Paslaptys turi savybę išaiškėti, o praeitis – gyventi prisiminimuose. Lietuvių jau pamėgtos autorės Rachel Hore naujajame romane „Paslapčių bokštas“ kelių šimtmečių senumo praeitis atgyja prikaustančioje šeimos ir meilės istorijoje.

Antikvarinių knygų vertintoja Džudė išvyksta iš Londono ir imasi svajonių darbo. Jos užduotis – ištirti ir įvertinti viename Norfolko dvare gyvenusio, vienišo XVIII amžiaus astronomo Entonio Vikamo palikimą – rankraščius ir įrankius. Tai nėra tik darbas, senos knygos – Džudės gyvenimo aistra.

Sunkius laikus išgyvenanti Vikamų šeima priversta parduoti astronomo darbus, žemes ir seną bokštą, kuris buvo pastatytas kaip observatorija. Astronomas Entonis Vikamas su savo įdukra Estera bokšte stebėdavo žvaigždes ir darydavo nuostabiausius atradimus.

Džudė dabar toli nuo savo namų Londone, lankosi vietose, kur užaugo, susitinka su seserimi ir dukterėčia, todėl šis vizitas sename kaimo dvare sugrąžina jai vaikystės prisiminimus. Susitikimas su bokšto papėdėje gyvenančiu rašytoju ir faktas, jog kadaise tame name gyveno Džudės senelis bei kitos pamažu iš amžių glūdumos išnyrančios šeimos paslaptys ir keisti sutapimai kelia Džudei vis didesnį nerimą. Jos šešerių metų dukterėčią ima persekioti toks pat košmaras, kokį ji pati sapnuodavo vaikystėje: ji bėga per tamsų mišką ir šaukia savo mamą.

Ar įmanoma, jog sapnai paveldimi ir keliauja iš kartos į kartą? Kokias dar paslaptis saugo senas bokštas? Kaip gali būti prieš kelis šimtmečius gyvenusio astronomo likimas susijęs su jos dukterėčia? Ar Džudei pavyks atskleisti paslaptis, kol dar ne per vėlu?

Knygoje „Paslapčių bokštas“ Džudė ieško praeities ženklų, skaito ir tyrinėja prieš kelis amžius rašytus laiškus ir dienoraščius, bando ieškoti sąsajų su dabartimi. Nauja meilė, auksinis vėrinys ir slėptuvė bokšte – viskas susiję vienoje įtraukiančioje ir paslaptingoje šeimos istorijoje.

„Turtinga kalba, gilus siužetas, patrauklios veiksmo vietos, sudėtingos asmeninės istorijos, tragedija, smagi romantika ir net 18 amžiaus mokslinių ieškojimų žlugimas daro šį R. Hore romaną įsimintiniausią ir vertingiausią iš iki šiol parašytų“. Daily Mirror

„Elegantiškas pasakojimas apie meilę karo metu ir paslaptis“. 
Telegraph

„Turtinga emocijų istorija, įtempta ir romantiška, tačiau atskleidžianti nepagražintą ir žiaurią karo realybę“.
Sunday Mirror

„Puiki knyga atostogoms“. 
Guardian

„Intriguojanti Rachel Hore knyga, kurioje suklota daugybė paslapčių sluoksnių, ir vienos įtikinamesnės už kitas“.
Independent

Rachel Hore (g. 1960) yra britų rašytoja, į lietuvių kalbą jau išverstos jos knygos „Vitražų meistro dukra“ ir „Savaitė Paryžiuje“. „Paslapčių bokštas“ yra trečioji lietuviškai išleidžiama R. Hore knyga. Daug metų Hore dirbo vienoje Londono leidykloje. Gyvena Noridže su vyru rašytoju D. J. Taylor, turi tris sūnus. Rašytoja taip pat dėsto kūrybinį rašymą ir knygų leidybą universitete, rengia straipsnius šalies dienraščiams.

***

– Atleisk, Kasparai, – sukuždėjo Džudė, sklaidantis jau pamirštoms sapno nuotrupoms, ir atsimerkė.

Ji gulėjo plačioje dvigulėje lovoje minkštuose baltuose pataluose, į kambarį liejosi saulės šviesa. Dar po akimirksnio prisiminė, kur esanti. Starbro dvare tvyrojo jauki tyla. Jei įsiklausytų, girdėtų visur aplinkui čiulbančius paukščius, gal dar tolimą pravažiuojančio automobilio burzgimą, bet kitų garsų nebuvo. Ji pasivertė ant šono dirstelėti į laikrodį ant stalelio prie lovos. Aštunta valanda. Vadinasi, dar nėra gėdingai vėlu.

Tokiame kambary atsibusti per vasaros atostogas – išties puiku. Kambarys buvo namo kampe toli nuo šeimos miegamųjų, su langais į dvi puses, pro juos rytais švietė saulė. „Tikrai nenorėtumėte, kad šeštą ryto jums imtų trukdyti mūsų meilučiai Maksas ir Džordžė, – vakar vakare linksmai pareiškė Aleksija. – Be to, šalia turėsite vonios kambarį – sau vienai.“

Linksma – taip tiksliausiai apibūdintum Aleksiją. Ji kalbėjo džiugiai nerūpestingai ir traukė akį dorumu, sveikata ir skaisčiomis akimis. Su trejų metų dvyniais ji elgėsi ramiai, padrąsinamai, panašiai ramindavo ir vyrą, kuris, kaip pastebėjo Džudė, mėgo laikytis įpročių. Kilusi iš kaimo, Jorkšyro ūkininkų duktė vienodai puikiai tvarkė namų ūkį, šunis ir rūpinosi sielvartaujančia anyta. Namuose išdygusi netikėta viešnia tarytum nė trupučio jos nesutrikdė.

Džudė džiaugėsi, kad jos vonios kambarys atokiau nuo kitų. Leidžiant vandenį į didžiulę vonią liūto letenų formos kojelėmis, vamzdžiai taip gaudė ir dunksėjo, kad jei būtų buvusi apgyvendinta kur arčiau, būtų nerimavusi, ar netrukdo kitiems namo gyventojams.

Iš vandens ji išlipo išsivadavusi nuo slogių minčių ir atsigavusi tiek dvasia, tiek kūnu. Tiesą sakant, buvo sunku patikėti, kad vakar vakare atvažiavo suplukusi ir dulkina; didžiulė penktadienio eismo spūstis privertė ją kelionėje užtrukti visa valanda ilgiau. Puikus nakties miegas ir nesudrumsčiama šios vietos tyla sparčiai grąžino jėgas. Trauma dėl Kasparo ir biure išgyventa įtampa beveik atslūgo.

Žemutiniame aukšte buvo pusryčiaujama. Apskritaveidė auksaplaukė Džordžė nepaliaujamai čiauškėdama šliukštelėjo pieno ir ant medinio stalo, ir ant savo dribsnių; Maksas, dailus tamsiaplaukis kaip jo močiutė, šaukė ant sesers, kam ši aptaškiusi knygą apie dinozaurus, jo atsiverstą šalia savo dubenėlio. Aleksija žvaliai su Džude pasisveikino, Šantalės mažoji spanielė Mifė, vizgindama vėliavą primenančią uodegą, prikrypavo apuostyti jai kojų. Kitų gyventojų nebuvo nė ženklo.

– Ateikite ir sėskitės. Gerai miegojote? – paklausė Aleksija, viena ranka šluostydama pieną, kita kraudama į krūvą dubenėlius. – Arbata ką tik užplikyta.

– Ačiū, miegojau puikiai, – atsakė Džudė pildamasi arbatos.

– Prašome pusryčiauti, – pakvietė Aleksija. – Po valandėlės ketiname eiti paplaukioti, tiesa, vaikai? Norite autis batus? Robertas kažkur išėjęs su šunimis, – paaiškino ji Džudei, – o Šantalė, manau, dar nebuvo nusileidusi apačion. Ji, vargšė, dažnai lig paryčių nemiega.

Valgydama dribsnius Džudė klausėsi laiptais aukštyn ir žemyn bėginėjančių dvynių, jie rankiojo striukeles ir plastikines kuprines, gyvai ginčydamiesi dėl nardymo akinių ir rankšluosčių. Paskui trinktelėjo užpakalinės durys, automobilis suburzgė ir nuvažiavo, stojo palaiminga tyla.

Džudė padėjo dubenėlį į indaplovę, paskrudino skrebutį, užsiplikė kavos ir gerdama apgalvojo savo planus. Ištisos trys savaitės Norfolke – net sunku patikėti. Kai anądien į biurą paskambinęs Robertas pakartojo nekantrų Šantalės kvietimą paviešėti, Džudė prisipažino galinti tiek laiko praleisti jų grafystėje.

„Atvažiuokite ir viešėkite, kiek jums patinka, – tvirtino jis. – Juk, šiaip ar taip, tai mūsų labui. O mano mama jus, regis, pamėgo. Jai bus malonu, jei name sukiosis naujas žmogus. Vargšelė, jos gyvenime pramogų ne tiek daug.“

Šį rytą ji kibs į darbą. Beje, vakar paskambino Klerė ir pakvietė vakarienės. Džudė jau perspėjo Aleksiją ir pridūrė: „Būdama čia retkarčiais mielai jums visiems ką nors pagaminčiau. Tarkime, šitaip prisidėčiau prie namų ruošos.“

„Oi, nereikia“, – atsakė Aleksija, bet atrodė patenkinta Džudės pasiūlymu.

Kavą ir nešiojamąjį kompiuterį Džudė nusinešė į biblioteką. Viskas buvo taip pat, tik žurnalai perduoti Sesilijai, bet neilgam, liūdnai pamanė Džudė. Antonio Vikamo knygų lentynos veikiai liks tuščios, kambario nebepuoš nei gaublys, nei Saulės sistemos modelis. Tačiau bus sutaisytas dvaro stogas. Vakar per vakarienę paaiškėjo, kad Robertas suka kažkokį mįslingą importo ir eksporto verslą, bet dabar patiria nuosmukį. Paaiškėjo, kodėl šeimininkas tiek laiko praleidžia prie namų ir kodėl nėra pinigų dvaro priežiūrai.

Ji stovėjo žiūrėdama į parką ir jos akis dar sykį patraukė medžių eilė ant kalvos. Keista, kad iš namo bokšto nematyti, bet iš bokšto namas yra matomas. Ir ji vėl paspėliojo, ar taip būta ir tuomet, kai bokštas buvo pastatytas. Keista, kad jo nematyti, juk tokie statiniai skirti parkams papuošti.

Spintoje gulėjo koks tuzinas susuktų žvaigždėlapių, ir ji priklaupė norėdama juos po vieną išimti. Paskui kokią valandą susikaupusi mėgino suprasti, kaip Vikamas ženklino dvinares žvaigždes ir dangaus kūnus, kuriuos laikė kometomis. Užrašinėje skubiai žymėjosi viską, kas atrodė būsią įdomu kataloguojant.

Paskui po paskutiniu žvaigždėlapiu ji nustebusi aptiko dar vieną stebėjimų žurnalo tomelį. Tikriausiai bus jo nepamačiusi. Atsivertusi pasklaidė lapus. Kaip apmaudu, žurnalas suniokotas. Iš galo maždaug trečdalis lapų išplėšta. Bet du trečdaliai prirašyti ta kita, naujesne rašysena. Atsivertusi pirmą puslapį Džudė suprato, kad pirmasis įrašas padarytas 1778 metų kovo 10 dieną. Taigi, šis tomas pagal datą iš tiesų yra anų tęsinys. Kaip ji galėjo jo nepastebėti? Džudė ėmė skaityti, ir kuo toliau, tuo labiau stebėjosi.

Tėvas nori, kad dabar, kai jis jau nebeįstengia, aš žymėčiau naujus ūkus ir dvinares žvaigždes. Tai sunki našta, kurią tenka nešti, bet stengsiuosi jo norus vykdyti sumaniai ir meistriškai taip, kaip jis mane išmokė. Nenuvilsiu jo, nors naktimis būna šalta ir slegia vienatvė, o jis bent mane turėdavo šalia. Nėra nieko, kas man padėtų, ir dažnai tenka griebtis atlaso, tad prarandu daugybę laiko.

4.30 ryto, mėnuliui artėjant prie horizonto, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne išvydau Mesjė 81 galaktiką, apskritą, su tankia, ryškia šerdimi.

Džudė stabtelėjo pagalvoti. „Tėvas…“ Vadinasi, antrasis autorius yra Vikamo sūnus. Kas jis toks buvo? Turės paklausti Šantalės. Vikamas mirė ar išvyko, o gal tapo neįgalus? Prieš kataloguojant reikės visa tai išsiaiškinti. Ji skaitė toliau.

Kovo 24 d.

Ankstus vakaras, šiąnakt – jokio mėnulio, oras labai tykus. Tauro žvaigždyne, prie Tauro Tau, 15´ atstumu – naujas žvaigždžių debesis, o gal kometa.

Keliuose vėlesniuose įrašuose stebėtojas vėl paminėjo šį naują objektą, nusprendęs, jog jis juda. Balandžio pradžioje padaryta išvada: „278 kartų padidinta matoma ryškiai ir aiškiai. Galbūt kometa. Tėvo užrašuose anksčiau neminėta.“

Galiausiai jis kūną užregistravo kaip kometą, nors tarytum kiek abejodamas.

Vėlesni žurnalo įrašai daryti po ilgų pertrūkių, asmeninio pobūdžio pastabų labai nedaug. Stebėtojas mini dalinį mėnulio užtemimą, pastebėtą naują ūką ir aiškiai susijaudinęs rašo apie galbūt dvinarę žvaigždę, kurią Vikamas vyresnysis buvo stebėjęs keletą metų.

Džudė baigė rašyti pastabas ir jau ketino padėti knygą į spintą, bet į kambarį įėjo Šantalė.

– Nenoriu jums trukdyti, – tarė ji, – tik ketinau pažiūrėti, ar nieko netrūksta.

– Man sekasi puikiai, o jūs – kaip tik tas žmogus, kurio man reikia, – atsakė Džudė. – Suradau dar vieną žurnalų tomą – štai, pažvelkite – ir man reikia, kad patikslintumėte kai kurias Antonio Vikamo gyvenimo datas. Ir jo vaikų.

– Mielai, – sutiko Šantalė imdama ir apžiūrėdama knygą. – Gaila, kad ji apgadinta. Kažin kas tai padarė? Taip, paieškosiu jums reikalingų datų. Bet iškart galiu pasakyti, kad vaikų jis neturėjo, bent tokių, apie kuriuos žinotume. Net nebuvo vedęs. Matote, dvaras atiteko jo sūnėnui. Žmogui pavarde Pilkingtonas, paskui jis pakeitė ją ir tapo Vikamu.

Džudė spoksojo sumišusi.

– Tai kas šiuose puslapiuose Antonį Vikamą vadina „tėvu“?

– Nė nenumanau. Paieškosiu viršuje šeimos medžio, jei truputį palauktumėte. Dabar turiu skubėti. Vakar naktį man taip gėlė dantį…

– Ak, užjaučiu.

– Gydytojas liepė tuoj pat atvažiuoti. Ar būsite čia po kokios valandos ar dviejų?

– Prašau dėl manęs nesijaudinti, – nuramino ją Džudė. – Turiu daug ką peržiūrėti, tikrai. Geros kloties pas dantų gydytoją.

Šantalei išėjus Džudė vėl sėdo dirbti. Dabar ji pasiekė spintos dugną ir buvo apsivertusi ritinėliais bei knygomis. Ji pasilenkė ir apžvelgė visą apatinę lentyną, ar nebus ko praleidusi. Pamatė, kad spinta nėra itin gerai sutvirtinta. Užpakalinėje sienelėje trūko lentutės, pro plyšį buvo matyti nubyrėjęs tinkas. Tinkas? Ten tikrai kažkas buvo. Įkišusi į plyšį ranką ji užčiuopė popierių. Suėmė ir atsargiai patraukė, bet jis buvo užstrigęs, tad Džudė truputėlį pasisuko ir pabandė kita ranka užčiuopti, kas popierių laiko. Lapų buvo ne vienas. Atrodė, jų ten visas pluoštas. Suėmusi visus ji dar kartą truktelėjo. Šįkart popieriai pasidavė, ir ji palengva judindama ištraukė radinį pro plyšį.

Tai buvo storas susiraitęs pluoštas lapų, primargintų išblukusia rašysena, ta pačia, greitai sumetė ji, kaip ir ką tik skaitytas žurnalas. Ji atsivertė žurnalą ir pridėjusi popierius prie suplyšusios nugarėlės stebėdamasi suprato radusi trūkstamus lapus. Neįtikėtina. Bet kodėl jie buvo išplėšti? Pabandė išlyginti rastus lapus, stengdamasi nepažeisti popieriaus, bet jie vis tiek rietėsi. Bent nėra sudrėkę, o tai išties sėkmė, žinant, kur buvo paslėpti. Tačiau rašysena buvo smarkiai išblukusi ir sunkiai įskaitoma. Nekantraudama ji nusinešė radinį prie rašomojo stalo, įžiebė lempą ir pamėgino perskaityti pirmą eilutę. Tai buvo pavadinimas. Džudės manymu, jis skelbė: „Esteros Vikam pasakojimas.“ Vardas Džudei buvo negirdėtas. Kad ir labai sunkiai, ji pradėjo šifruoti pirmąsias kelias eilutes. „Buvau…“ kelerių, gal aštuonerių. Viešpatie, nejau visas dokumentas bus toks neįskaitomas? Bet užvertus pirmą lapą paaiškėjo, kad kituose puslapiuose raštas tamsesnis ir lengviau suprantamas. Padrąsėjusi ji dar sykį atsivertė pirmą puslapį ir pradėjo palengva skaityti išblukusias raides. Iš pradžių dėstymas atrodė gremėzdiškas, sakiniai per daug sudėtingi, bet gan greitai ėmė lietis sklandžiau.

Esteros Vikam pasakojimas

Buvau aštuonerių, kai pirmąsyk susipažinau su tėvu. Gal bus sunku suprasti, kaip taip gali būti, juk nuo mažumės miegojau po jo stogu ir valgiau jo maistą, manimi rūpinosi jo tarnai, bet susipažinus su faktais ir perpratus Antonį Vikamą taip, kaip aš jį pažinau, taip pat įvertinus jo išskirtinį protą bei darbus, jo atsidavimą – kai kurių žmonių vadinamą beprotišku – vienai aistrai, viskas taps aišku.

Iš pradžių jis man visai nebuvo tėvas. Tėvo ir dukters ryšio vėliau mudu ieškojome patys ir mezgėme jį drauge. Tai prieštarauja papročiams, juk yra įprasta, kad „tėvu“ ir „dukra“ tampama pirmiausia, gimus vaikui, o artimas ryšys užsimezga vėliau. Mūsų atveju tik po kelerių metų paaiškėjo, kad jis nurodė advokatui teisiškai įvardyti tai, ką mudu jau buvome pavertę tikrove: trumpai tariant, jis mane įsidukrino ir tapau jam sava.

Daugelio šių dalykų jis man nepasakojo, kol sulaukiau keturiolikos, mat nemanė, kad tinka apkrauti vaiką vyresniesiems rūpimais reikalais. Bus gana pasakyti, kad augau tikėdama (kai jau ėmiau suvokti šiuos dalykus), jog esu jo vaikas, jo kūnas ir kraujas. Tuo tikėti skatino Sjuzana, mano auklė. Kaip sužinojau vėliau, ji dingojo taip: kadangi buvau parvežta auginti po jo stogu be jokios pavardės, kurią pavadinčiau sava, man reikia pridėti garbingo vardo skydą. Jo liepimu buvau pavadinta Estera, senosios šeimininkės, jo motušės, vardu, tad ji reikalavo, kad kiti tarnai mane vadintų Estera Vikam. Augdama girdėdavau po laiptais niurnamus gandus ir brangiosios tetulės Pilkington (apie ją papasakosiu daugiau) pastabas, esą neturiu teisės į Vikamų pavardę, nes esu našlaitė arba pavainikė, sugyventa šeimininko su kokia nors moterimi, sutikta vienoje iš kelionių į Londoną ar Bristolį, kur retkarčiais važiuodavo pasitarti su kitais žvaigždininkais ir grįždavo apsikrovęs mokslingomis knygomis bei reflektoriais naujiems teleskopams. Šie gandai mane trikdė, nuolat knietėjo sužinoti daugiau, bet Sjuzana liepė mesti tuos plepalus iš galvos.

Tiesą, kaip sakau, sužinojau tik užaugusi. Bet gal Sjuzana buvo teisi, laikydamasi savo, mat kol buvau maža, tai man teikė pasitikėjimo. Buvau nervingas kūdikis, linkęs sapnuoti košmarus ir sirgti nepaaiškinamomis ligomis. Laikiausi įsikibusi Sjuzanos, lyg ji būtų man motina, o ji laikėsi manęs, nes jai vaikų Dievas nedavė, kaip nedavė ir vyro, nes kas būtų ją ėmęs, jei mūsų Kūrėjas sutvėrė ją prastos išvaizdos, apdovanodamas dideliu kūnu ir žvaira akimi, dėl to vargšelė buvo drovi ir nesmagiai jausdavosi stipriosios lyties atstovų akivaizdoje. Bet man ji buvo gražiausia moteris Dievo žemėje, nes rūpinosi manimi lyg savo kūdikiu, tenkindama visus mano poreikius, ir jokios kitos motinos aš nenorėjau.

Ji, Sjuzana, guodė mane tą naktį, kai verkdama pabudau iš sapno. Tai buvo vis tas pats sapnas, kuriame klajojau viena paklydusi tamsoje, aštrūs medžių nagai draskė man veidą ar kėsinosi pargriauti ant žemės. Visur aplink girdėjau artėjančių žvėrių stūgavimą, nosį erzino puvingos dirvos kvapas. Tomis naktimis, kai sapnuodavau šį sapną, bijodavau vėl užmigti, tad Sjuzana visu savo dideliu kūnu priguldavo šalia manęs ir laikydavo priglaudusi prie iškilios krūtinės, kol pusiau užtroškusi nurimdavau. Įsivaizduoju, kad tais sykiais, kai mane lankydavo šie demonai, ji nedaug temiegodavo, bet niekuomet nesiskundė.

Apimta keisto jausmo – lyg būtų pakliuvusi į kitą tikrovę – Džudė dar kartą perskaitė šią dalį. Mergaitė sapnavo panašų, kaip jiedvi su Vasara, sapną. Kaip taip gali būti, svarstė Džudė. Gal jis kaip nors susijęs su Starbru. Keistasis bokštas pats atrodė labai mistiškas – užburta vieta, jei tikėtum tokiais dalykais – bet tai nepaaiškina Džudės sapnų. Kiek ji pamena, iki šios vasaros ji niekada jame nesilankė. Galbūt tai tik atsitiktinumas – juk sapnai, kuriuose bėgama per tamsius miškus ir šaukiamasi mamos, yra pasakų pagrindas. Gana prisiminti Snieguolę ir Raudonkepuraitę. Gal anuomet, senovėje, žemdirbiais tapę žmonės ėmė bijoti tamsių girių, iš kurių kadaise išėjo. Buvo kažkur apie tai skaičiusi. Išblukusiame popieriuje susirado, kur buvo baigusi skaityti, ir tęsė toliau.

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė TYTO ALBA, 2018

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: