KNYGOS IŠTRAUKA: Karen White „Pakrantės medžiai”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-12-03 12:35

Spausdinti | Komentarai

thumbnail_Pakrantes medziai

Meilė turi daugybę atspalvių – neatsisakykite jos tik todėl, kad ji ne ryškiai raudona. Kartais užtenka vos žioruojančių žarijų, kad įpūstum ugnį.

Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, Jungtinių Valstijų pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleistas jos romanas „Stiklo skambesys“ (Tyto alba, 2018).

„Pakrantės medžiai“ – įtraukiantis pasakojimas apie meilę, viltį, dviejų šeimų istoriją ir žmonių stiprybę, leidžiančią jiems pradėti gyvenimą iš naujo – net ir ant suniokotų namų nuolaužų. Nes namai yra ten, kur tave šaukia širdis.

Džulija ir Monika buvo geriausios draugės. Talentinga menininkė Monika Džulijai labai priminė jaunesnę seserį, prieš daugelį metų dingusią be pėdsakų. Gabi ir paslaptinga Monika draugei daug pasakojo apie savo vaikystės namus prie Misisipės, mažą miestelį netoli Naujojo Orleano, apie savo šeimą, bet niekada neprasitarė, kodėl nuo viso to pabėgo į Niujorką. Ir niekuomet neprasitarė, kad yra silpnos širdies. Džulijai liko tik penkiametis Monikos sūnus Bo ir paslaptingos moters portretas.

Jausdamasi, tarsi būtų seserį praradusi antrąkart, Džulija su Bo leidžiasi į kelionę į Naująjį Orleaną. Ji turi Monikos sūnui parodyti jo motinos namus ir šeimą… Atvykusi Džiulija randa uragano sugriautus Monikos namus, susipažįsta su jos šeima, gaubiama daugybės paslapčių. Ji dega noru sužinoti šios šeimos istoriją, suprasti, kodėl Monika pabėgo iš namų. Ir kas toji paveiksle pavaizduota moteris?

***

Centras: bendrąja prasme – vertikali
atogrąžų ciklono ašis, kurią dažniausiai
apibrėžia silpniausias vėjas arba
mažiausias spaudimas.

Nacionalinis uraganų centras

Džulija

Pažvelgiau į savo tuščią vyno taurę ir susimąsčiau, kažin kada išgėriau paskutinį gurkšnį.

Ar dėl to jums reikėjo susirasti saugų prieglobstį?

Eimė pakėlė akis, jos žvilgsnis buvo pavargęs.

Dėl Ksavjero?

Ji papurtė galvą ir atsistojo.

Ne. Dėl to, kaip mirė mano motina ir kodėl apie tai ir apskritai apie ją niekas niekada nebeištarė nė žodžio.

Aš taip pat atsistojau. Jaučiau lengvą svaigulį nuo vyno, o kartu ir daugiau drąsos.

Kaip mirė jūsų motina?

Ji visu svoriu atsirėmė į stalą ir neskubėjo atsakyti.

Ilga istorija, dabar jau per vėlu pradėti pasakoti. Kitą kartą, gerai?

Nelaukdama mano atsakymo, ji pastatė savo taurę į kriauklę, pasuko durų link ir atidariusi jas palaukė manęs.

Jūsų kambarys paruoštas – mėlynas, šalia Bo, abu sujungti bendru vonios kambariu, jei kartais naktį jis pabustų ir kviestųsi jūsų. Turbūt paliksite duris atdaras. Už jų rasite švarių rankšluosčių, ten padėjau ir naktinę lempelę. Jei ko nors trūktų – tik pasakykite.

Jūs be galo dosni, ponia Eime. Ačiū. Tačiau yra dar šis tas, – kurį laiką dvejojau, nesiryždama prašyti jos dar daugiau. – Gal turite kompiuterį, kuriuo galėčiau pasinaudoti? Man reikia interneto.

Jos akys išdavė ją supratus mano prašymo priežastį, ir aš pasijutau kaip vaikas, sučiuptas vagiliaujantis sausainius.

Vienas yra Trėjaus kabinete, neabejoju, kad jis neprieštarautų, jei juo pasinaudotumėte. Gretimos durys prie virtuvės, šalia laiptų. Jeigu bus užrakinta, pabelskite. Jei ne – drąsiai eikite.

Mes palinkėjome viena kitai labos nakties ir aš vestibiulyje palaukiau, kol ji užlips laiptais. Durys į kabinetą buvo atdaros, bet aš vis tiek pabarbenau, neketindama suteikti Trėjui dar vienos priežasties nemėgti manęs. Man įėjus į vidų iškart tapo akivaizdu, kad tai vyro darbo kambarys: tamsaus medžio apdaila, raudonos languotos užuolaidos ant langų, o tarp jų – nedidelė kušetė. Rašomasis stalas stovėjo beveik kambario viduryje, visą jo kampą užėmė plokščiaekranis monitorius. Šalia ant grindų stovėjo šiukšlių dėžė, kurios viršuje atpažinau suglamžytą foliją, kuria buvo apdengta mūsų vakarienė.

Prie dviejų sienų stovinčios lentynos iki pat lubų buvo prigrūstos knygų. Priėjau pasmalsauti arčiau. Daugiausia aptikau įvairaus senumo teisės veikalų. Kai kuriose pūpsojo segtuvai smarkiai nutrintais viršeliais, pro odos apmušalus lendančiais siūlais ir beveik nusitrynusiomis auksinėmis raidėmis ant nugarėlių. Ant kitų nugarėlių, rodės, nebuvo nė raukšlelės – galbūt jie dar visai nauji, o gal tiesiog niekada neatversti.

Grožinės literatūros beveik nebuvo matyti, radau vien Nel­sono Demilio ir Stiuarto Vudso trilerių, išdėliotų neįprastose vietose. Tačiau aptikau ir labai netikėtą meno albumų kolekciją. Suskaičiavau mažiausiai penkis veikalus apie keramiką Džordžą Orą, tiek pat – apie Viljamo ir Elsverto Vudvardų bei Niukom keramikos darbus. Išvydusi juos pasijutau tarsi susitikusi su senu draugu, man labai magėjo paimti juos iš lentynos ir pavartyti. Nusprendžiau baigusi tvarkyti reikalus pasiskolinti vieną ir nusinešusi į kambarį paskaityti.

Jau ketinant sėstis prie stalo mano dėmesį patraukė plonytis apdulkėjęs tomelis raudonu aplanku. Jis gulėjo aukštai lentynoje, per aukštai, kad galėčiau pasiekti, įgrūstas tarp dviejų didesnių knygų, beveik nematomas, ir jei ne ryškus aplankas, niekas jo ir nepastebėtų. Tačiau mano žvilgsnį jis prikaustė dėl to, kad atpažinau tą knygą.

Kampe stovėjo nedidelės medinės kopėčios ir aš atsitempiau jas prie lentynos. Bet netgi pasilypėjusi vargiai pasiekiau knygą ir tik iš visų jėgų pasistiebusi galiausiai ištraukiau ją. Ji lengvai dunkstelėjo į medinę lentyną ir pakilęs dulkių debesėlis sukėlė man čiaudulį. „Abė Holtas: žmogus ir menininkas“. Turėjau šią knygą – patį pirmąjį jos 1999 m. leidimą. Ir, tiesą sakant, nebūčiau nustebusi, kad ji guli šioje lentynoje, greta kitų knygų apie menininkus, – jeigu ne faktas, jog tai knyga apie mano prosenelį, paveikslo, kurį man paliko Monika, autorių.

Nulipau su knyga nuo kopėčių ir pasidėjau ją ant stalelio šalia durų, kad nepamirščiau pasiimti eidama į kambarį. Kurį laiką žvelgiau į ją jausdama, kaip mane apima déjà vu jausmas, tada nusisukau ir nuėjau prie stalo.

Atsisėdau ir pajudinau pelę, kad kompiuteris persijungtų iš miego režimo. Nušvito ekranas ir aš žvelgiau į darbalaukio nuotrauką, negalėdama patikėti savo akimis. Joje buvo pavaizduoti du šviesiaplaukiai vaikai saulėj išblukusiais plaukais, paplūdimyje statantys smėlio pilį. Berniukas – atpažinau Trėjų – maždaug dešimties, atrodo, kasė apsauginį griovį. Baisiai susikaupęs, net iškišęs liežuvio galiuką. O aštuonmetė Monika, apsivilkusi raudoną maudymosi kostiumėlį su banguotu peplumu, dėliojo kriaukleles ant pilies pylimo bei vartų skliauto. Ant smėlio pilies ir abiejų vaikų krito fotografo šešėlis, o Monika žvelgė į objektyvą ir nustebusi, ir susikaupusi. Atsilošiau kėdėje ir žiūrėjau į jos veidą, vaikišką nekaltą išraišką, kurios mudviem susitikus jau nebebuvo likę nė kvapo. Prisiminiau Eimės žodžius apie vaikystės vasaras prieš suaugusio žmogaus naštai užgulant pečius. Dabar, žvelgdama į nuotrauką kompiuterio ekrane, aš kuo puikiausiai supratau, ką ji turėjo galvoje.

Tai Biloksio paplūdimys maždaug 1990 metais.

Krūptelėjau ir pašokau nuo kėdės. Už manęs stovėjo Trėjus ir žvelgė į ekraną, rankoje laikydamas žemą storo stiklo stiklinę su auksiniu skysčiu ir ledo kubeliu.

Atsiprašau, – sumikčiojau, – jeigu jums reikia kompiuterio, aš pasitrauksiu. Eimė leido juo naudotis jums nesant.

Jau stojausi eiti, bet jis rankos mostu sulaikė mane.

Viskas gerai. Aš tik atėjau jo išjungti, – jis parodė į nuotrauką. – Tokia tipiška Monika. Niekada negalėdavo tiesiog pastatyti pilies, ir tiek. Jai būtinai reikėdavo padaryti iš jos meno kūrinį. O tada visą dieną verkti, nes potvynis viską nuplovė.

Jo žodžiai nuskambėjo kone kaip kritika, tačiau nuotrauka vis dėlto buvo jo kompiuterio ekrane, į kurį jis žvelgia kiekvieną dieną.

Aš vėl pažvelgiau į ekraną.

Kas fotografavo?

Eimė. Ji vienintelė fotografuodavo mus mažus.

Aš vėl pažvelgiau į Monikos veidą, trokšdama turėti bent vieną progą darkart su ja pasikalbėti. Neatsisukdama į jį paklausiau:

O kur buvo jūsų tėvai?

Pajutau, kaip jis gūžteli pečiais.

Kas dabar žino? Į „Upės dainą“ jie retai atvažiuodavo. Manau, jie su Eime buvo taip sutarę.

Atsisukau į jį.

O kur jūsų tėvai dabar?

Žinojau, kad jie gyvi, – tiek man papasakojo Monika, bet šnekėdavo apie juos retai ir be jokio prieraišumo.

Nors jo balsas skambėjo abejingai, jame buvo justi šiokia tokia nuoskaudos gaidelė. Tokia pat, kokią girdėdavau ir Monikos balse, kai pasakodavo apie save.

Mūsų motina su ketvirtu vyru gyvena Kosta Rikoje. Tėvas – kažkur. Jis nekilnojamojo turto plėtotojas, tad galite įsivaizduoti, koks aukso kąsnelis jam buvo Katrina. Dažniausiai jį galima sutikti Tipitina’s ar „Pas panelę Mei“ – pirmame bare gera muzika, antrame – pigus alus. Ar bet kurioje kitoje įstaigoje, kurioje piltų alkoholio ir kuri įsikūrusi netoli namų, kad galėtų parkėblinti į savo būstą Žurnalų gatvėje, – jis gurkštelėjo savo gėrimo ir stiklinėje klangtelėjo ledo kubelis.

Jis mostelėjo į kompiuterį.

Gal kuo nors galėčiau pagelbėti?

Nerandu Internet Explorer piktogramos. Paskui jau susigaudysiu pati.

Man pasirodė, kad jis nori kažką pasakyti, bet tik tylėdamas pasilenkė ir spustelėjo pelės mygtuką viršutiniame kairiajame kampe, tada užduočių juostoje pasirinko aplanką, pavadintą „Monika“. Bylos jame buvo surikiuotos abėcėlės tvarka, jis vedė žymeklį žemyn, kol rado pavadintą „FTB“. Vis dar tylėdamas atsitiesė.

Nurijau gumulą. Tada kilstelėjau ranką ir paspaudusi mygtuką „grįžti“ pamačiau daugybę kitų žymeklių aplanke, žyminčių valstijų agentūrų ir kitų organizacijų, susijusių su dingusiais žmonėmis, puslapius. Daugeliu jų naudojausi ir aš, ieškodama Čelsės. Kasdien. Nebuvo nė vienos dienos nuo jos išvykimo, kai būčiau liovęsis jos ieškojęs. Prisiminiau, ką apie jos paiešką sakė Trėjus, ir prieš akis matydama gyvą to įrodymą galutinai tuo patikėjau. Bijojau pakelti akis, atrodė, jis pamatys, jog anksčiau juo abejojau.

Krenkštelėjau.

Stengiuosi reguliariai tikrinti šiuos puslapius ir jeigu aptinku, kad kažką rado ar kažkas dingo toje pat vietovėje, ar tik šiaip kažkas panašaus į Čelsės atvejį, iškart pranešu jos bylą tiriančiam detektyvui.

Sunku į visa tai žiūrėti, ar ne?

Linktelėjau.

Ar seniai jau ieškot? – paklausė.

Septyniolika metų. Jiedvi su Monika dabar būtų bendraamžės. Policija padarė kompiuterinę nuotrauką, kaip dabar turėtų atrodyti Čelsė. Bet mano mintyse ji vis dar tokia pati, kokią paskutinįkart mačiau dešimties.

Jo taurėje vėl skimbtelėjo ledas.

Septyniolika metų. Labai ilgas laikas.

Nieko neatsakiau, bet pagalvojau, kad laikas, kurį praleidi ieškodamas, niekaip neišmatuojamas, kaip negali išmatuoti šniokščiančio lietaus su puodeliu.

Vėl dzingtelėjo ledas, ir jis tarė:

Kai baigsite, išjunkite kompiuterį ir užgesinkite visas šviesas. Būsiu karietinėje, jeigu manęs prireiktų, bet pasistenkite be reikalo nedarinėti lauko durų, nes išeidamas įjungsiu signalizaciją.

Jis pasuko durų link.

Trėjau?

Jis sustojo.

Kaip mirė Eimės motina?

Jis pakreipė galvą į šoną, ir tai man labai priminė Bo – jis elgdavosi lygiai taip pat, mąstydamas apie kokį nors naujai išgirstą nežinomą dalyką.

Kodėl klausiate?

Nes ji šįvakar užsiminė, kad niekas niekada nešnekėjo apie jos motiną ir jos mirtį. Tačiau kai pradėjau klausinėti daugiau, Eimė atsakė, kad tai ilga istorija. Pamaniau, gal jūs žinot.

Ją nužudė. Nužudė. Jų name, už kelių kvartalų nuo čia Koliziejaus pusėn.

Spoksojau į jį vildamasi, kad ne taip išgirdau.

Nužudė?

Trėjus gūžtelėjo pečiais.

Kaltininko taip ir nerado. Kaip ir neišsiaiškino, dėl ko. Buvo nuspręsta, kad tai tiesiog atsitiktinis plėšimas. Jos vyras buvo išėjęs į verslo vakarienę su klientais ir grįžęs namo rado tamsiame name klykiančią dukterį ir negyvą žmoną. Jo alibi buvo geležinis, todėl jo niekas net neįtarinėjo. Tačiau iš namų dingo vienintelis daiktas – jos vestuvinis žiedas. Visa tai vyko 1941-aisiais, tad, be pirštų atspaudų, daugiau jokių metodų tyrėjai nelabai ir taikė. Byla taip ir liko neišnagrinėta.

Kaip ją nužudė?

Jis patylėjo, kietai sučiaupęs lūpas.

Ją nudūrė – besta daugybę kartų. Ne peiliu, tas patvirtinta, bet žudiko įrankio taip ir nerado.

Susigūžiau nepajėgdama susieti mielos ir malonios Eimės su tokiais brutaliais įvykiais.

Eimė juk buvo dar visai mažytė. Siaubinga netekti motinos tokiam mažam vaikui.

Jis giliai įkvėpė.

Ji buvo ten, kai viskas įvyko. Dažnai įsirangydavo miegoti savo tėvų lovoje, o jos motina tikriausiai atėjusi gulti įsitaisė šalia. Labiausiai tikėtina, kad Eimė miegojo. Ji buvo per maža, kad ką nors atsimintų, bet aš įsivaizduoju, jog tokie dalykai negali iš tiesų pasimiršti.

Pajutau blogumą pilve ir pasigailėjau, kad nežinojau viso to prieš klausdama Eimės, kodėl jai reikėjo ieškotis saugaus prieglobsčio. Ir tada prisiminiau, ką ji man sakė.

Trėjau, ar jūsų prosenelės nužudymas kaip nors susijęs su tuo, kad Monikai reikėjo turėti saugią vietą, kur galėtų pasislėpti? Eimė sakė, kad būtent dėl to Monika taip mylėjo „Upės dainą“ – jai tai buvo tarsi nuo pasaulio atskirta šventovė.

Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti susiję. „Upės daina“ buvo ideali vieta pabėgti nuo mūsų tėvų sarkastiškų tarpusavio santykių, ir tai vienintelė man žinoma priežastis, dėl ko Monikai būtų reikėję saugaus prieglobsčio. Juolab kad žmogžudystė įvyko gerokai anksčiau, prieš gimstant Monikai. Ji apie tai, aišku, žinojo, nes Eimė papasakojo mums, kai netyčia nugirdo, kaip aš garsiai svajoju, kad mano mama pradingtų visiems laikams. Bandė mums, mažiams, paaiškinti, kad kartais taip iš tiesų atsitinka, – jis atsirėmė į durų staktą. – Kodėl jūs taip domitės mūsų šeima?

Nudelbiau akis į numindžiotą kilimą po kojomis.

Monika tiek daug man pasakojo apie jus visus, kad jaučiuosi tarsi pažįstanti jus. O vakar Eimė užsiminė kažką apie pasidalijimą savo gyvenimo istorijomis ir kaip bendromis jėgomis gal pavyks sudėlioti visas nuotrupas į visumą. Bandau suprasti, ką ji turėjo omenyje.

Pakėliau akis ir pamačiau, kad jis stovi šalia, palinkęs viršum manęs visu savo įspūdingu stotu. Kažin, ar jis taiko šį metodą ir įbaugindamas liudininkus?

Man neduoda ramybės vienas klausimas, Džulija. Mano sesuo turėjo paveikslą, kuriame nutapytas mūsų prosenelės portretas, o jo autorius – jūsų prosenelis. Ir vis dėlto ji niekada jums apie tai neužsiminė. Ar jums tai neatrodo keista?

Jis atidžiai stebėjo mane, tyrinėdamas mano kūno kalbą. Atsistojau.

Žinoma, tai labai keista. Ji žinojo, kad Abė Holtas – mano prosenelis, mes netgi susipažinome jo parodoje. Ir vis dėlto ji niekada man apie tai neprasitarė.

Jis nenuleido žvilgsnio nuo manęs ir nesijudino.

Man visa tai atrodo kaip surežisuota. Tarsi ji būtų norėjusi susipažinti su jumis, nes esate jo giminaitė, bet nenorėjo, kad sužinotumėte apie jos ketinimus.

Nurijau seilių gumulą, galvodama, įdomu, ar jis išgirdo tą spengiančioje kambario tyloje. Tačiau nesumojau, ką atsakyti į jo abejonę, nes pati šimtus kartų esu sau uždavusi tokį pat klausimą, tačiau nepasistūmėjau nė per nago juodymą toliau nei tąsyk, kai pirmąsyk pamačiau portretą.

Trėjus ilgokai žvelgė į mane, tada žengė atatupstas.

Labos nakties, Džulija.

Mano galvoje sukosi virtinė neatsakytų klausimų, ir aš labiausiai troškau susigaudyti, kuriuos jų reikėtų užduoti, kartu suvokdama, kad jie atves į dar daugiau neatsakytų klausimų.

Labos nakties, Trėjau.

Nusisukau į kompiuterį ir ėmiau naršyti gerai pažįstamuose puslapiuose, po nesibaigiančias dingusiųjų nuotraukas, aprašymus ir kiekvieno mįslingo dingimo istorijos aplinkybes. Tačiau šį vakarą niekaip iš galvos neišėjo mažutės Eimės, tūnančios tamsoje šalia negyvos motinos kūno, paveikslas. Ir paveikslas moters mėlynomis katės akimis bei aligatoriaus sege, mirguliuojančia dienos šviesoje.

Leidėjas: Tyto alba, 2018

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt