Apie Kauno miesto Kamerinio teatro premjerinį spektaklį „Korektūros klaida“ norisi kalbėti ne tik kaip apie kūrinį sukurtą pagal tarpukario rašytojos Liūnės Janušytės satyrinį romaną, bet ir kaip naujo teatro etapo – atsinaujinimo pradžią. Pirmieji ženklai, jau matomi – pasikeitę vadovai, atsinaujinęs repertuaras, nauji režisieriai, atjaunėjusi teatro trupė, žiūrovams pristatomi kviestinių svečių, OKT, „Atviro rato“, Klaipėdos Jaunimo teatro ir kitų spektakliai, ir, žinoma, kur kas modernesnis ir stilingesnis teatro internetinis puslapis bei aktyvesnė komunikacija socialiniuose tinkluose, kuri vaidina itin reikšmingą vaidmenį, patraukiant jaunąją publiką.
Norisi tikėti, kad teatras, kurdamas savo naująjį veidą, nesustos ir toliau drąsiai žengs kryptimi, leisiančią žiūrovams ne retkarčiais užklysti kažkur tarp dviejų grandų – Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro pasislėpusį „trečiąjį“ brolį. Tačiau ateiti į teatrą – kuris turi savo veidą, spektakliuose gali kalbėti apie aktualias temas, problemas bei kelti intelektualius iššūkius žiūrovams, o tuo pačiu – būti atviras šiuolaikiniams meniniams sprendimams ir dramaturgijai, tačiau nepataikauti publikai.
Jeigu jau scenoje norisi juokinti žiūrovą – tai pageidautina intelektualiai, gera dramaturgija, nevulgarizuota kalba ir istorijomis, aktorių profesionalumu, o ne pastariesiems prilipdant komiško kvailio ar nevykėlio personažo etiketę ir pastatant į nepavydėtinas situacijas, kokias, deja, bet vis dar kur kas dažniau galima matyti lietuviško teatro scenose. Ar Agnės Dilytės režisuotai „Korektūros klaidai“ pavyko prajuokinti žiūrovą intelektualiai? Regis, kad beveik, taip! O tam ji turėjo stiprų dramaturginį pagrindą – ko gero, vienos geresnių, ir gaila, beveik nežinomos, lietuvių satyrikės, feljetonistės Liūnės Janušytės to paties pavadinimo romaną, išleistą 1938 m. Taigi kodėl ši drąsi moteris Laikinąją Sostinę iškeitė į Paryžiaus bohemą?
„Gyvename mūsų viešbuty net keturi lietuviai: Paulius ir Viktoras, du dailininkai, studijuoją Meno Akademijoj, ir Juozas, prancūzų filmų artistas. Viktoras su Paulium jau seni mano draugai, išsyk paėmę mane čia savo globon, kurioj aš jaučiuos labai saugiai, lyg užuvėjoj. Su Juozu gi susipažinome tik čia. Jis baisiai žvėriškos išvaizdos, suveltais plaukais ir tokia pat suvelta barzda, bet akys geros ir atrodo, kad ir su juo susidraugausiu.“[1] Be Liūnės (aktorė Raimonda Kimbraitė), tai – Paryžiuje stažuotes atliekantys jauni Lietuvos menininkai – dailininkai Viktoras Petravičius (Vytautas Gasiliūnas), Paulius Augius-Augustinavičius (Artūras Sužiedelis), aktorius bei režisierius Juozas Miltinis (Donatas Ališauskas), už kuriuo Liūne gerokai vėliau, jau grįžus į Lietuvą buvo net trumpam ištekėjusi. Tačiau meilės romanas šį sykį mezgasi ne tarp Liūnės ir Miltinio, bet tarp jos ir vieno šokiuose sutikto juodaodžio prancūziečio Moriso (Gintauto Bejerio), iš Antilų salų.
„Kai jis mane apkabino savo juoda ranka, aš vos nenuleipau… Pirmą kartą šokti su spalvotu vyru ir ne bet kaip spalvotu, bet beveik visai juodu! (…) Jis stengiasi suprasti, ką aš noriu jam pasakyti, bet tai ne taip lengva, nes mano žodynas, nors jau kiek ir prasiplėtęs, bet iš dešimties žodžių ribos neišeina, o jis jokios kitos Europos kalbos nemoka, tik prancūzų.“[2] Nors intriga – ateis jis 18 val. į pasimatymą su Liūne ar ne, arba, kitaip tariant, romantiškoji siužeto linija tęsiasi viso spektaklio metu, tačiau ji nėra esminė. Veikiau ji pasirinkta kaip kultūrinius, Vakarų ir Rytų europiečių skirtumus atskleidžianti istorija. Tenka pripažinti, tikrai ne kartą įvairiose, komiškose nesusikalbėjimo situacijose prajuokinusią žiūrovus. Kur jau susikalbės toks užsimaskavęs prancūzas iš Antilų salų (mažu mažiausiai pusiau laukinis, užaugęs džiunglėse tarp pitonų ir skorpionų) su vos kelis žodžius – bonjour, merci, pardon, mokančia atvykėle iš Lietuvos!
Pirmoje spektaklio dalyje šios nesusikalbėjimo situacijos itin ryškios, nes Morisas kalba tik prancūziškai. O tik vėliau, antrojoje dalyje pereinama prie lietuvių kalbos su prancūzišku akcentu. Rizikingas, tačiau, regis pasiteisinęs sprendimas, kaskartą publikai leidęs jeigu ne leipti juokais, tai bent stebėti veiksmą ir aktorių dialogus išsišiepus. Šiuo atveju komplimentas turėtų būti skirtas G. Bejeriui, kuris gana įtikinimai ne tik kalba, povyza, bet ir manieromis bei mąstysena įsikūnijo į personažą, nesiimdamas jo parodijuoti ar išdarkyti prancūzų kalbos iki paskutinio trupinio. Tačiau, žinoma, didžiausias žiūrovų dėmėsys teko pagrindinei, Liūnę įkūnyjančiai aktorei – R. Kimbraitei, regis, pirmą kartą matomai šio teatro scenoje. Sąmojingos, geru humoro jausmu pasižymėjusios ir drąsios rašytojos vaidmuo jai itin tiko, o energetinis užtaisas neišnyko viso spektaklio metu.
Meilė Morisui – tai dar vienas rašytojos „ne” taisyklėms, visuomenėje įsigalėjusiems stereotipams ir elgesio normoms. Jeigu meilė – kitataučiui, ir dar juodaodžiui, šiais globalizuoto pasaulio laikais jau neturėtų stebinti, pamėginkime įsivaizduoti, ką tai galėjo reiškti anuomet, 1938 metais? Žinoma – nepadorų elgesį ir mažu mažiausiai skandalą, kurių rašytoja ir taip nevengė. Ji netgi buvo pašalinta iš Lietuvių rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos už valdžios atstovų įžeidinėjimą savo kūriniuose. Net po „Korektūros klaidos” pasirodymo, kuriame atvirai aprašyta jos ir Moriso santykių istorija, kilo nemažai ginčų, ar stažuotei skirtas lėšas ji panaudojo deramai. Bet tokia Liūnė jau buvo – laisva, nepriklausoma ir nesilankstanti nei literatūros kanonams, nei institucijų ar valdžios įtakai.
Spektaklyje taip pat vaizduojamos ir kitos, išlaisvėjusio, šiuolaikinio pasaulio realijos, tačiau tuo metu Paryžiui suteikusią neabejotiną liberté, égalité, fraternité etiketę. Tai – laisvas, bohemiškas gyvenimas, šiame mieste besisvečiuojančių ir gyvenančių garsiausi pasaulio dailininkų, Pikaso, Salvadoro Dali ir kitų pėdasakai, homoseksualūs santykiai ir t. t. Be Liūnės ir Moriso lengvai atpažinsime dar tris minėtas, charakteringas personas – dailininkus V. Petravičių, P. Augių-Augustinavičių, aktorių bei režisierių J.Miltinį, kurie gana sąmojingai papildydavo, pertraukdavo ar pratęsdavo įsimylėjėlių scenas. Be jų scenoje dar galime įšvysti keletą lietuvaičių-paryžiečių merginų (moterų), kurių asmenybių amplua nors ir gana sunku įvardinti, tačiau pakankamai lengvai įsipynusių į bohemietišką menininkų kolektyvą. Nors kai kuriose vietose ir kildavo abejonė, ar tikrai visi scenoje esantys veikėjai čia atsidūrė motyvuotai.
Smagu, kad atsižvelgiant į gan jauną scenoje pasirodantį kolektyvą, prisimenami tokie paprasti, tačiau auditorijai patrauklūs dalykai – smagi, tarpukarį atspindanti džiazuojanti ar estradinė muzika (su D. Dolskiu fone), minimalistinė, tačiau pastebima choreografija ir judesys, bei aktorių atliekamos dainos. Pastarųjų dviejų teatrinių priemonių, keista, bet per 6 pastaruosius metus lankytų šio teatro spektaklių prisiminimuose rasti ne taip jau ir lengva. Todėl dabar džiugu, kad neapsiribojama tik aktoriumi kaip kalbančiu personažu, o turint jaunesnį kolektyvą, drįsčiau sakyti netgi privaloma išnaudoti jų energiją ir kūrybiškumą. Stebint masines scenas, kur susiburdavo beveik visas kolektyvas, tapdavo akivaizdu, kad įtikinamiausiai ir smagiausiai suskambėdavo būtent tos, kuriose nepasaint skirtingų, idvidualių rolių jautėsi aktorių išgyvenamas bendrumas, o ne solo partijų atlikinėjimas chore. Būtent labiausiai per jį, o ne per vaidybą, tą pačią vartojamą kalbą ar bendrus atliekamus judesius ar choreografiją galėjome įtikėti „mažos lietuviškos salelės“ (bendruomenės) Paryžiuje tikrumu. Didžioji dalis scenų skambėjo tikrai šauniai!
Atskiro dėmėsio verta spektaklio scenografija ir (pagaliau, pagaliau) režisūrinis sprendimas, kiek plačiau išnaudoti kamerinę scenos erdvę. Tik įsitaisius ant kėdžių ir belaukiant spektaklio galėsite nužiūrinėti juodai baltais, šmaikštaus, eskiziško stiliaus piešiniais išmargintas teatro sienas – tai scenografo Artūro Šimonio darbas. Šie grafiški darbai, ištraukę aktrorius iš tamsių teatro sienų, pakankamai gerai kontrastavo su jų juodai baltais retro stiliaus kostiumais ir šauniai šderėjo prie lengvos, komiškos spektaklio atmosferos. O kalbant apie išėjimą iš „kvadratinės scenos dežutės“, ne kartą spektaklio metu (nuo to netgi pradedama) – panaudojamos salės durys ir laiptai, pro kuriuos renkasi žiūrovai. Tik šį kartą – šis podiumas virsta geležinkelio stoties peronu, todėl juo žingsniuojančius aktorius galime išvysti ir kur kas arčiau savęs nei iki šiol, o jų atšvaitai šviesos ir šešėlių pagalba taip pat matomi scenoje. Taigi jeigu norite pakeliauti laiku ir išsilaipinti Paryžiaus traukinių stotyje, bei sužinoti, kaip romantiškai ir nuotaikingai leisti laiką, kai inteligentiškose kišenėse švilpauja vėjai, tačiau visuomet atsiras bičiulių, su kuriais bent jau švilpauti bus smagu – ieškokite bilieto su „Korektūros klaida“.
Artimiausias spektaklis „Korektūros klaida“ – lapkričio 15 d. 18 val.
Daugiau informacijos www.kamerinisteatras.lt
[1] Liūnė Janušytė, 2003: Korektūros klaida. Prieiga per internetą: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124122/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=657&kas=straipsnis&st_id=1892 [žiūrėta 2016-11-08]
[2] Ten pat.
