Dieve, saugok karalienę: Atostogos Romoje

Paskelbė: Data: 2019-06-24 08:57

Spausdinti | Komentarai

Marija Djačenko © soupdemots photography nuotr.

Britų žiniasklaida dievina kelionių skiltis, net kaime, kažkur Šiaurės Anglijoje, kurio pavadinimo nieks neištaria, leidžiamas laikraštukas bent keliais paragrafais aprašys ekskursiją į Škotiją. Kaip jau kažkada minėjau: visi nori iš čia ištrūkti. O ypač – aš.

Nepailstama ištisus metus: rudenį – biudžetinių atostogų sezonas, žiemą – trumpos slidinėjimo išvykos į kalnus ar kalėdinių turgelių lankymas, pavasarį – lengvabūdiški city breaks ir pagaliau ilgai lauktos ir išsvajotos vasaros atostogos, kada bent porą savaičių per metus kiekvienas gyvena taip, tarsi pagaliau būtų laimėjęs tą nelemtą aukso puodą. 

Sako, fake it till you make it. Vadovaujantis tokia dvidešimt pirmojo amžiaus filosofija fantazuoju, kad laimingas kamuoliukas išrieda bent kartą per ketvirtį. Nedrąsiai renkuosi kelionės tikslą ir pradedu krautis lagaminą. Sakau nedrąsiai, nes dažniausiai keliauju viena ir kraują stingdantis nerimas leidžia į Skyscanner paiešką vesti tik miestų, išsidėsčiusių aplink Londoną trijų tūkstančių kilometrų spinduliu, pavadinimus.

Per daugiau nei dešimtmetį kelionių pradėjau skirstyti žmones į keliautojų tipus. Pavyzdžiui all inclusive atostogų mylėtojai, kurie dirba ištisus metus ir tikrai nesiruošia dirbti per atostogas, jie sumoka pinigus ir sunėrę rankas už galvos perjungia valdymo sistemą į autopilotą. Adrenalino medžiotojai, dažniausiai ofiso darbuotojų tipas, kurie mėnesių mėnesius saugo energiją ir tada šauna visu pajėgumu į atostogų triatloną. Eat Pray Love svajokliai, kurie nepaisydami nei vietos, nei laiko apribojimų į kelių savaičių kelionę sudeda visas viltis tikėdamiesi, kad pagaliau ras sielos ramybę, žodž, kad viskas sukris į vietas ir jiems nebereiks grįžti į darbą, arba tiesiog, nebereiks grįžti. Giminaičiai, tie, kurie išsiruošia vienai didelei kelionei per penkis ar dešimt metų, neva aplankyti tolimų giminių su kuriais (tris kartas prieš) išskyrė karas. Ekskursijos autobusu, kurias dažniausiai renkasi senjorai ir jaunos angliškai nekalbančios, ką tik išsimokėtinai butą nusipirkusios, poros. Tokiose grupėse kartais sutinkami ir nepatenkinti paaugliai, bei mažamečiai vaikai, kurie akivaizdu neturėjo pasirinkimo. Eruditai, pradžioje, kiek snobiškai nusiteikę, netrukus pasineria į svečios šalies kultūrą. Pasiėmę bent porą knygų, jie ruošiasi skaityti jaukiose kavinukėse, nuo lietaus slėptis muziejuose ar galerijose, maloniausia staigmena šiam tipui – bilietas į operą, popietes jie leidžia su puodeliu juodos kavos, vakarus – skanaudami vyną. Išnaršę internetą ir draugų smegenis ieškodami penkių žvaigždučių vertinimų – per miestą jie vaikšto, kaip vietiniai. Kišenėse, tarsi špargalkę, jie slepia delne telpantį žodynėlį, kuriame vis dar yra pokalbių apie tai, kaip pakeisti nuleistą padangą ir, be padidinamojo stiklo neįžiūrimas, miesto žemėlapis.

Taip pat išskiriami keli pogrupiai, kaip antai trumpų ir ilgų distancijų keliautojai, on a budget ir #YOLO sekėjaišeimos, poros ir solo keliautojai arba awkward kombinacijos, kaip pavyzdžiui suaugęs jau kiek plinkantis sūnus ir pagyvenę tėvai, kurie vis dar nenutuokia, kad jis rūko.

Cigaretę po cigaretės traukia ir italai, jie net turi limited addition cigarečių pakelius, Camel filtras išpuoštas spalvingais kupranugariais. Kartais susimąstau, kaip jie sulaukia senatvės taip begėdiškai mėgaudamiesi gyvenimu? Sea, sex sun, kaip dainavo Serge Gainsbourg, orgazmą sukeliantys valgiai, aksominis vynas, cigaretės dūmas, gabalėlis gomurį glamonėjančio tiramisu, puodelis geriausio pasaulyje espresso ir cigaretė.

 Nusipirkime viešbutį prie Como ežero, – ryškindama blakstienas pasiūlau, nes nesuprantu, kam gyventi Londone, jei galima gyventi Šiaurės Italijos rojuje, – Būsiu viešbučio dama, turėsime pudelį, kaip Hotel Suisse savininkė, valgysime šviežią žuvį ir vakarais mėgausimės ilgais pasivaikščiojamais.

 Brangiai kainuoja, – atsisako susikibus rankomis pasileisti svajonių pieva.

 … kad esi ne ten, kur turėtum būti – žmogui pasako jo kūnas: nelaukti galvos skausmai, įsitempę pečiai, dusinantis jausmas krūtinėje, virškinimo sistemos sutrikimai, stuburo maudimas, nesibaigiantis, kone patologinis nuovargis; badavimas arba persivalgymas, pastovus miego trūkumas arba nemiga, plaukų slinkimas, odos bėrimas, išsiblaškymas, nepagrįstas suirzimas ir pan. Ir visa tai – stresas, net kai gyvenimas regis lengvas ir horizonte nematyti debesų, jis vis vien prisišlieja ir nesitraukia net po kelių gilių įkvėpimų. Sako reikia bėgti nuo savo problemų, nes mankšta mažina kortizolį.

Milane pasitinka klasiokė, Roberta. Regis, dar vakar nusirašinėjau matematikos namų darbus, dabar ji ištekėjusi moteris auginanti trijų metų sūnų, kuris kalba itališkai ir lietuviškai. Stovime žvelgdamos į Arco della Pace, kol Oskaras fotografuoja ją iš visų kampų ir manyje išsigrynina prieš gimtadieninė išmintis:

 Žinai, – sakau, – šiaip man nelabai rūpi tos lankytinos vietos, viskas dėl Oskaro, man pakaktų skanios vakarienės, stiklo gero raudono vyno ir cigaretės.

Ir iš tiesų, ko daugiau reikia? Dvidešimtaisiais – užtekdavo atsidaryti skardinę alaus ir pagarsinti Pumped up Kicks, kad prasidėtų vakarėlis. Trisdešimtaisiais – inscenizuoju Sartre Paryžių.

Pirmą oficialų atostogų, o taip pat ir mano trisdešimt antrojo gimtadienio rytą pusryčiaujame itališkai: puodelis stiprios juodos kavos ir saldus pyragėlis. Oskaras užsisako paprastą raguolį, o aš – raguolį su kremu. Padavėjai nekalba angliškai, mes žinome tik tris žodžius: boungiornograzie ir arrivederci, todėl kvailai šypsomės ir be reikalo skėsčiojame rankomis, tarsi šiek tiek atsilikę. Norisi kažkaip parodyti dėkingumą, kad priėmė į savo šalį, kad pasitinka su vaišėmis.

Vėliau, iš Milano Centrale stoties patraukiame Como link, vos išlipę puolame fotografuoti kalnų, tarsi baimindamiesi, kad pranyks, kaip vėjo išpustyti smėlio kauburėliai.

Pasiekus Como miestelio centrą ir patį ežerą, nerimuotos egzistencializmo poezijos pavidalu, mane pradeda draskyti nerimas: viskas laikina, trisdešimt du metai, toliau savęs net nebeįsivaizdavau, ar esu ten, kur turėčiau būti? Ar esu su tuo, su kuo turėčiau būti? Kur mano namai? Koks mano gyvenimo tikslas? Ir t.t. Priepuolis tęsiasi kelias valandas, mane gąsdina parkelyje susirinkusios grupelės tamsiaodžių, kaip neišsilavinusi kaimietė stipriau įsikabinu kuprinės, skrandyje, tarsi nurytas beisbolo kamuoliukas. Stresas aktyvuoja fight or flight mechanizmą: visur regiu pavojų, visi yra priešai. Oskaras nervuojasi ir pravardžiuoja: boba, taip savotiškai palengvindamas situaciją, nes visą fight energiją nukreipiu į jį. Kai paaiškėja, kad lėtasis keltas į Bellagio išplauks tik po dviejų valandų, Oskaras minutei pasigaili, kad gimė ir, dviem valandoms, kad nepaklausė manęs ir nepatikrino tvarkaraščio vos atvykus. Nusprendžiame, kad išnaudosime laiką protingai ir patraukiame funikulieriaus link. Nenutolus nuo kelto nė kelių minučių sustojame atsigaivinti ledais ir taure, tiksliau dviem – Pinot Grigio. Taip, besėdint liepų pavėsyje ir žvelgiant į kalnus, bei tyloje gurkšnojant vėsų baltą vyną, pasiekiu la dolce vita.

Kelte vietas užsiimame lauke, pačiame priekyje, prie senovinio varpo pagaminto devyniolikto amžiaus pabaigoje Ciuriche.

Spirgame saulėje, kaip kepami lašiniai. Pastebėjęs, kaip keturiomis kameromis bandome įamžinti Italijos kraštovaizdžio grožį, nekviestas prieina pagyvenęs amerikietis ir pasiūlo mus nufotografuoti. Per daug nesvarstydami ir galvodami, kad tai bus a one-off encounter sutinkame. Sesija su pertraukomis tęsiasi, kol pasiekiame kelionės tikslą. Prieš prisišvartuojant Bellagio amerikietis paprašo nufotografuoti jį su vandeniui atsparia Biblija. Jis perlipa apsaugos virvę, pasiremia ant krašto ir atsiverčia šventąją knygą, tamsiai mėlynomis kojinėmis apmautos kojos – be batų,.

– … viskas aišku, – pusbalsiu sakau Oskarui tupinėdama su amerikiečio iPad‘u, – enjoying the sun, casually reading The Bible.

Bellagio viešbučio kambarys paprastas, bet švarus. Medinės girgždančios grindys, Pietų Europos šalims būdingos langinės ir garsusis bidė, apie kurį pasakojo bendradarbė italė: <…> for Italians the rest of Europe looks filthy.

Susidraugaujame su viešbučio savininkės pudeliu, kartu su juo ir pusryčiaujame, tiesa, jis sėdi prie gretimo staliuko ir žiūri į už automobilių stovėjimo aikštelės tyvuliuojantį ežerą.

Miestelyje net tiršta nuo turistų, girdžiu erzinantį amerikietišką akcentą ir rusiškai besišnekančias moteris. Su amerikiečių šeima važiuojame ir į kalno viršūnėje esantį restoraną. Jie vėluoja dešimt minučių, sulipa ir net neatsiprašo, tada pradeda reguliuoti vėsinimo sistemą ir galiausiai nieko neklausę atsidaro langą:

Dickheads, – burbu panosėje baimindamasi, kad mane suparalyžiuos skersvėjis, – inconsiderate fucks.

Vakarieniaujame greta niujorkiečių poros: ji naudodama Trump‘o žodyną giria gamtą ir vidutinišką restorano maistą: really good, very well, excelent, amazing, extraordinary, fantastic. Prieš padavėjui atvešant sąskaitą, giria ir savo partnerį: you are totally worth it.

– Ai, va kodėl ji visą vakarą tokia patenkinta, jai nereikės perpus dalintis sąskaitos, – ieškau pasiteisinimo, dėl ko vieni žmonės mėgaujasi gyvenimu, o aš – ne.

Persimetame keliais sakiniais įpusėjus desertui. Prisipažįstame, kad jau treti metai planuojame viešnagę Niujorke, jie siūlo nieko nelaukti ir tiesiog atskirti. Lengva jai kalbėti, kai už nieką nereikia mokėti.

Oskaras sumoka už mano bilietą į Varenna ir ten pavaišina ledais, išsirenku kaušelį mėlynių ir maskarponės skonio, sėdim ant laiptų sumestų pagalvėlių ir žiūrim į laivelius. Paprašau, kad Oskaras įamžintų šį atostogų momentą juostiniu Kodak fotoaparatu. Kaip pastebėjo vienas draugas: skaitmeninės nuotraukas išlieka tik senuose nebenaudojamuose kompiuteriuose.

Išsiskiriame traukinių stotyje. Oskaras patraukia į Malpensa oro uostą, o aš – traukiniu į Woody Allen‘o To Rome with Love. Fantazuoju, kaip keliausiu žvelgdama pro langą į kvapą gniaužiančius kraštovaizdžius, o realybėje daugiau nei pusę kelionės praleidžiu tunelyje.

  Jau nuvažiavai? – rūpinasi teta.

  Dar ne, – atrašau apsupta ramiai nenusėdinčių vaikų, – Romoje būsiu apie dešimtą.

 Ir nebijai? Drąsi mergina, viena einu tik į bažnyčią, – prisipažįsta ji, o aš regiu savo netolimą ateitį.

 Bijau jau nuo tada, kai nusipirkau bilietus, bet viešbutis penkios minutės nuo stoties, tik reikia pataikyti į teisingą gatvę. Gal dar pasimatysiu su draugu iš Amsterdamo…

Žinoma, su jokiu draugu iš Amsterdamo nepasimatau. Nubėgu į corner shop vandens, prigriebiu skardinę Peroni ir skriete parskrieju atgal į viešbučio kambarį, užremiu kėde duris ir gerdama alų žiūriu New Years Eve per Netflix, kol užmiegu.  Ryte randu draugo žinutę: <…> Rome at night is the best. Jau dabar žinau, ko gailėsiuosi mirties patale, kad per daug nuogąstavau ir per mažai patyriau.

Nors kita vertus, nesu Lottie Moss, man nebe dvidešimt vieneri ir fiziškai nebepajėgiu be miego išbūti keturiasdešimt aštuonias valandas. Pirmas dalykas, kurį padarau pradariusi viešbučio duris – išsidėlioju daiktus taip, tarsi persikrausčiusi metams. Perstumdau baldus, pusvalandžiui užsidarau vonios kambaryje ir tik tada pradedu atostogas. Vis dažniau gera tiesiog žinoti, kad esu kažkur kitur, ne Londone. Nebesiplėšau stengdamasi aplankyti visas žinomas vietas: pakeliu koją, nuleidžiu čiurkšlę, maždaug: ir aš čia buvau. O išties, net nebuvau, tik gaudžiau momentus socialinės medijos istorijoms.

Kiekvienas miestas turi savo kvapą, pavyzdžiui Kaune užuodžiu alyvmedžius ir po lietaus garuojantį dulkėtą asfaltą, Londonas kartais kvepia rožių krūmais, bet dažniausiai ore tvyrančia teršalų mase ir pridžiūvusiais myžalais, Paryžius – senelės kompaktine, kuria vaikystėje žaisdamos išsipudruodavome veidus baltais skrituliais, raudonu lūpdažiu ir muskuso natomis, Roma – ant įkaitusios odos pulsuojančiais moteriškais kvepalais ir stipriu tabaku.

Vaikštau Google žemėlapiu, kelis kartus praeinu pro Ispaniškuosius laiptus, kol pagaliau suprantu, kad tai – TIE LAIPTAI. Ieškodama Koliziejaus randu Panteoną. Alpdama nuo karščio pasiekiu ir garsiuosius griuvėsius. Prie Trevi fontano suprantu, ką reiškia sąvoka didis grožis. Užsikariauju vietą, kad galėčiau netrukdoma padaryti bent kelis kadrus, kuriuose nekyšotų kažkieno kepuraitė, ranka ar akinių kampas.

Suvalgiusi visus dangiško gardumo vaisius pirktus supermarkete, nusprendžiu, kad laikas pasistiprinti pasta. Santa Lucia Ristorante lauko terasa sausakimša. Restoranas atsidaro tik kelioms valandoms. Dvejoju ar atsiras staliukas vienam asmeniui.

– Table for one? – pakartoja padavėjas prisimindamas visas vienišas trisdešimtmetes dėl kurių ne kartą perstumdė staliukus, – Palaukit minutėlę.

Godžiai ryju spageti su jūros gėrybėmis ir ikrais, geriu vyną ir negaliu patikėti, kad gyvenimas gali būti toks gražus. Padavėjas atneša espersso, jo kakta rieda prakaito lašeliai, vieną karščiausių šios vasaros dienų, jis priverstas vilkėti baltus marškinius ilgomis rankovėmis, juodas korsetus primenančias liemenes ir derančias kostiumo kelnes.

Draugas prisiekinėja, kad Romai reikia skirti penkias dienas. Po penkių valandų nebesugalvoju, ką dar galėčiau nuveikti pasaulio sostinėje.

Vaikštau Via dell’Orto di Napoli galvodama ar Woody Allen‘as kada nors sudvejojo: ar ne geriau būtų buvę dirbti buhalteriu? Pirmą kartą per kelias dienas manęs nebeneša turistų srovė. Lėtais žingsniais einu iki restorano gatvės gale, mintyse esu Alec Baldwin personažas, kol mane ir vėl apima egzistencinis nerimas.

Paskutines dvi valandas šoku atsisveikinimo valsą Giardino degli Aranci, kur vaikai taškosi prie viešųjų geriamojo vandens fontanėlių, paaugliai nedrąsiai glamonėjasi apelsinmedžių pavėsyje parko pakraščiuose, gatvės muzikantai groja primirštus grupės Nirvana kūrinius, o Roma, net ir žvelgiant iš viršaus, nuginkluoja savo didybe.

Kelionės, toks keistas dalykas, kaip sapnas, kurio detalės ilgainiui išdyla iš atminties, tačiau emocija, sunkiai nupasakojama žodžiais primena, kad nesinorėjo pabusti.

Tik kelios dienos darbe ir net nesijaučia, kad lankiausi svetur, tik įdegis ant rankų ir veido byloja, kad buvau kažkur, ne Londone, kur šiais metais, taip ir neatėjo vasara. 

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Nuo savęs nepabėgsi

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt