Metų pradžioje sulaukėme pakvietimo į vestuves Pietų Prancūzijoje ir tą pačią minutę pradėjau aprašinėti mudviejų pirmą kartą Paryžiuje, romanišką kelionę traukiniais, kaip deginame užpakaliukus Rivjeroje, vakarais gurkšnojame baltą šaltą vyną, rūkome cigaretes kartodami la vie est belle. Kelias savaites prieš kelionę vėl pradėjo kilti sergamumo skaičiai, nepakeliamo karščio banga nuvilnijo per senąją Europą, vienas po kito įsiplieskė gaisrai, o savaitę prieš sužinojome, kad sudegė ir vieta, kurioje turėjo vykti vestuvės. Tuo metu iš mano įsivaizduojamos kelionės romano buvo likusi tik novelė. Nepaisant detalių – mes visgi išskridome. Jei jaunieji sugebėjo paskutinę minutę perorganizuoti visas vestuves ir sureguliuoti porą šimtų svečių, viskas pasirodė įveikiama. Net ir penkios dienos plius keturiasdešimt laipsnių karščio.
Tai buvo pirma kelionė, kurios neplanavome: monumentai chujentai, mano tikslas buvo – išgyventi.
Sėdėjome lauko kavinės pavėsyje, gėrėme kavą ir galvojome, kur dar be molo galėtų būti oro kondicionieriai. Taip besvarstant mano akį patraukė reklamos stendas su nespalvota moters nuotrauka: trumpas devyniasdešimtųjų plaukų kirpimas, kiaurai veriantis žvilgins, angelo sparnai, už nugaros triukšminga Niujorko gatvė. Nepabijojau tiesioginės saulės, užsimaukšlinau savo Primark lepšio kepurę, užsidėjau akinius, gurkštelėjau vandens ir nuėjusi iki stendo perskaičiau: Becoming. Peter Lindbergh.
– Einam, – pasakiau užtikrintai.
Nesiginčijo, tik paprašė ledų. Ledai pasirodė, kaip puiki mintis, norėjosi apvalyti skonio paletę po prekybos centro sushi, kuriuos valgėme su prancūziška baguette. Valgiau ir sakiau: būtų gėda, kam nors pasakyt, kad Prancūzijoje valgėme sushi su batonu. Jei Mangirdas sužinotų – išsižadėtų.
Paroda buvo atgaiva ir kūnui ir sielai. Apžiūrinėjau kiekvieną nuotrauką su vaikišku susižavėjimu, atsakingai skaičiau aprašus ir negalėjau atsidžiaugti, kad Visata pametėjo tokį patvirtinimą. The endless process of becoming užsirašiau dar pilnai neįsisavinusi žodžių, tačiau pajutusi, kažką itin artimo.
Sustojau prie New York Angel, nuotraukos iš reklamos stendo. Istorija įkvėpta filmo Wings of Desire, kurį žiūrėjau dar paauglystėje. Aprašas pasakojo apie fotografo portretus, kuriuose jis įamžino moteris <…> kurios niekada nesustoja, gyvena savo gyvenimą, nesijaudindamos dėl malonumo ar pasirodymo (tiek, kad užuot klausę, ką jos padarė, mums belieka svarstyti, ką jos darys toliau). Gyvena savo gyvenimą ir belieka svarstyti, ką jos darys toliau, – grožiuosi perskaitytais žodžiais, man pasidaro smalsu, koks mano istorijos tęsinys. Nors dar prieš metus buvau įsitikinusi, kad toliau tik vaikai, vargas, senatvė ir mirtis.
Kitądien, po ceremonijos miestelio bažnytėlėje, važiuojant pakeliui į dvarą, mane apėmė dar niekada gyvenime nepatirtas jausmas, turbūt pirmąsyk išties atsidaviau srautui. Srautas – psichinė būsena, kai žmogus užsiima veikla ir yra visiškai į ją pasinėręs, įsitraukęs energetiškai ir pasitiki procesu. Srautas (angliškai flow) neabejotinai yra apie esamąjį laiką, apie čia ir dabar. Kilome į kalną, klausiausi, kaip bendrakeleiviai šnekučiuojasi prancūziškai. Gaudžiau pažįstamus žodžius, bandžiau suprasti kontekstą. Nežinoma aplinka, pirmą kartą gyvenime matomi žmonės, svetima kalba. Prieš susėdant apsikeitėme keliais sakiniais, manęs paklausė ar esu svečias iš nuotakos, ar jaunikio pusės. Prisipažinau, kad nesu nei vieno, nei kito draugė, partneris studijavo su jaunikiu, o aš jo – plius vienas. Ir iš įpročio susimažinau leptelėjusi “I’m nobody”.
I’m nobody, – atsidusau mintyse, neteisiau savęs, kad nusišnekėjau, palaikiau erdvę, išbuvau su tuo skambesiu ir emocija, kai jautiesi niekuo. Neabejotinai tai buvo menkos savivertės šešėlis, laiku neišveiktos emocijos prasiveržiančios froidiškuose paslydimuose. Tačiau šįsyk leptelėjimas išvadavo: kaip visgi gera būti niekuo. Rolių nusimetimas išlaisvino ir leido tiesiog būti nesistengiant išpildyti lūkesčių. Dažniausiai, kaip kietajame diske, įrašytų galvose: motinos programa, tėvo programa, programa artimųjų, kurie supo vaikystėje, mokytojo programa ir daugiausiai vietos užimanti – visuomenės. Pirmą kartą per trisdešimt penkerius gyvenimo metus, sugrįžau į dieviškąją kūdikio būseną: beatodairiškai mylima, laiminga ir saugi. At last I felt complete.
Žinoma, ilgai tai nesitęsė, socialinis nerimas, kaip ir karščio banga, kirto tiesiai į smilkinį vos išlipus iš automobilio, tačiau, trumpas žvilgterėjimas į tai, kaip gali būti atvertė naują puslapį mano asmenybės raidoje.
Vakare, sėdint alyvmedžių apsuptyje, klausantis Paolo Conte prie mūsų prisėdo kartu automobilyje važiavusi prancūzė:
– Did you come straight to Nimes? – pasiteiravo.
– No, we landed at Montpellier and stayed there overnight.
– J’adore Montpellier!
– Yes? I prefer Nimes. It’s more structured.
– Montpellier is very French.
– Really? – nustembu, nes man visada atrodė, kad jaučiu, kas yra very French.
– Yes, it represents France, this is exactly what we‘re about. A beautiful mess.
Netenku žado. A beautiful mess, žodžiai ištarti su tokiu lengvumu ir pasididžiavimu. A beautiful mess junginys, kuriame sutelpa gyvenimas, apie kurį norisi parašyti, kurį norisi tapyti, kurį norisi įamžinti nuotraukose ar meniniame filme. Kiek laisvės, laisvės tiesiog būti, laisvės patirti, laisvės atrasti save. The endless process of becoming! – galvoje įsižiabia palm-face emoji.
Aktoriai, menininkai, architektai, psichoterapeutai, teisininkai… aplinka, kurioje dažniausiai bandyčiau pasirodyti sakydama, kad esu rašytoja, tačiau pirmą kartą drąsiai ir su dideliu palengvėjimu prisipažinau, kad dirbu geležinkeliete. Nes pirmą kartą gyvenime supratau, kad nesu mano profesija, kad aš esu procesas ir tai, tik laikina stotelė. Kas svarbu, tai mano noras augti, pažinti save, kitus ir pasaulį, o pažinus sukurti kažką savito, prisidėti prie pokyčio, jei ne pasaulio, tai bent vieno žmogaus.
Pašnekovė, ką tik baigusi teisės magistrą prisipažįsta, jog taip pat ieško, kaip save realizuoti. O tada pasidalina savo motinos istorija, kuri keturiasdešimt penkių metų dirbdama pilnu etatu ir viena augindama du paauglius išsigrynino savo pašaukimą ir sugebėjo persikvalifikuoti.
– Kokia švytinti moteris! Labai įkvepia.
– Taip, labai dėl jos džiaugiuosi, ji visada buvo puiki klausytoja. Draugai eidavo pas ją pasitarti, o dabar tai – jos profesija. Prieš priimdama galutinį sprendimą, ji atsiklausė mūsų, ar neprieštaraujame, nes studijos atims daug laiko. Žinoma, mums buvo svarbu, jog ji išpildytų save ir būtų laiminga.
Augau su nuostata, kad sėkmė yra žinojimas, kas esi, ko nori, kuo anksčiau ir nenuklystant nuo plano. Smalsumas buvo matomas, kaip silpnybė. Man visada atrodė, kad turiu viską žinoti ir tai, kad kažko nesuprantu savaime buvo įrodymas, kad nesu pakankama, minusas. Todėl ir nauji patyrimai ar įgytos žinios ilgainiui iš pliuso virto gėda, priminimu, kad kažko nemoku. Toks gyvenimas trūkume pamažu pradėjo uždarinėti visas mano namo langines, atsiribojau nuo pažinčių, patirčių ir pažinimo džiaugsmo. Struktūra buvo taip giliai įsišaknijusi į pasąmonę, kad viskas už paraščių atrodė, kaip klaida. Tačiau, kiek paraštėse buvo gyvenimo? Foje dainų tekstai, susirašinėjimai su suolo draugais, dailyraščiu rašyti besikeičiantys mylimųjų vardai, širdelės, piešiniai, eilėraščiai, kūryba… neretai išvirstanti už plonytės raudonos linijos ribų, į kitą pusę, kur matematikos formulės ir neišspręsti uždaviniai.
Kaip svarbu gyvenime daryti tai, kas įžiebia liepsnelę ir kaip toji liepsnelę užkuria laužą, prie kurio susiburia žmonės, prie kurio dalinamasi istorijomis, dainuojamos dainos, prie kurio galima sušilti, pasikepti žuvies… Kam įdomūs teisingi žmonės netekę aistros? Kiek metų kartojau, kad noriu GY-VEN-TI ir nesuprasdavau, kaip numalšinti šį alkį. Tikrąja to žodžio prasme eidavau per spinteles kišdama į save šlamštą ir vis kartodama: I’m not satisfied. Kaip kankinama bado galvojau, kad tokį alkulį gali numalšinti tik keptas paršelis. Buvau įsitikinusi, kad GY-VEN-TI reiškia kelionė motociklu per Tailando kaimelius prašant pas vietinius maisto ir pastogės nakvynei. Nesupratau, kad badaujantį pamaitina ir vienas kąsnelis, gal net gurkšnis vandens sudrėkinantis sudžiūvusias lūpas? Kasdien turiu tiek galimybių domėtis, pažinti, keliauti per save, per Kitą, per literatūrą, meną, muziką, išbandyti kažką naujo, nebijoti klysti, klausti, keistis, kurti… atrasti ir tiesiog mėgautis nesibaigiančiu procesu tapimo gražia betvarke.
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: atsisveikinimas
