Tadien buvo vėsi vasaros popietė. Saulė buvo pasislėpusi už debesų, o stiprus vėjas taršė man plaukus. Skubėjau susitikti su savo drauge, mat nesimatėme kelis mėnesius. Netoli jos namų buvo nedidelis miškelis, kurio takeliu sparčiai žingsniavau pirmyn. Staiga tolumoje, tarp medžių, pamačiau žmogaus siluetą. Tai buvo vaikinas, keleriais metais vyresnis už mane, apie dvidešimties.
Jis vilkėjo juodą kostiumą, buvo nepriekaištingai susišukavęs savo tamsius plaukus, o žydros akys nužiūrinėjo mane. Aš sustingau. Nesugebėjau net pajudėti, tik kvailai spoksojau į nepažįstamąjį. Jis buvo kažkuo bauginantis, netgi atgrasus, bet jo paslaptingumas neleido atitraukti akių. Pagaliau atsikvošėjau iš transo ir ristele nubėgau iki draugės namų. Kai bebėgdamas atsisukau, vaikino jau nebebuvo.
Šalia Sofijos (toks mano draugės vardas) namų stovėjo policija. Mano širdis nusirito į kulnus. Dar nespėjusi grįžti į savas vėžes, drebančiom ranko paspaudžiau durų skambutį. Duris atidarė draugė. Ji neatrodė labai susirūpinusi, todėl kiek nusiraminau.
– Sveika, užeik vidun! – ranka pamojo Sofija, nekreipk dėmėsio į policiją. Prieš kelias savaites dingęs mano kaimynas šiandien ryte atsirado. Deja, negyvas. Žiauriai nužudytas. Kažkokia senučiukė bevedžiodama savo šunį miškelyje prie mano namų pamatė lavoną. Vargšas vaikinas – studijavo teisę, turėjo merginą, mylinčius tėvus… Taigi todėl policija čia – jie ieško žudiko, klausinėja aplinkinių, galbūt kas nors pastebėjo kažką įtartino, – pasakojo draugė, vesdama mane į savo kambarį.
Kalbos apie velionį kaimyną slėgė, todėl pakeičiau temą ir pradėjau pasakoti apie savo vasaros įspūdžius. Nei viena daugiau nebeužsiminėme apie policiją ar mirusįjį vaikiną. Aš neįšdrįsau Sofijai papasakoti apie savo keistą nutikimą. Dalis manęs bijojo, kad draugė nepatikės pasakojimu, o kita mano dalis suprato, kad tai, ką mačiau tarp medžių turi išlikti paslaptyje. Turėjau amžiams išsaugoti prisiminimą apie nepažįstamąjį.
Po kelių dienų sklaidydama laikraštį pastebėjau straipsnį apie pagautą nužudyto studento žudiką. Netrukus supratau, jog rašoma apie Sofijos kaimyno mirties aplinkybes. Pasirodo velionio gyvenimą nutraukė jo paties mergina, mat jos bute buvo rasta nenuginčijamų įkalčių.
Staiga mano žvilgsnį patraukė mirusio vaikino nuotrauka. Sulaikiusi kvėpavimą įdėmiai pažvelgiau į fotografiją. Negalėjau patikėti tuo, ką regiu – į mane žvelgė, vaikino, kurį mačiau miškelyje prieš kelias dienas, veidas. Dar kartą perskaičiau tikslų jo žūties laiką, paminėtą straipsnyje. Kai aš mačiau vaikiną juodu kostiumu, jis jau turėjo būti miręs.
Ieva Kazakevičiūtė ( „Vasaros žurnalistikos akademija“, 17 m.)
