D. Smagurauskaitės knygos pristatyme – pokalbis apie duoklę Marokui ir neromantišką rašymo kasdienybę

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-04-11 08:09

Spausdinti | Komentarai

Dalia Smagurauskaite /_Edvardo Blažev nuotr.

Ko gero sudėtingiau sugalvoti pavadinimą ir viršelį, nei parašyti knygą“, – pristatydama savo debiutinį nuotykių ir kelionių romaną „Madraso deimantas“ juokavo žurnalistė, rašytoja Dalia Smagurauskaitė, o paprašyta trumpai apibūdinti savo knygą, teigė: „Tai galimybė atitrūkti nuo kasdienybės ir pasinerti į kitą pasaulį, į kurį nei aš, nei jūs niekada neišdrįstume įžengti.“

Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame „Baltų lankų“ leidyklos išleisto romano pristatyme dalyvavo ir autorę kalbino komunikacijos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.

Naujo žanro „prisimatavimas“

Prieš „Madraso deimantą“ Dalia Smagurauskaitė yra išleidusi dvi publicistines knygas apie Italiją, rašė straipsnius kelionių žurnalui. Dovilės Filmanavičiūtės paklausta, ar nebuvo sunku nuo dviejų puikiai pažįstamų žanrų (publicistikos, žurnalistikos) įšokti į grožinės literatūros pasaulį, rašytoja sakė:

„Tai buvo didelis iššūkis, trukęs dvejus metus ir trunkantis iki šiol. Knyga gyvena savo gyvenimą, o aš kartais sėdžiu ir galvoju: gal vis dėlto kažką kitaip reikėjo daryti. Sunkiausia buvo patikėti savim, patikėti, kad iš tikrųjų galiu parašyti grožinį kūrinį. Ir dar – kažkam jis bus įdomus.“

Į klausimą, kurį iš šių žanrų mėgsta labiausiai, D. Smagurauskaitė atsakė: „Kiekvienas žanras turi savo privalumų ir trūkumų. Žurnalistikoje parašyti istoriją užtrunka dieną ar kelias ir yra galimybė iš karto pasidalinti kažkuo gražiu, svarbiu, įdomiu. Kalbant apie kelionių publicistiką ir kelionių knygas – ilgesnis darbas, bet vis tiek remiesi realybe, tikrove ir papasakoji tai, ką matai ir ką turėtų pamatyti ir kiti. Tai irgi labai įdomu, nes tau pačiai padeda pažinti tą kraštą, kitus žmones. Romanas – ilgas ir sunkus darbas, bet ir didžiulis malonumas, nes gali sau leisti gerokai daugiau.“

Rašymo disciplina ir ritualai

Paprašyta pasidalyti įdomiomis, provokuojančiomis knygos rašymo kasdienybės detalėmis, romano autorė sakė: „Buvo tik disciplina ir jokių tai gal šiandien nerašysiu, nes noriu serialą pasižiūrėti ar kažką kitą nuveikti. Kai suvokiau, kad galiu ir apsisprendžiau parašyti šią knygą – tiesiog sėdėjau ir rašiau.“

„Norėčiau rašyti ant jūros kranto, ir kad kiekvieną dieną man atneštų valgyti ir kavos išvirtų. Bet… rašau namie. Nesu iš tų, kurie eina rašyti į kavines, nes man trukdo triukšmas, išblaško, tada tik noriu žiūrėti, ką žmonės veikia, ir pasiklausyti, ką šnekasi. Todėl rašau namie, apsupta buities: neplauti indai – nes reikia parašyti dar du puslapius, – nepatenkinta, dėmesio stokojanti ir dėl to agresyvi katė…“ – tęsė rašytoja.

Dalia paatviravo ir apie pasitikėjimo savimi svyravimus: „Būna, ryte atsikeli ir galvoji – kokia gera knyga, nereali, gausiu Nobelio literatūros premiją. O po pietų – nu visiška nesąmonė. Tą irgi reikėjo įveikti ir į slogesnes būsenas nekreipti dėmesio.“

Rašytoja prisipažino: niekam nepasakojo, kad rašo knygą, tai žinojo tik jos gyvenimo draugas. „Nenorėjau niekam nieko prisižadėti, nes tai būtų sukėlę lūkesčius, ir žinantieji susitikę kaskart klausinėtų – „kiek liko?“

„Madraso deimanto“ autorės nuomone, šiais laikais rašytojo darbas parašius knygą nesibaigia. Renginiai, komunikacija socialiniuose tinkluose, interviu, televizijos laidos ir nuolatinis kalbėjimas apie knygą – tai natūralus knygos išlydėjimo į pasaulį procesas. Autorė tikina, kad jai malonu šnekėti apie savo knygą, malonu, kai ja domisi, ko nors klausia, kai skaitytojas turi pastebėjimų, minčių. Visa tai ji priima kaip informaciją sau – po kurio laiko galėsianti prisėsti ir pareflektuoti, kadangi bėgant laikui požiūris ir mintys keičiasi, keičiasi ir santykis su savo knyga.

Ji tikino, kad jokių pratimų vaizduotei, kūrybiškumui treniruoti neturinti. Rašytojai idėjų pasisemti padeda kelionės, patirti nauji įspūdžiai. Arba kai gali nuvažiuoti prie ežero ir gamtos tyloj ir ramybėj pasėdėti, pamąstyti, pamedituoti.

Temų ir herojų gimimas

Idėja parašyti nuotykių ir kelionių romaną apie prakeiktą deimantą Daliai pirmiausia kilo perskaičius informaciją apie tai, kaip 2003 m. Antverpene italai pavogė deimantų ir aukso už 100 mln. eurų. Tuomet ji ėmė domėtis brangiaisiais akmenimis. Besigilindama atrado ir „Regento“ deimantą, dabar saugomą Luvre, Prancūzijoje, ir „Regento“ deimanto, laikomo prakeiktu, nešančiu nelaimes, istoriją, kuri pasirodė labai įdomi ir intriguojanti, tiesiog prašyte prašėsi parašoma.

Savo prototipą turi tik vienas knygos herojus – tai Tomas Pitas, kurio istorija papasakota knygos pradžioje. Jis yra aprašomuoju laikotarpiu tikrai gyvenusi asmenybė, turėjusi „Regento“ deimantą. Visi kiti herojai savo prototipų neturi, tik kai kurias veikėjų charakterio savybes rašytoja „pasiskolino“ iš savo pažįstamųjų.

Duoklė Marokui

Pokalbiui pasisukus apie knygos veiksmo vietas (didžiąją knygos dalį veiksmas rutuliojasi Maroke), D. Smagurauskaitė prasitaria, jog ši knyga – tarsi duoklė Marokui, kurį pamilo pirmąkart ten apsilankiusi.

Smagurauskaite_madraso deimantas_vrsl.indd

„Tai buvo 2007-aisiais, tai buvo pirma už Europos ribų mano aplankyta šalis. Tuo metu ir patys marokiečiai dar nebuvo išlepinti turistų, viskas buvo tikriau ir autentiškiau. Ryšku, daug triukšmo, garsų, kvapų, spalvų – visko neįmanomai, nepamatuojamai daug, ir man tai be galo įstrigo. Ši pirmoji kelionė tikrai atvėrė akis, supratau, kad pasaulyje ne viskas yra kaip Europoje, kur gražu, tvarkinga, visi mandagūs, malonūs. Nesakau, kad ten taip nėra. Yra, bet yra ir kitaip, ir tai nepaprastai žavinga ir nuostabu. Marokas – šalis šiek tiek iš pasakų, kur džinais tikima iki šiol ir jų bijoma, o kur dar skraidantys kilimai… Nereikia toli keliauti, gali čia pat pasinerti į pasaką“, – įspūdžiais dalijosi rašytoja.

Kiek reikia pažinoti šalį, kad parašytum kelionių romaną

Rašytoja tikisi, kad skaitytojai tikrai „nepričiups“ jos su išgalvotom detalėm – ji daug tyrinėjo, domėjosi bei pati aplankė vietas, apie kurias rašo.

„Laikausi principo – jei kažko, kas yra dabar, tikrai nežinai, tai ir nereikėtų apie tai rašyti, – teigia Dalia. – Tik Indiją pažįstu iš to, ką skaičiau ir mačiau nuotraukose. Rašydama apie XVIII a. pradžios Indiją skaičiau istorinius veikalus, enciklopedijas, kad susidaryčiau kuo ryškesnį vaizdą apie tą laikotarpį. Be to, yra toks nuostabus dalykas kaip google maps, kur gali prisiartinti ir pasižiūrėti,“ – paaiškina vienintelę rašant padarytą išimtį.

„Rašydama romaną jaučiu pareigą papasakoti, kaip yra aprašomuoju metu. Jei tai deimantų kvartalas – tai pilkas dviejų ar trijų gatvių kvartaliukas, betoniniai pastatai, taigi negaliu parašyti, kad tas kvartalas nuostabiai gražus, barokiniai pastatai ir viskas spindi deimantais. Ne, nes taip nėra. Ten daug stebėjimo kamerų, kartkartėm praeina ginkluoti kareiviai, pravažiuoja šarvuočiai… Tas kvartalas nėra gražus, ir kad galėčiau tai perteikti tikroviškai, turiu ten nuvažiuoti. Jei romano ar pasakojimo tikslas yra kitoks – gali nevažiuoti, bet pasakodamas kai kuriais atvejais privalai būti tikslus“, – toliau dėstė D. Smagurauskaitė.

Svarstydama, ar tokį kelionių romaną galėtų parašyti nekeliaujantis žmogus, rašytoja sakė: „Ne. Jis turėtų nukeliauti ir pamatyti, kaip ten yra. Vadinasi, jis jau šiek tiek keliautojas.“

Gyvenimo filosofija ir vertybės

Pokalbiui pasisukus apie rašytojos gyvenimo filosofiją, vertybes, „Madraso deimanto“ autorė pasakojo:

„Gyvenime vadovaujuos paprastom taisyklėm – gerbti šalia esantį ir leisti kiekvienam turėti savo nuomonę. Pažinti kitą, išklausyti jį, gerbti. Mes visą laiką skubam teisti, skubam įvertinti – per greitai įvertinti ir nuvertinti per greitai. Kartais reikia tik gero žodžio, tik sustojus paklausti, ar viskas gerai. Ir padėkoti.

Šešerius metus gyvenau Italijoje, iš ten turbūt parsivežiau atidumą šalia esančiam. Net jeigu jo nepažįstu. Tai labai maži dalykai, bet iš to susideda visas didžiulis pagarbos kitam tinklas.“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt