose surengs vakarienę.
Tokia filmo užuomazga.
„7 meno dienų“ recenzentė Elena Jasiūnaitė paaiškina: „Terminas „Black bag“ įprastai vartojamas apibūdinti slaptųjų tarnybų operacijoms, kurių metu infiltruojamasi į įvairias struktūras, turint tikslą surinkti informaciją, jei reikia – net paminant etikos ir moralės principus. Tačiau filme „black bag“ kartu yra ir raktinė frazė, kurią, negalėdami atsakyti į antros pusės klausimus apie darbą ir nenorėdami meluoti, savo tarpusavio santykiuose vartoja Džordžas ir Katerina. Todėl „Operacija „Black Bag“ greta detektyvinės intrigos apie tai, kas yra „kurmis“ (į šį klausimą tikrai bus atsakyta), yra ir santuokos (bei santykių) studija.
Ne veltui visų pagrindinių filmo veikėjų susitikimas prasideda nuo keisto Džordžo sugalvoto žaidimo – kiekvienas iš agentų turi pasakyti kažką, ką apie save galėtų ištarti sėdintis jų dešinėje. Paaiškėja, kad jie, kaip ir pridera profesijai, vieni apie kitus žino ar bent įtaria daugiau, nei reikia…“. (G.J.)
7. „TRAUKINIŲ SAPNAI“ (Train Dreams, 2025)
Tikiuosi, kad ne tik man vienam patinka filmai apie keistuolius ir visokius marginalus, kurie savo valia pasirenka autsaiderių dalią arba palikę civilizacijos malonumus, kaip dabar sakoma, „palieka komforto zoną“ ir iškeliauja į gamtą.
„Atgal į gamtą“ (Into the Wild) – taip vadinosi vienas geriausių šios temos kūrinių, garsaus aktoriaus Seano Penno 2007-aisiais režisuota drama, kurioje 22-ejų metų koledžo absolventas Kristoferis Makandelsas (akt. Emile’is Hirschas), nepaisant puikių ateities perspektyvų, nusprendžia leistis į nežinomybę ieškoti nuotykių. Visa tai, kas jam nutinka šioje kelionėje, pakeičia vaikino pasaulį, požiūrį, svajones… Iš naivaus idealisto, trokštančio patirti kažką didingo, jis tampa tragiška figūra, bandančia surasti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Savo kelionėje Kristoferis sutinka pačių įvairiausių žmonių, atspindinčių visas Amerikos visuomenės puses. Godžiai sugeriantis visus naujus įspūdžius, vaikinas šioje kelionėje į tiesą ir laimę pamažu susikuria naują savo vidinį pasaulį.
Dar vienas panašios tematikos filmas – dviem Oskarams nominuota biografinė drama „Laukinė“ (Wild, 2014 m., rež. Jeanas-Marcas Vallée) pasakoja apie populiarios aktorės Reese Witherspoon suvaidintą amerikiečių rašytoją Cheryl Strayed (filmas sukurtas pagal jos kelionių dienoraščius), kuriai 1771 kilometro kelionė po Ameriką pėsčiomis yra vienintelis būdas, žlugus santuokai, pabėgti nuo visų beveik vienu metu jos pečius užgriuvusių bėdų.
Kelionė be konkretaus tikslo ir tiksliai suplanuotos grįžimo datos – tai visai ne bėgimas nuo problemų, o geriausias būdas susidėlioti mintis ir, paklydus, vėl atrasti tikrąjį save.
Ši mintis, kaip ir raginimas džiaugtis kiekviena diena įkūnytas įvairiausiais pavidalais ir literatūroje, ir filmuose, kurių galeriją šiemet papildė režisieriaus Clinto Bentley drama „Traukinių sapnai“, sukurta pagal Deniso Johnsono knygą.
Filme atgyja XX a. pradžia. Veiksmas plėtojasi Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tankiame, pasakiškame miške, dideliuose žemės plotuose tarp Kalifornijos pietuose ir Kanados šiaurėje. Laikas – nuo 1910-ųjų iki 1960-ųjų.
Medkirtys ir geležinkelietis Robertas Greinieras (jį suvaidino Joelis Edgertonas) daug laiko praleidžia toli nuo gimtųjų namų: jis kertą medžius miške, kloja geležinkelių pabėgius ir padeda statyti tiltus. Visi šie darbai vyrui padeda būti sparčiai besivystančio progreso liudininku. Robertas ne tik mato, kaip keičiasi pasaulis, bet ir šias permainas patiria savo kailiu, kaip ir šalia jo dirbantys samdiniai ir migrantai.
Apie Robertą Greinierą sužinome ne taip jau daug. Į Frajo miestą Aidaho valstijoje jis atvyko 1893-aisiais, kai dar buvo vos septyneri. Gamtos paslaptis jį priglaudusioje šeimoje augantis berniukas pažino atidžiai stebėdamas aplinką. Kad galėtų tapti žveju jis net metė mokyklą. O vėliau ėmė dirbti miške ir prie geležinkelio.
Didesnę dalį gyvenimo Robertas praleidžia darbe, tik retsykiais ir trumpam grįždamas namo, kur jo laukia žmona Gledis (Felicity Jones) ir dukrelė Keti.
Nors didelių pinigų Roberto darbai neatneša, darni šeima svajoja apie nuosavą lentpjūvę, bet šiuos planus netikėtai sugriauna tragedija. Bandydamas suvokti, kodėl būtent jį ištiko ši tragedija, vyras ieško atsakymų savo vaikystėje, santykiuose su darbininkais ir net galvoja, kad likimo yra nubaustas už puikybės nuodėme. Nors ar galima puikybe laikyti absoliučiai normalius planus apie asmeninę laime sau ir artimiausiems žmonėms?
Filmo pradžioje girdime tokius žodžius: „Kadaise aplinkui buvo daug spragų į senąjį pasaulį. Galėjai pasukti už kampo ir akis į akį susidurti su didele paslaptimi“.
Operatoriaus kamera įamžina sparčiai žmonių naikinamą veik biblinį senovinį mišką, kuriame daugiau nei penkių šimtų metų senumo sekvojų medžiai savo karūnomis bemaž siekia dangų. Viename kadre kamera pagauna puikią detalę – prie vieno iš kamienų prikalti batai, kurie per daugelį metų jau giliai įaugo į žievę – susimąstyti verčianti metafora, bylojanti apie žmogaus ir šimtamečio miško santykį.
Šią metaforą vėliau išplėtoja vienas epizodinis filmo personažas – pagyvenęs sprogdinimo specialistas beveik lietuvišku vardu Arnas (tobulas Williamo H. Macy pasirodymas), kuris lyg tarp kitko pasako Robertui apie niekur nedingstantį daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšį – jei metų metus praleidi kirsdamas penkių šimtų metų senumo medžius, turi suprasti šių veiksmų pasekmes ne tik kūnui, bet ir sielai. (G.J.)
6. „MĖLYNASIS MĖNULIS“ (Blue Moon, 2025)
Kinematografininkai mėgsta kurti filmus apie teatro ir kino įžymybes. Vien tik per kelis pastaruosius filmus matėme biografines dramas, kuriose šiuolaikinės įžymybės vaidina praėjusių laikų legendas: Renée Zellweger – Džudę Garland (Judy, 2019 m.), Angelina Jolie – Mariją Kalas (Maria, 2024 m.), Austinas Butleris (Elvis, 2022 m.) ir Jacobas Elordi (Priscilla, 2023 m.) – rokenrolo karalių Elvį Presley.
„Mėlynojo mėnulio“ pagrindinis herojus netapo panašia legenda, bet jo vieta pramogų pasaulyje pakankamai žymi. Lorenzas Hartas buvo garsus XX a. vidurio poetas ir dainų tekstų autorius, dažnai bendradarbiavęs su Brodvėjaus miuziklų kompozitoriumi Richardu Rogersu. Filmo pavadinime net panaudoti jųdviejų bendros dainos žodžiai.
Filmo atspirties taškas – 1943 metų kovo trisdešimt pirmosios vakaras po miuziklo „Oklahoma!“ premjeros. Tai buvo pirmasis Richardo Rogerso miuziklas, kurio dainų tekstus rašė kitas poetas.
Richardo Rogerso ir Oscaro Hammersteino II (mums šis tandemas geriausiai žinomas iš „Muzikos garsų“) karjeros su „Oklahomos“ premjera šovė dar aukščiau, o štai Lorenzo Harto gyvenimo kreivė ėmė leistis žemyn. Jis griebėsi tokiais atvejais žinomos liaudiškos priemonės – alkoholio. O į barą „Sardy“ „Oklahomos“ premjeros vakarą Hartą atvedė visai ne noras liūdesį paskandinti taurelėje. Šią nuotaiką poetas bando suderinti su romantišku pasimatymu, mat čia 47-metis vyriškis laukia susitikimo su jauna studente Elizabete Veiland (akt. Margaret Qualley).
Solo partiją filme „Mėlynasis mėnulis“ Richardas Linklateris vėl patikėjo aktoriui Ethanui Hawke‘ui, suvaidinusiam labai mielą amerikietį Džesį trijuose šio režisierius filmuose „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995 m.), „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004 m.) ir „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013 m.).
Didesnę filmo siužeto dalį sudaro dėl profesinio pažeminimo įsižeidusio Lorenzo Harto monologai. Vyras vis bando susigražinti (bent jau aplinkinių akyse) buvusio sėkmingo gyvenimo miražą, nors kaskart tokios pastangos pabrėžia tik jo pasimetimą, kuris būdingas visoms pramogų verslo garsenybėms, nuo kurių staiga nusigręžia sėkmė.
„Mėlynasis mėnulis“ primena klasikinį spektaklį, kurio veiksmas retai išeina iš baro aplinkos. kaip ir gerame kameriniame spektaklyje svarbus vaidmuo čia atitenka meistriškai išrašytiems dialogams, o pats filmo turinys primena senų gerų laikų teatro pjesę.
Bet tai tikrai nėra filmo trūkumas. Atvirkščiai. Dabartinio greito veiksmo kino kontekste toks neskubus pasakojimo ritmas ima atrodyti kaip gaivaus oro gurkšnis ir priminimas, kad kažkada filmai pasakojo ne apie kibernetinius monstrus ir komiksų personažus, o apie gyvus žmones. Nebūtinai tobulus. Bet gyvus ir tikrus.
P.S. Amerikietis Richardas Linklateris šiemet sukūrė ne tik „Mėlynąjį mėnulį“, bet ir neseniai „Scanoramoje“ parodytą „Naująją bangą“ – dar vieną filmą apie tikrus žmones, šeštojo dešimtmečio pabaigoje padariusius tikrą perversmą ne tik prancūzų kine. (G.J.)
5. „NUSIDĖJĖLIAI“ (Sinners, 2025)
Visi, kurie žavisi kerinčia amerikietiškojo bliuzo magija, be jokios abejonės yra girdėję iš lūpų į lūpas sklindančią bliuzo muzikanto Roberto Johnsono kadaise paskleistą legendą apie ambicingą jauną muzikantą, kuris sutiko kryžkelėje sutiktam velniui iškeisti savo sielą, kad taptų neprilygstamu bliuzų atlikėju.
Visam gyvenimui šią istoriją įsidėmėjau pirmą kartą pamatęs režisieriaus Walterio Hillo muzikinę dramą „Kryžkelė“ (Crossroads, 1986 m.), kurioje skambėjo beveik tuzinas nuostabių bliuzų (keturis jų atliko muzikos virtuozas Ry Cooderis).
Ne mažiau įspūdingas garso takelis puošia taip pat šią legenda pasinaudojusį režisieriaus Ryano Cooglerio filmą „Nusidėjėliai“, kuriame dvigubą vaidmenį suvaidino Michaelas B. Jordanas.
Ryano Cooglerio ir Michaelo B. Jordano tandemas pirmą kartą sužibo jau pirmajame režisieriaus pilnametražiame filme „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station), parodytame Sandanse ir Kanuose 2013 metais. Emocingas žiūrovų pamėgtas kino hitas buvo ne tik dar viena įtaigiai papasakota istorija apie policininkų smurtą prieš afroamerikiečius, bet ir tapo netrukus Amerikoje kilusio judėjimo #BlackLivesMatter savotišku manifestu.
2015-aisiais talentingas tandemas „pasikėsino“ į kultinę boksininko Rokio epopėją ir susuko filmą „Krydas. Gimęs kovoti“ (Creed), susilaukusį dar dviejų tęsinių.
Tikra triumfo valanda Ryano Cooglerio ir Michaelo B. Jordano tandemui išmušė, kai ekranuose pasirodė fantastinis veiksmo blokbasteris „Juodoji pantera“ (Black Panther, 2018 m.), kuriame paslaptingas Afrikos savanų didvyris stoja į žūtbūtinę kovą su Vakandos karalystės priešais.
Pelningo filmo tęsinyje „Juodoji pantera. Wakanda amžiams“ (2022 m.) Michaelo B. Jordano herojaus jau nebuvo, nes JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų operacijų kariuomenės smogikas Kilmongeris buvo nužudytas anksčiau.
Tačiau Ryanas Coogleris ir Michaelas B. Jordanas vėl susitiko kuriant „Nusidėjėlius“. Čia Michaelas B. Jordanas suvaidino abu brolius dvynius Smoukį ir Steką, kurie ilgai klajojo po pasaulį (buvo ir kareiviai Pirmajame pasauliniame kare, o vėliau ir gangsteriai), bet laimės taip ir nesurado. Po daugybės metų iš Čikagos sugrįžę namo savo gimtąjį miestelį Misisipėje jie randa visiškai kitokį, nei jis liko vaikinų atmintyje – ne visada teisingą, retai sąžiningą, visuomet sunkų ir kartais antgamtišką. Dvyniai netrukus savo kailiu įsitikina, kad siaubingi antgamtiški padarai – visiškai ne išmonė ir ne pasakos mažiems vaikams gąsdinti. Protu sunkiai suvokiamas blogis jų visuomet laukė ir nekantrauja pasveikinti sugrįžus.
Į gimtinę broliai dvyniai sugrįžo ne tuščiomis rankomis, o su pinigų pilnu lagaminėliu. Kriminaliniame versle uždirbti „grynieji“ netrukus investuojami į visai legalų verslą – iš vietinio rasisto Smoukis ir Stekas nusiperka buvusios lentpjūvės sandėlį ir per trumpą laiką šią apleistą patalpą paverčia muzikiniu klubu. Personalu įdarbina draugus ir giminaičius.
Bet jau pirmą naktį sėkmingai startavusi įstaiga susilaukia nekviestų ir agresyviai nusiteikusių lankytojų. Jeigu jau pagalvojote, kad vietiniai banditai atėjo naujus verslininkus reketuoti ar kuokomis apsiginklavę kukluksklanininkai sugūžėjo sunaikinti šią juodaodžių irštvą, tai smarkiai klystate.
Teks prisiminti 1996-aisiais režisieriaus Roberto Rodriguezo komiškas siaubo trileri „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk Till Dawn) – ten nepadoraus pavadinimo smuklė, kurioje tikėjosi pailsėti į Meksiką nešantys kudašių filmo herojai, tuoj po vidurnakčio netikėtai pavirsta tikru pragaru, o visi nuolatiniai klientai – šiurpą keliančiais vampyrais…
Vampyrai, pasprukę nuo indėnų, atidundėjo ir į barą, kuriame žmonės ilsisi ir klausosi bliuzą.
Vieniems filmo žiūrovams patiks išradingai nufilmuotos vampyrų naikinimo scenos, kiti sužinos, kas tai yra vadinamieji Džimo Krou įstatymai (1932 metais, likus vos metams iki sausojo įstatymo galiojimo pabaigos, pilnu tempu veikė neoficiali juodaodžių mažumos teisių suvaržymo politika), bet svarbiausia, žinoma, čia – begalė nuostabių bliuzų. Solo partija čia atitenka dvynių pusbroliui Samiui (jį suvaidino dainininkas ir dainų autorius Milesas Catonas), grojančiam bliuzą taip, kad galėtų ir numirėlius prikelti.
Milžinišką darbą atliko didelis klasikinių bliuzų fanas švedų kompozitorius Ludwigas Göranssonas (jis jau turi du Oskarus už „Juodąją panterą“ ir „Openheimerį“), sukomponavęs nuostabų muzikinį takelį iš vienų už kitas puikesnių kompozicijų (dalis jų – klasikinių bliuzų įrašai, kitus įdainavo filme vaidinantys aktoriai Jackas O’Connellas, Jayme Lawson ir Hailee Steinfeld).
Taigi, žiūrėkime ir klausykimės. Ir nepamirškime seną gerą tiesą: „Bliuzas yra tada, kai geram žmogui yra blogai“. (G.J.)
4. „MŪŠIS PO MŪŠIO” (One Battle After Anothe, 2025)
Jei norat kina, katram mušas i šaudos, bet kartu i mintys atlėk galvon, tai čia i yr tas variants. Bet ne viskas čia taip gražu, kaip amerikoniški reklamų plakatai roda. Yr už ką i pagirt, yr už ką i pašiept, i biški burną pabrūžyt. „Mūšis po mūšio“ – tai toks films, katrą gali i mylėt, i keikt vienu metu, i da norėt po seanso su draugais alaus išgert, ka aptart visus tuos „kaip čia iš tikra reikėja“.
Ne kartą pagavau save, ka sėdu kėdėj, širdis mušas kaip būgns, o smegenys jau praded ginčytis su ekranu: „nu baik tu, režisieriau, neperlenk lazdos“. Vienur atroda, ka vaizds nuostabus, aktoriai žib, šūviai švilp pro ausį, o kitur lyg sėdėtum kokiam užstrigusiam monologe, kur veikėjs kalb i kalb, o tu jau mintyse spėji, kas bus toliau. Nesivelsu į politines temas, nesirinksu nei kairės, nei dešinės, bet galiu pasakyt, ka filme abi pusės rodomas smurtaujančios, i nieks neatroda visiškai teisus a nekalts. Ale vis dėlto, viena pusi dažniau vaizduojama blogesni, labiau demonizuojama, todėl films tarsi nor, ka žiūrovs pasirinktų, kur stovėti, o mintys apie moralę i teisėtumą liktų antram plane.
Films iš karta nukel žiūrovą į Boba Fergusona praeitį. Aną įkūnij Leonards DiCaprio, katrą jau matėm visur – nuo „Titanika“ ligi šita filma. Čia jis vaidin su didele įtampa: vyrs, katras kadais buva revoliucionierius, prisidėjęs prie garsios grupuotes „Prancūzai 75“, kai laisvina du šimtus kalinių. Tuo metu Bobs da i užmezg romaną su bendraminte Perfidija Beverli (akt. Teyana Taylor), įsimyl, o paskiau, kaip sakant, sulaukia i gandriuka sava kieme. Atrodytų, laimės per kraštus, bet kartu nusitęsi i kruvins šleifs – su ideologijom, su išdavystėm, su draugais, katrų jau i nebėr. Tai ne šiaip gangsterių žaidimėlis, o rimts politinis reikals, kur šaudyms tik viena pusi, o kita – žmogaus pasirinkimai, katrie paliek randus visam gyvenimui.
Daba, po šešiolikos metų, Bobs vis da gyven su sava paranojom, su praeities baisuokliais, katrie jį grauž kaip kirmins obels širdį. I žinot ką? Atsirand jo duktė, katrą reik gint, nes pulkininks Lokdžojus (akt. Šons Pens) senas skolas ne taip greit pamiršt. Ans Bobą medžioj kaip vanags viščiuką – ne dėl pinigų, o iš principa, nes keršts, pasiroda, ilgiau laikos negu meili.
Čia dar įsipin i senieji bendražygiai – Sensėjus Sergio (akt. Benicio del Toro), Deandra (akt. Regina Hall), nu i da kelets, katrų veidai gal i mažiau žinomi, bet anie daro visą „foną“. Anie visi kartu temp tą vežimą, bet tikrai ne visad sutartinai. Viens šaun pro šalį, kits užsiim sąmoksla teorijom, trečias juokauj, lyg viskas būtų tik ilgs vakarėlis. I nors siužets rimts, Andersons nepamirša pabarstyt i juoda humora, taigi negali nesijuokt truputį pro dantų kampus, net kai šūviai sproginėj visur aplink. (Iveta Rupšlaukytė)
3. „GYVENIMAS PAGAL ČAKĄ“ (The Life of Chuck, 2024)
Kas yra stebuklas? Ar tai Egipto piramidės? Jėzaus apsireiškimas Žemėje? Žvaigždės sprogimas? Kūdikio gimimas? Prisikėlimas iš numirusiųjų? Ligonio išgijimas?
Stebuklas – tai žmogus. Tu ir aš. Nuo gimimo iki mirties. Su visomis savo traumomis ir skauduliais. Tu ir aš esame nuostabūs.
Tai ir yra pagrindinė naujausio ir turbūt geriausio režisieriaus Mike’o Flanagano filmo „Gyvenimas pagal Čaką“ (The Life of Chuck, 2024) mintis: žmogus, kad ir koks jis būtų pažeidžiamas ir silpnas, menkas prieš visatos didybę, ir yra tos visatos esmė, nes jis turi sielą.
Viskas prasideda nuo to, kad Žemė ir jos gyventojai eina velniop – pasaulis žlunga ir žmonės skuba pildyti savo neišpildytų svajonių, nes ruošiasi mirčiai – tai jų paskutinė galimybė įgyvendinti tai, ko visada troško, bet nedrįso.
Po truputį pradeda strigti internetas, kol visai pradingsta, trūkinėja telefono ryšys, neberodo televizijos kanalų. Tačiau visur, kur pažvelgsi, – reklama: „39 nuostabūs metai: ačiū tau, Čakai.“ Niekas nesupranta, kas tas Čakas, kodėl jis visur šmėžuoja, bet jis tartum Apokalipsės angelas su buhalterio kostiumu liūdnai šypsosi praeiviams iš reklamos stendų.
Daugiau šio filmo siužeto negalima išduoti, nes viską turite patirti patys. Galima pasakyti tik tiek, kad ši kino juosta yra neišpasakyto gerumo – ne tik kokybės atžvilgiu, bet ir dėl puikiai pavaizduoto žmogaus širdies gerumo, jos naivumo, gražumo, tyrumo. Pažiūrėję šį filmą nubrauksite ne vieną ašarą iš grožio pajautos, ne to grožio, kurį dažnai matome socialiniuose tinkluose ir televizijos ekranuose, ne to, kuris liūdina dėl savo menkumo ir trivialumo, o to brangaus žmogaus širdies grožio, kuris tiesiog pribloškia ir palieka be žado.
Flanaganas yra žinomas dėl filmų ir serialų, kuriems būdingas siaubo žanras. Jis ilgą laiką bendradarbiavo su „Netflix“, o 2023 metais pradėjo kooperuotis su „Amazon Studios“, taip pat dirbo tokioms kino studijoms kaip „Universal Pictures“ ir „Warner Bross“. Išgarsėjo dėl serialų „Midnight Mass“ ir „The Haunting of Hill House“, taigi „Gyvenimas pagal Čaką“ yra naujas posūkis jo karjeros kelyje, kuris orientuotas į prasmės paieškas.
Verta paminėti, kad scenarijų rašė ne tik pats režisierius, bet ir garsus siaubo romanų rašytojas Stivenas Kingas. 2020 metais Kingas išleido novelių rinkinį, pavadinimu „If It Bleeds“, kuriame randama ir novelė „Gyvenimas pagal Čaką“. Kaip ir būdinga Kingo darbams, pasakojimas yra fantastinis, susijęs su mirtimi, tačiau jis turi daug ir realistiškų momentų, kuriuos sudaro būtent žmogaus egzistencijos apmąstymas šiuolaikinio pasaulio kontekste. „Gyvenimas pagal Čaką“ primena tokius Kingo darbus kaip „Žalioji mylia“ ir „Pabėgimas iš Šoušenko“.
Čaką vaidinęs aktorius Thomas Williamas Hidlestonas pagarsėjo vaidmenimis „Marvel“ filmų sagoje apie Torą, o kitas žinomo veido britų aktorius ir režisierius Chiwetelis Ejioforas išgarsėjo dėl pagrindinio vaidmens filme „12 metų vergovės“ (12 Years of Slave, 2013). Labai aukštai įvertintas ir jo režisuota kino juosta „The Boy Who Harnessed The Wind“ (2019). Jame jis taip pat atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų. O turbūt pats žaviausias „Gyvenimo pagal Čaką“ aktorius – jaunasis Benjaminas Pajakas, kuris suvaidino mažąjį Čaką. Šis aktorius per jaunas, kad turėtų ilgą savo karjeros dosjė, tačiau padarė labai gerą pradžią. (Dora Žibaitė)
2. „BUGONIJA“ (Bugonia, 2025)
Kai ekrane praded virpėt ors i kažkieno balsas tvinks it širdis, iškart supranti, ka čia bus kažkas keista, kažkas, kas netilps į sveika prota rėmus. „Bugonija“ į salę įlek ne kaip koks eilinis films, o kaip svetimkūnis, norintis paveizėt mums į akis. Įsivaizduokit, du vyrai pagrob korporacijas direktorę, nes tik, ka ana yr ateivi, pasiruošus sunaikint Žemę. Skamb kaip sąmoksla teorijų balius? Gal. Bet čia toks balius, kur po pirmų kadrų i pats pradedi abejot, kas čia iš tikrųjų pamišęs.
Lanthimos, filma režisierius, čia vėl dara sava triukus: maiša juoką su siaubu, ironiją su tikėjimu, o realybę su tuo, kas gal visai i nebe realu. „Bugonija“ ne klausia, a mes da normalūs. Ana žiūr į mus i tyliai šyptel, lyg sakydama: „na, bent jau įdomūs tai tikrai.“
„Bugonija“ yr tarsi koks kokteilis iš absurda, paranojas i tamsaus humora. Čia ne šiaip pasaka apie ateivius a mokslinę fantastiką. Čia istorija apie žmones, katrie taip giliai įlindę į sava tikėjimą, ka realybi praded jiems lūžti kaip leds po kojom. Films remias legendiniu Pietų Korėjos kūriniu „Save the Green Planet!“ (2003 m.), bet Lanthimos aną perdirba savaip: įpūti daugiau ironijas, daugiau civilizacinės beprotybės i to sava firminia graikiška „prieskonia“.
Rezultats? Tokia kina mišraini, kur žiūrovs tai juokias, tai susigūž, o kartais i pagaun savi galvojant: „palauk, a tik čia ne apie mus pačius?“ Nes kai films roda dviejų pamišėlių planą išgelbėt pasaulį nuo ateivių, tai sunku nepagalvot apie visus tuos, katrie internete šiandien irgi kur konspiracijas i šauk, ka reik garint actą i valyt mūsų dangų. Nu, o gal i reik?.. Žodžiu, šits films iššauk daug nuomonių i tikrai daug interpretacijų.
Lanthimos mok paverst net banalų pokalbį į mini sprogimą. Ans stata aktorius taip, ka žiūrovs nežina, a juoktis, a šiek tiek bijot. Ans myl sava keistuolius, bet kartu i sugeb parodyt, kaip mes visi esam vos per žingsnį nuo to paties absurda. Filme „Bugonija“ tas jausmas da stipresnis. Čia visi veikėjai atroda lyg ką tik pabėgę iš kažkokia psichologinia eksperimenta. Nu, bet vis tiek juos kažkaip myli.
Filma šerdis paprasta kaip kavinės meniu, bet filma prieskoniai – labai aitrūs. Du vyrai, Tedis (Jesse‘is Plemonsas) i Dons (Aidans Delbis), pagrob galingą korporacijos direktorę Michelle Fullere (Emma Stone). Anie tiki, ka ana yr ateivi, katra planuoj sunaikint žmoniją. I viskas čia vykst ne kokiam kosminiam laive, o paprastam, dulkėtam namely, kur tikėjims virst ginklu.
Emma Stone čia vėl pasiroda taip, ka net sunku pasakyt, a ana vaidin, a tiesiog egzistuoj tame keistam pasauly. Anos Michelli Fuller yr nebe ta „graži i beprotiška“ moteris, kokią matėm, pavyzdžiui, „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023 m.), bet šalta, apskaičiuota, i kartu paslaptinga kaip migla. Lanthimos vėl iš anos ištrauk ne tik aktorystę, o kažką gilesnia, kažkokį nepaaiškinamą žmogiškuma i dirbtinuma mišinį. Ana gali pasakyt paprasčiausią sakinį, o tu jauti, ka po juo da trys prasmės sluoksniai. Emma, rodos, i toliau tamp Lanthimosa mūza. Nuo „Favoritė“ („The Favourite“, 2018 m.) iki čia, ana vis keičias, bet niekada neprarand to, kas aną dara pavojingai įdomia.
Jesse‘is Plemonsas – toks aktorius, katras, rodos, net nieka nedarydams sugeb priverst tave nervuotis. Ano įkūnyts Tedis – ramus, net kiek miels iš šalies. Visgi, už tų ramių akių slepias visas audrų katalogs. Kai ans kalb, atroda, ka kiekviens žodis pasverts, o kai nutyl, ta tyla būn tokia tanki it galėtum ją rankom grabinėt. Plemonsas jau seniai įsitvirtinęs kaip viens stipriausių šiuolaikinių „tylios įtampas“ meistrų, o čia ans da i rand vietas ironijai. Lanthimosa pasauly ans taip pritamp, ka atroda, lyg būtų gimęs su ta pačia keistuma genetika. Ne veltui anie jau seniai rada bendrą kalbą kine.
O va Aidans Delbis čia visiškas naujoks. Nu, bet pasirodi taip, ka, rodos, iškart įsiraši į didžiųjų sąrašus. Ano Dons – emocingesnis, keistesnis, toks, katras visą laik balansuoj tarp vaikiška tikėjima i psichinia sprogima. Kai ans šalia Plemonsa, atroda, ka žiūri į dvi puses to paties prota: viens šalts, o kits deg. Delbia debiuts čia tikras atradims. Ans nebija būt keists, nebija klyst. I Lanthimos, kaip visada, tokius žmones myl. Tokius, katrie nevaidin tik „gražiai“, o i rizikuoj.
Stone, Plemonsas i Delbis filme susijung kaip trys skirtingi elementai: leds, ugnis i elektra. Lanthimos mok surinkt tokią komandą, ka net kai anie stov tyliai vienam kambary, įtampa ore kirbte kirb. I nors režisierius nuolat keičia žanrus, tonus a laikmečius, viens dalyks liek pastovus… Ano ištikimybi sava aktoriams. Ans juos ne šiaip naudoj, o stata ant jų visą pasaulį. Todėl „Bugonija“ i veik, nes už kiekviena kadra stov ne tik kamera, bet i tie, katrie žina, kaip iš beprotybės padaryt meną. (Iveta Rupšlaukytė)
1. „NĖRA KITO PASIRINKIMO“ (No Other Choice, 2025)
Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Nėra kito pasirinkimo“ šiemet buvo parodytas Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, kur lygiai prieš 20 metų įvyko režisierių išgarsinusio veiksmo trilerio „Užuojauta Keršto poniai“ (Lady Vengeance) premjera.
Pagal Donaldo E. Westlake’o romaną „Kirvis” (The Ax) sukurtas filmas „Nėra kito pasirinkimo“ yra aktuali istorija apie atleidimo iš darbo sukeltas pasekmes.
Įprastai kiekvienam ne savo noru darbą paliekančiam žmogui šią nemalonią procedūrą lydi begalė dramatiškų, o kartais ir tragiškų pasekmių. Dažniausiai – nepagrįsta (atleidžiamojo akimis) ir nesąžininga motyvacija. Su ja tikrai sunku ramiai susitaikyti, jeigu jautriai priimi tokią neteisybę. Bet žmonės tikrai retai griebiasi tokių veiksmų, kuriuos Park Chan-wookas parodė savo filme, kurio herojus už savo atleidimą iš tarnybos ima keršyti itin žiauriu būdu – jis nusprendžia žudyti savo konkurentus, galinčius užimti jo vietą.
Pagrindinis herojus Man Su ilgai ir sunkiai kūrė savo gerbūvį – ilgai bastėsi po nuomojamus butus, taupė nelengvai uždirbamus pinigus, pagaliau sumokėjo pirmą įnašą už nuosavą būstą, jį susitvarkė ir net balkone prižiūri medelius. Žmona pagaliau galės nebedirbti ir visą dėmesį skirti vyrui, vaikų priežiūrai ir laisvalaikiu lankyti šokių kursus.
Atrodytų, va dabar galima bus ramiau atsikvėpti ir su viltimi žvelgti į ateitį. Bet nelaimė atsėlina iš ten, iš kur jos niekas negalėjo laukti. Gerai apmokamai vyro tarnybai amerikiečių valdomoje tarptautinėje korporacijoje „Saulėtas popierius“ netikėtai iškilo rimta grėsmė. Ją pranašavo… vyrui darbdavių padovanotas ungurys, kurį mūsų herojus kepa balkone skambant gražiai Mozarto melodijai.
Vyras tada dar nežinojo apie paprotį ungurį kaip paguodos prizą dovanoti tiems darbuotojams, kuriuos nuspręsta atleisti. O bet kokie bandymai sužinoti tikrąsias atleidimo priežastis sudūžta į betoninę sieną: „Nėra kitos išeities“.
Išeitį, kaip jau žinome, Man Su sugalvojo. Žinoma, tai yra nevilties padiktuoti veiksmai, kuriuos jokiu būdu teisybės aktu vadinti negalima.
2005-aisiais Donaldo E. Westlake’o romaną jau pavertė filmų graikų kilmės prancūzų kino režisierius Costa-Gavrasas filme „Kirvis” (Le couperet), kuriame profesionalus chemikas ir pavyzdingas šeimos vyras, dirbantis popieriaus perdirbimo fabrike, dėl gamybos optimizavimo tapęs bedarbiu, susiranda rūsyje tėvo II pasaulinio karo laikų pistoletą ir ima retinti labiausiai į jo vietą tinkančių kandidatų gretas.
1997-aisiais metais romaną parašęs Donaldas E. Westlake’as neapsiribojo vien šiurpą keliančia kriminaline istorija, bet ir atskiedė ją juodoku humoru. Panašiai elgiasi ir režisierius Park Chan-wookas, kaip ir savo garsiajame trileryje „Senis“ (Oldboy) vėl suplakęs stiprų temperamentingą kokteilį iš tų pačių ingredientų – klampios nevilties atmosferos, meistriškai valdomos įtampos ir paradoksalaus humoro kupinų scenų.
P.S. Nuobodžiauti tikrai nebus kada. O ir rimtai pamąstyti bus apie ką.
Nors mes gyvename ne Pietų Korėjoje, bet dėl visa ko, susirūpinkite, jei iš darbdavių gausite dovanų ungurį… (G.J.)
