Aš nubundu Paryžiuje. Brėkšta. Šalia guli vyras, kurį myliu jau tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt septynias dienas, bet šįryt jis – kitoks. Regis, susipažinome tik vakar, vietiniame bare, kur popiet geriu juodą kavą, o vakare – raudoną vyną su cigarete.
Jis priėjo ir, kol ieškojau degtukų, neklausęs prisėdo priešais. Pridegė cigaretę, pirma man, tada sau ir pasidomėjo: ką skaitai?
– Les Fleurs du mal, – atsakau, pagaliau, ne gėda prisipažinti.
– Klasika.
Klasika, kaip ir vakaro scenarijus.
Ilgai neužverčiu knygos, rūkau pirštu prispaudusi puslapį toje vietoje, kur baigiau skaityti prieš gurkštelėdama vyno – galvoju, kad jis pradings taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Taip surūkome po dvi cigaretes ir užsisakome butelį vyno, bei žalių alyvuogių. Gera kalbėtis, kai žodžių gerklėje neužsmaugia noras pasirodyti.
Pavasaris, saulėtos dienos ir ilgesni vakarai. Vis sunkiau rasti laisvą staliuką po pražydusiu kaštonu.
Gatvėje tylu, vienas kitas kaimynas vedžiojantis šunį. Pro pravirą langą iš trečio aukšto, tarsi iš paklodžių supinta virve, leidžiasi muzika. Billie Holiday dainuoja apie balandį Paryžiuje.
Kaip svaigu pilnais plaučiais kvėpti orą, kaip gera gyventi.
Ištuštinu taurę, bare sugęsta šviesos. Savininkas Petras (prancūziškai Pierre) nepraradęs tikėjimo žmonių gerumu leidžia sėdėti, kad ir per naktį, staliukus jis palieka lauke, per dešimt metų dar niekas jų nepavogė. Išnešė tik kelis Peugeot druskos ir pipirų malūnėlius. Prisipažįstu, kad tokius į lietpalčio kišenę netyčia įsimesčiau ir pati. Jis nusijuokia ir pažada padovanoti rinkinį gimtadienio proga.
– Salut! – atsisveikina Petras ir užrakinęs baro duris pradingsta už kampo.
Pasidaliname paskutinę cigaretę ir prisiminimais apie tarybinius multiplikacinius filmukus.
– Karlsonas buvo pedofilas, – nusprendžia.
Pasiūlau užsukti pas mane ir pažiūrėti kelis epizodus. Nenoriu tikėti, kad užaugau vedžiojama už nosies.
Užlipame laiptais į patį daugiabučio viršų. Atrakinu buto duris, kvepia išsivadėjusiais smilkalais ir Ambre Muscadin, kuriuos prieš kelis metus pristatė kurjeris. Raštelyje baltomis raidėmis ant juodos kortelės perskaičiau: Ji turėjo akis, kuriose buvo taip gera gyventi, kad nebežinojau, kur eiti, po to. Vis dar turiu jį prisiminimų dėžutėje, kurioje atvirlaiškiai, rašteliai, skrajutės iš svečių šalių, bilietai į teatrą ir kiną, alyvmedžio šakelė, kurią radau pakelėje leidžiantis nuo kalno prie Gardos ežero, Italijoje.
– Gersi ramunėlių arbatos? – pasiūlau.
– Gersiu, – neatsisako vartydamas vieną iš senų The New Yorker žurnalų, kuriuos užsiprenumeravau per akciją: dvylika savaičių už vieno numerio kainą, bei drobinis krepšys – dovanų. Po to pusė miesto vaikščiojo su identiškais maišais, kol išbluko raidės.
Arbatos neišgeriame, nusirengiame dar neįpusėję puodelių, tebegrojant pirmajai plokštelės pusei.
Jis dar miega. Žilstelėjusios valiūkiškos garbanos, pagalvės įspaudas ant dešiniojo skruosto besitęsiantis ligi smakro, miega ant pilvo, skaičiau, kad tokia poza būdinga užsisklendusių žmonių tipui. Nuogos pėdos kontempliuoja šuolį nuo lovos krašto, tabaluoja pakibusios ore, kažkas jas laiko…
Marija Djačenko © Simono Mitkevičiaus nuotr.
Keista nubusti kitame mieste. Pirmosiomis sekundėmis sunku suprasti, kur esi. Nusileidi iš pasąmonės, tarsi lėktuvu: pramerki akis, visi tebeploja, saugos diržai spaudžia prisipildžiusią pūslę, regis dar minutė ir apsišlapinsi. Neleidžia stotis, perspėja, kad reikia saugotis gyvenimo bagažo, kuris gali nukristi ant galvos.
Šįryt niekas nekrinta, galvoje šviesu, kaip rugpjūčio popietę The Musée de la Vie romantique sodelyje, kuriame gėriau flat white ir kartu su vietiniais žvirbliais stebėjau lankytojus.
Užsisakydama flat white Paryžiuje jaučiausi, tarsi valgydama McDonald‘s: ir gėda, ir malonu (arba pornografija).
Tyliai išsliuogiu iš lovos, kad net nesučeža pūkiniai patalai. Apsivelku baltus marškinius ir basa nupėdinu į virtuvę. Įsijungiu Radio Mélodie ir užkaičiu virdulį. Trys šaukšteliai kavos grąžins mane į realybę, kuri nekvepia šviežiais rageliais. Realybėje veikia tik maisto parduotuvės, o žmonės trečia savaitė – uždaryti namuose. Vienas pasivaikščiojimas per dieną su specialiu leidimu, vieno kilometro spinduliu aplink gyvenamąją vietą. Palaiminti tie, kurie turi vasarnamius ir laiku į juos emigravo. Susitaikyčiau ir su nedideliu sodeliu galiniame kiemelyje, vis geriau nei pagrindinė rajono sankryža ir šiukšlės. Realybėje sanitarai į sunkvežimius krauna žmonių lavonus: somebody has to do it… ir našlaičiais lieka vaikai. Realybėje, kuri prieš kelias savaites atrodė, kaip blogas sapnas, kurioje buvo normalu nusivilti, kad kavinėje baigėsi sojos pienas.
Pora gurkšnių ir nieko. Radijas užgroja Jim Morrison ir aš – Pére Lachaise kapinėse, šilta rudens diena. Ilgai klaidžioju nesusigaudydama, kur eiti. Iš nevilties seku karksinčias varnas. Netrukus su viena iš jų pradedu šnekėtis, sakau: baik karksėti ir vesk pas Jim‘ą.
– Karrr… – atsako ir nuskrenda ant kito paminklo.
Nuseku iš paskos daug nesitikėdama, o tada išgirstu amerikiečius, už minutėlės juos ir pamatau, vaikino užpakalinėje džinsų kišenėje butelis viskio. Iškart suprantu, kur eina.
Pasiveju ir slenku iš paskos, kaip šešėlis, kol praktiškai prisišlieju prie porelės nugarų.
– Neišsigąskit, turiu nuojautą, kad mums pakeliui.
Jie tik nusišypso, vėliau, prie Jim‘o kapavietės pasiūlo išgerti. Neatsisakau. Užsiverčiu butelį ir nuryju kelis didelius gurkšnius už The Lizard King.
Death makes angels of us all
And gives us wings
Where we had shoulders
Smooth as raven’s
Claws…*
Paryžiau, kartais regiu tave, kaip pigią kekšę, prie kurios šilto kūno trokštu prisiglausti, kaip prasigėręs menininkas. Priglausti galvą prie krūtinės, kol tu rūkai abejingai žiūrėdama pro langą nykiame viešbučio kambaryje.
Tu – mano išsigelbėjimas,
Su tavimi viskas sukrinta į savo vietas.
Laikas išsitęsia, sutrumpėja, prisitaiko, kaip šokėjo kūnas prie muzikos ritmo.
Tu man – gražus, Paryžiau.
Ir kava, kuria vaišini – užvis skaniausia.
Ypač gardu ją gerti lauke, prisidegus cigaretę, stebint žmones.
Šalia tavęs jaučiuosi, kaip Brigitte Bardot, mylimasis Paryžiau.
Nors ir nesitikėjau jame pabusti, nebenoriu išvažiuoti. Sėdžiu ant plataus Seine kranto, žvilgsnį nusineša upė. Ar viskas pasikeistų, jei gyventume kartu?
Tyliai persikraustau į svetainę, ant grindų – vakarykščiai prisiminimai. Surinkusi drabužius sumetu juos ant skaitymui skirto krėslo, atitraukiu užuolaidas ir praveriu langą. Gatvė tuščia. Pastebėjęs stovinčią už stiklo ranka pamoja dviračiu skriejantis jaunuolis, kepėjo kepuraitė slepia poilgius jo plaukus nuo vėjo.
Išmokei švęsti gyvenimą, gardžiuotis kiekviena akimirka, tarsi brangiausiu šampanu. Per tave pajaučiau ir meilę sau, kiek arogantiškoje pozoje atpažinusi tau būdingą snobizmą. Ne pats patraukliausias bruožas, tačiau vartojamas saikingai neabejotinai suteikia charakteriui je ne sais quoi.
Fotografuoju išpieštas Serge Gainsbourg apartamentų Saint Germain sienas. Jis skambina pianinu paskendęs Gitanes dūmuose.
Prieš išvažiuodama noriu pasimėgauti austrėmis ir šampanu už kelių gatvių esančiame šeimos restoranėlyje.
Po valandėlės godžiai siurbiu jas iš geldelių, putojantis gėrimas kutena gomurį burbuliukais. Tai mano meditacija…
– Seniai prabudai? – klausia atsistojęs tarpduryje nuogu pasturgaliu.
– Nemanau, – buriu iš kavos tirščių.
– Mes vakar žiūrėjome Karlsoną? – bando prisiminti.
– Gali būti, tačiau sprendžiant iš plokštelių tikrai klausėmės Jagger‘io.
* Jim Morrison Feast of Friends
Apsilankykite: marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: penktasis elementas
