KNYGOS IŠTRAUKA: Liz Lawler „Neprabusk“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-07-17 03:47

Spausdinti | Komentarai

„Neprabusk“ – kvapą gniaužiantis, provokuojantis psichologinis trileris, debiutinis britės Liz Lawler kūrinys, pelnęs jai didelę sėkmę ir kaipmat išgarsinęs.

Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė, dailininkas – Dovydas Čiuplys, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

***

Aleksa pramerkė akis. Apklota balta paklode, ji gulėjo ant pacientams skirtos ratukinės lovos, o iš viršaus ramiai į ją žvelgė dvi kolegės. Geriausia jos draugė Fiona Vuds, kuri buvo Skubiosios medicinos skyriaus vyriausioji slaugytoja, bei Karolina Kauvan, to paties skyriaus vedėja. Abiejų veido išraiška buvo panaši, raminama, ir veiduose greitai suplazdėjo šiltos šypsenos. Ji tuoj suprato, kur esanti, ir žinojo net palatos numerį – devinta.

Žvilgtelėjusi į kišeninį ant grandinėlės kabantį Fionos laikrodėlį, pamatė, kad jau beveik antra valanda nakties. Dar tik prieš penkias valandas ji dirbo čia, savo skyriuje, atminty išniro, kaip greitai nusiprausė personalo persirengimo kambaryje esančiame duše, pasidažė, pasikvepino, ant pakabos laukė suknelė… Kaip neseniai visa tai buvo, tačiau kaip drastiškai nuo to laiko viskas pasikeitė. Jos gyvybė kybojo ant plauko. Jei ji būtų pasakiusi „ne“… jei būtų pasipriešinusi… jei būtų turėjusi daugiau drąsos…

Aleksa staigiai ir stipriai užsimerkė, tada giliai ir lėtai įkvėpė ir, kai buvo pasiruošusi, vėl pramerkė akis.

– Sveika, mieloji, – nutaisiusi kiek įmanoma rūpestingesnį balsą, pasakė Karolina. – Ar gali paaiškinti, kas tau nutiko? Kuri šiandien diena, ir kur, tavo manymu, esi?

Jėgų atsakyti į pirmą klausimą Aleksa dar neturėjo. Tad dėmesį sutelkė į antrą ir trečią.

– Šiandien sekmadienis, spalio trisdešimta, ir aš esu Bate, savo ligoninėje, savo skyriuje.

Vėl plykstelėjo Karolinos šypsena.

– Tikrai taip, mieloji, tik šiandien jau trisdešimt pirma. Na ir jaudinomės dėl tavęs. Audra buvo tiesiog siaubinga, lietus ir vėjas viską maišė su žemėmis. Nemenkai mus išgąsdinai, – linktelėjo, pabrėždama savo žodžius, – bet tau viskas gerai. Nusibrozdinai kelius, pakaušyje šioks toks guzas, bet visur kitur – tvarka. Kaip gerai, kad Patrikas reikalavo tęsti paieškas, kitaip, ko gero, būtų tekę gydyti nuo hipotermijos. Manau, bus geriausia, jei pasiliksi pernakt. Norim stebėti tavo neurologinę būklę. Atrodei visai praradusi nuovoką. Tuoj pasikviesiu keletą žmonių, apžiūrėsime tave nuodugniau. Dabar pabūk ramiai – nespėsi nė mirktelėti, ir išvaduosim tave iš šio įtvaro.

Užplūdus palengvėjimui, Aleksos akys prisipildė ašarų, kurias ji kaipmat pasistengė išmirksėti. Susirūpinusi Karolina suraukė šviesius antakius. Jos rankos buvo tvirtos, kūnas raumeningas, bet ne nuo darbo ligoninėje, o dėl daugelį metų kartu su vyru liejamo prakaito savo ūkyje – moteris atrodė vyresnė, nei buvo iš tiesų.

– Mieloji mano, neverk. Dar kelios minutės, ir sėdėsi su puodeliu arbatos rankose. Fiona, eik ir pakviesk pagalbos. Reikia pastatyti mūsų mėgstamiausią daktarę ant kojų. Tik vaikinų nereikia, – draugiškai pasakė Fionai. – Neabejoju – ji netrykšta noru jiems pademonstruoti savo simpatišką užpakaliuką.

Aleksa gulėjo visiškai ramiai. Jautė milžinišką nuovargį ir buvo dėkinga Karolinai už jos dalykišką bendravimą ir švelnius pokštus. Rėks vėliau. Vėliau kauks kaip vilkas ir subyrės į tūkstančius mažų šukelių, bet dabar visiems bus geriau, jei išliks rami. Jei nori padėti policijai, ramybės dar prireiks.

Į palatą Fiona Vuds atsivedė tris slauges.

– Aš prilaikysiu galvą, – tarstelėjo Karolinai.

Kitos slaugės, kiekviena prilaikydama kitas kūno dalis, įsitaisė prie Aleksos. Jos tvirtai suėmė pečius, klubus ir kojas. Kai, atsistojusi galvūgalyje, Fiona abiem rankomis pakėlė Aleksos galvą, Karolina atlaisvino kaklo įtvarą ir nuėmė galvą laikiusius blokus. Tada vedėja atsargiai uždėjo ranką ant Aleksos kaklo ir, pradėjusi nuo kaukolės pagrindo, iščiupinėjo visą kaklinę stuburo dalį, ieškodama bet kokių deformacijos ženklų ar jautrių vietų.

Pajuto Aleksą krūptelint.

– Čia truputį skauda?

Aleksai pradėjus muistytis, Fiona liepė gulėt ramiai.

– Na, klausyk, maniau, kad esi protingesnė! – Jos veidas beveik lietėsi prie Aleksos skruosto, mergina dvokė cigaretėmis. Akivaizdu, ji vėl pradėjo rūkyti. Kaip gaila, juk, naudodama pleistrus, taip puikiai laikėsi.

Prabėgo dar kelios minutės, kol, Fionai tvirtomis rankomis prilaikant Aleksos galvą, ji buvo paguldyta ant šono į saugią stabilizuojančią padėtį, ir Karolina atsargiai patikrino visą stuburą. Galiausiai atėjo laikas paskutinei žeminamai procedūrai (juk visus šiuos žmones ji pažinojo): įkišusi pirštą į merginos tiesiąją žarną, gydytoja patikrino sfinkterio tonusą. Pagaliau viskas baigėsi, ir, atversta atgalios, Aleksa pamatė Karolinos veidą nušviečiančią šypseną.

– Viskas gerai, Aleksa. Įtvaro nebereikės. Tuoj tave kilstelėsiu, ir galėsi išgerti žadėtą puodelį arbatos, – žvilgtelėjo į Fioną. – Pora „Co-codamol“ tablečių irgi neprošal.

Be jokios abejonės, krizės sąlygomis Karolina Kauvan sugebėdavo meistriškai išsaugoti šaltą protą, ir jos veiksmų tempas bei nutaisytas balso tonas niekada neleisdavo aplinkiniams pulti į isteriją. Stengdamasi viską daryti kiek įmanoma paprasčiau, ji davė Aleksai pakankamai laiko apsiprasti ir pasirengti laukiančiai neišvengiamai ir nemaloniai situacijai. Mergina visada ja žavėjosi, bet šią akimirką – labiau nei bet kada. Karolina nedarys nieko, kol neįsitikins, kad Aleksa jau pasiruošusi.

Kitos padėjėjos išėjo, ir gydytoja patraukė praustuvės link nusiplauti rankų. Staiga stipri vandens srovė aptaškė žalias kelnes ir tuniką, bet ji tik nusikvatojo ir, plėšdama popierinius rankšluosčius nuo laikiklio, kabančio ant sienos, viską nuleido juokais. Tai irgi buvo būdas Aleksai parodyti, kad viskas gerai. Mažais žingsneliais į priekį. Jokios skubos. Čia buvo saugu, ir Karolina niekam neleis jos skriausti.

– Na, mieloji, gal nori ko nors paklausti?

Stengdamasi sulaikyti besiveržiančias ašaras, Aleksa stipriai įsikando apatinę lūpą. Tik po to – pažadėjo sau – ji raudos po to, įsikniaubusi į Patriko, ir tik į jo, glėbį.

– Policija. Ar iškvietėt policiją? Jie turi užblokuoti visus išėjimus. O svarbiausia – patikrinti visas operacines. Aš noriu visų tyrimų: dėl ŽIV, sifilio, gonorėjos, nėštumo – visko, kas įmanoma. Jei reikės, būsiu čia visą naktį. Turiu žinoti, ką jis man padarė.

Raminama Karolinos veido išraiška dingo, susirūpinusi gydytoja suraukė antakius.

– Aleksa, apie ką tu? Kodėl reikia kviesti policiją?

Aleksos krūtinę kone surakino. Kvėpavimas padažnėjo, pagarsėjo, o rankos ir kojos pradėjo taip virpėti, kad žemyn nuslydo jas dengianti paklodė.

Vėliau sužinojo, kad jos balsas girdėjosi visame skyriuje. Jis nustelbė visus kitus garsus: ligonių riksmus iš skausmo, sumišimo ir baimės, į palatas stumiamų vežimėlių su įrankiais dardėjimą, daugiau nei dvidešimties monitorių skleidžiamus stiprius ir nedarnius pypčiojimus. Jos balsas, jos žodžiai kaip praskriejęs uraganas nustelbė visą triukšmą.

– Nes jis mane išprievartavo.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt