Marija Djačenko © soupdemots photography nuotr.

Apsisprendusi būti moterimi, tėviškėn grįžau, tarsi įgnybta į užpakalį. Spurdėjau net.

Kažkodėl tuomet atrodė, kad to apsisprendimo – gana, kad nuo šiol viskas pasikeis, paaiškės visi atsakymai į visus kada nors keltus klausimus, ypač, kas aš esu ir kur link einu. Sugrius įsivaizduojamos sienos ir nušvis saulė, tokia didelė ir ryški, kokios dar neteko regėti. Stovėsiu raudonų aguonų pievoje skambant Bitter Sweet Symphony smuikams (be depresuojančių dainos žodžių); mano laisvę ir santarvę su savimi ir gamta simbolizuos į horizontą lekiantys laukiniai žvėrys.

Jaučiausi turinti super galių ir nemirtinga. Praktiškai plaukiau pakilusi per sprindį nuo asfalto, kliūtis sprogdindama energijos srautu iššautu iš plaštakos, tarsi iš kulkosvaidžio.

Nusileidau Vilties vaistinės arbatinėje. Spalio saulėje, prie vienišo lauko staliuko, šildėsi auksinis Kauno jaunimėlis.

– Šūdas. Užėmė mūsų staliuką, – nusivylė mokyklos laikų draugas, su kuriuo susitikome pietums.

– Ai, tai galim ir viduj…/ – subobėjau per sekundę.

– /… užėmė mūsų staliuką, – garsiai, dabar jau arbatinės viduje, pakartojo draugas ir prieš akis pradėjo dėtis stebuklai.

– Oi, – atsiduso kiek pagyvenusi kasininkė ir pradingusi už durų su užrašu Personalo Kambarys, po minutėlės grįžo nešina lauko staliuko, – tuoj ir kėdes atnešiu.

Veikiausiai ir krūtimi pamaitintų, – pagalvojau iš pavydo. Kaip žmogus gali taip žavėti, kad vos įėjus į vidų visų šaukštai pakimba ore nepasiekę pražiotos burnos? Galiu plaukti virš žemės kiek panorėjusi, bet toks nepretenzingas pasitikėjimas savimi – tik išrinktųjų privilegija.

– Kaip tau tai pavyksta? – paklausiu.

– Kas? – žiūri didelėmis žydromis akimis šypsodamasis visu kūnu, tikiu, kad nuoširdžiai nesupranta.

– Nieko, – persigalvoju.

Nejau dabar varginsiu jį skiemenavimu? Ir asilui aišku, kad I can not have it all, todėl gurkšteliu kavos, atmetu plaukus ir vėl reinkarnuojuosi į naujai atrastą moteriškumą. Maivausi asocijuodama jį su seksualine laisve. Draugas stengiasi perprasti, kas su manimi vyksta.

– Noriu padovanoti tau dovaną, – sako, nepajėgęs įminti mįslės.

– Kokią dovaną? – nepatikliai paklausiu.

Nepatikliai, nes dar neatsigavau po rugpjūtį patirtos moralinės traumos, kai paslaptingas dovanų kuponas nuvedė pas creepy masažistą, Friedricho pasaže, Klaipėdoje. Rimas atidarė neveikiančio baro duris ir per tamsą palydėjo į kabinetą, paprašė nusirengti ir apsimauti permatomas vienkartines siaurikes.

Atsipalaiduoti nepavyko, visą laiką reikėjo kalbėtis, kad nepatogi tyla nesuklaidintų, kaip kvietimas. Trindamas mano krūtinės ląstą aliejais, Rimas pasakojo apie pagyvenusio amžiaus klientes, kurios puse lūpų, o kartais ir nesidrovėdamos, paatvirauja, jog iš seanso tikėjosi, kiek kitokio prisilėtimo

– …, – minutėlę patyli, turbūt galvoja, kam iš vis su manimi draugauja, esame iš skirtingų planetų, – life coaching susitikimą.

– Na, gerai, – sutinku.

Likusią savaitės dalį iki susitikimo, toliau leidžiu one hit wonder muzikiniame klipe. Draugams su Amway produkcijos platintojos užsidegimu pasakoju apie savo sėkmės istoriją. I was blind but now I can see, – dėstau.

Vilniaus autobusų stotyje pasitinka buvusi Simpatija, kuris nepraleidžia progos pakoketuoti. Kadaise ignoravusi tokius žodinius pasikutenimus, šįkart vos nepamirštu, kad Londone laukia mylimas. Vaikštome po vakarėjantį Vilnių, prisėdame išgerti alaus. Jis mokosi fotografuoti portretus, aš – be abejonės jaučiuosi patraukliausias objektas.

© Mariaus Bagdono nuotr.

Vakarieniaujant mudviejų žvilgsniai vienai akimirkai susitinka Vilniaus senamiesčio bute, šiltas vėlyvo pavasario vakaras, telefonas nutilęs, svetainėje su Billy Bob‘u žaidžia vaikai. O tada ateina sąžinė ir išstumia mane per pravirą langą tris aukštus žemyn tiesiai lenkų turistams po kojomis.

Nors ir sakiau, kad flirtuoti su kitais esant monogamiškuose santykiuose – naudinga, tik išbandžiusi teoriją praktikoje supratau, kad, tai – gali būti ir pragaištinga. Gal ne veltui viliojimas populiarioje kultūroje vadinamas menu? Procesas reikalaujantis subtilių potėpių, tai ne paintball‘as – du šūviai – tu negyvas. Galbūt taip pat ir su moteriškumu, ar apskritai, buvimu moterimi? Tai – ne rezultatas, ir tikrai ne apsisprendimas, o ilgas ir sudėtingas procesas.

Paskutinę dieną prieš skrydį susitinkame su Dovana. Taupydamos laiką prieglobstį randame buvusios Ketvirtosios valdžios patalpose. Nežinau, kaip viskas atrodė žiniasklaidos klestėjimo laikotarpiu, tačiau dabar, tušti staliukai ir prigesusių spalvų interjeras – tik atgarsis žodžio – restoranas.

Paslaugus padavėjas priima užsakymą, Dovana atsilošia ir nežymiai šypsodamasi sako:

– Meškinas, pats mėgsta pavalgyti ir kitus nori pamaitinti. Žemės elementas…

– … – vis dar nesuprantu, kas vyksta, tai mane trikdo, noriu parūkyti ir didelės taurės raudono vyno.

– Leisk į tave gerai pasižiūrėti, – paprašo.

Mano rankos sunertos ant krūtinės, kojos sukryžiuotos, jei galėčiau – švilptelėčiau vyrams duodama ženklą, kad gali pradėti dar vienos sienos stroikes.

– Viskas aišku, – po minutėlės pasako Dovana, – pirmoji banga – Žemė, sakyčiau sausa, antrasis – Metalas, turi ir Medžio, kažkiek Ugnies ir labai mažai Vandens.

Iš mano veido išraiškos matyti, kad mudvi skiria visi šie penki elementai ir visos aštuonios Saulės sistemos planetos. Tikėjausi, kad analizuosime psichologines problemas ir aptarinėsime, kaip sustiprinti gyvenimo aprašą.

Dovana skaito mano puslapius, aš jai – atversta knyga. Nieko per daug sudėtingo, riešutėlis skilusiu kevalu – trekšt ir baigta. Pasakoja ir apie save, kelią į penkių elementų filosofiją, pamažu atverdama vis naują skrynelę, kurios dugne veidrodėlis, ji sako: žvilgterk. Užmetu akį ir tikrai – ten aš.

Penkių elementų filosofija susiformavo prieš kelis tūkstančius metų senovės Kinijoje. Filosofija naudota plačiai: astrologijoje, tradicinėje medicinoje, kariuomenėje, kovos menuose, feng shui, muzikoje, tarpusavio santykiuose, kol pasikeitė valdžia ir ideologija. Atseit naujai išrinktam imperatoriui nestovėjo nuo minties, kad žmonės patys susitvarko, bei klesti darnoje. Bent jau taip perskaičiau. Dovana apie tai neužsiminė, daugiau kalbėjo apie sielų šeimas ir, kad kūnui užgesus žmogaus siela gyvena toliau atgimdama kituose gyvenimuose.

– Kas neduoda ramybės? – klausia.

– Noriu viską išsiaiškinti, o laikas senka.

– Bet gal neprivalai išsiaiškinti šiame gyvenime? Siela, kaip sėkla, kuri užauga į medį, jis duoda vaisių… negali iš sėklos vos spragtelėjusi pirštais virsti slyva.

– Aha, – klausausi net palinkusi, man patinka jos vaizdingi palyginimai, taip greičiau įsikertu informaciją, o jos daug. – Gerai, o kas nutinka sielai, kai pagaliau užauga iki slyvos?

– Tai siela – tarnas, kilniausias žmogus, kurio savimeilė boružės taškelio dydžio.

Hm, – galvoju, – vargsti tiek, kad tarnautum? Tikrai, man šis gyvenimas – ne paskutinis. Nežymiai palengvėja, užsimanau išgirsti daugiau.

Vėliau sužinau, kad yra sielų šeimos. Su giminingomis sielomis bent trumpam prasilenkiame, tačiau net tokie susidūrimai pakeičia gyvenimo eigą. Būna, kad susitinkame ir praeities budelius, su jais energetiniai laukai, kaip pora neigiamų elementų – stumiasi vienas nuo kito į priešingas puses. Tiesa, susitikus šeimos narius, vaidmenys ne visad atitinka. Gali nutikti ir taip, kad motinos siela pamils sielą sūnų: ryšys stiprus, tačiau vyras tokiai moteriai jaus pagarbą labiau nei seksualinę trauką ir romantinę meilę.

Mintyse svarstau, kas pakeitė mano gyvenimą ir kiek sielos šeimoje narių? Ar turiu sesių ir brolių? Gal mano siela – babytė? Jei taip, galiu čia ir dabar nutraukti savo moteriškumo paieškas. Nei ragana, nei laumė. Gal visgi dešimt procentų žolininkės…

Dovana sako, kad aš – trys tarpusavyje besipešančios drakonų galvos. Pasirodo mano vidinis elementas Metalas – vyriško prado, ir jis net įkaitęs naikina mano dominuojantį Žemės elementą. Nenuostabu, kad galvoje jau tris dešimtmečius besitęsiantis karas.

Taip prakalbame keturias valandas. Tiesa, aš tik linksiu galva, aktyviu dalyvavimu to nepavadinsi. Akies krašteliu stebiu nepatogiai rankose sąskaitą trinantį Meškiną. Jis, kaip ir buvo nuspėta, jaučiasi labai nepatogiai turėdamas mus išprašyti. Apgailestauja, nutraukęs gražų pokalbį ir priduria, kad restoranas uždarytas jau penkiolika minučių. Susimokame ir išeiname į tamsą.

Šykščiai apšviestoje Putvinskio gatvėje Dovanos veidas dar kartą persimaino, tarsi prisitaikydamas prie pasakojamos istorijos. Žiūriu į ją ir galvoju, kad, jei tektų nupiešti vargu ar pavyktų pajudėti toliau pirmojo potėpio, o ir tas pats po kurio laiko ėstų, kaip įsisenėjusi raudono vyno dėmė ant šviesaus kilimo.

Net tamsoje Dovana skaito mane, kaip didžiausias raides regos tikrinimo lentelėje okulisto kabinete. Stebiu ją atsiskiriant nuo savo asmeninės istorijos ir tampant mediumu transliuojančiu man žinią. Ji mazgoja mano purvais aplipusią sielą. Nupraususi apgaubia lengvu šilko kimono ir nuveda, kur šviesiau. Stovi už nugaros šypsodamasi mano atvaizdui veidrodyje, tarsi sakytų: pažiūrėk, kaip tau tinka.

Ilgai žiūriu sau į akis, aplink tyla ir ramybė, mano mintys aiškios. Suprantu, kad man žūtbūt reikia Vandens, kad, ką bedaryčiau noriu įvertinimo, kad dažnai klausiu: ar verta? Kad, gyva manyje seksualinė energija, tačiau laikau uždariusi ją už kelių blokinių sienų, o svarbiausia, kad noriu būti geresnė nei esu, kad visiems visada jaučiuosi skolinga, tarsi manęs būtų negana, kad už viską turiu atsilyginti ir nematau, kad kitam duodu nė kiek nemažiau. Gal nematau, tų energijos mainų, apie kuriuos prieš kelis metus kalbėjomės su mokyklos laikų draugu? Gal todėl, kad toji energija manyje neteka laisvai? Ir tai, kad save už kažką baudžiu, plaku rykštėmis, kaip save plaka kenčiantys poetai. Ir vyrai, kuriuose ieškojau meilės, siūlė tik dvasinę tuštumą. Dovana tikina, kad man reikia vyro Medžio. Skeptikas manyje nors ir pridusęs, bet vis tiek dar spėja nusijuokti. Sako Medžio elementas mane prilaikys ir subalansuos. Tiesa dar patikslina: kalba ne pirmametę liepelę, o tvirtą ąžuolą.

Atsisveikiname iki kito karto. Ji mato, kad kontempliuoju, jei ne virsmą į minėtą slyvą, tai bent jau dominuojančio elemento transformaciją iš dykumos į sraunią gėlą upę.

– … kai kurios sienos laikui bėgant grius ir Vanduo tavyje tikrai išsilaisvins, – ramina, – kuo dažniau sau leisi tai, ko nori, kuo dažniau savęs klausi ko noriu, kuo lengviau priimsi save ir kitus bei patį gyvenimą, tuo labiau viduje versis sielos ežeras.

Nuprausta žodžių skriste skrieju į tėvų namus: viduje lengva. Pakeliui paskambinu Oskarui ir iškilmingai pareiškiu:

– Aš Tave radau.

– Kur? – pasidomi.

– Tu esi mano Medis, – tai, kad jis turės uždirbti daugiau pinigų, pasilieku pokalbiui akis į akį.

Paleidžiu ir Simpatiją. Po pokalbio su Dovana įsisavinu, kad apie jį šnibžda viena iš drakono galvų. Jis man – idealizuota meilė, Pažadėtoji žemė izraelitams. Sakau, kad gal visgi ne tokiais tikslais susitiko mūsų sielos. Jis vis dar koketuoja, prisipažįsta, kad mums susitikus ir pats pasvarstė: kas, jei būtume pora? Spoons after dinner, – pagalvoju, scenarijus buvo išpranašautas viename iš mano tekstų, ten rašiau apie visus širdį sudaužiusius vyrus ir būriau, kad vieną dieną jie supras, kad buvau jų gyvenimo moteris.

Stabteliu ir nusišypsau: virsmas akivaizdus. Toji mergina, kuria buvau prieš septynis metus, žiūri į mane su pasididžiavimu. Manau panašiai į šiandienos moteris žiūrėtų prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir. Mes pasiekėme daug, bet kelias dar ilgas. Džiugina, kad, pasakodamos apie savo lytį kaip reiškinį, vis rečiau traukiamės į stebėtojų gretas ir vis dažniau tampame jos dalimi: užuot sakiusios „jos, moterys“, pagaliau imame sakyti „mes, moterys“.

Lengviau augti jaučiant, kad kažkam priklausai, nesi svetimas, gal net antrarūšis nesvetingos visuomenės komponentas.

Apsilankykite: marijadjacenko.com

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Užtrauktukas

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: