Marija Djačenko / © Simono Mitkevičiaus nuotr.

Norisi pradėti pasisveikinimu, pasiteirauti, kaip laikotės?

Išmokė darbe, visus metus prastūminėjo psichinės sveikatos svarbą. Sudalyvavau visuose seminaruose, juoko jogos dirbtuvėse ir netgi pati inicijavau žingsnių iššūkį. Pagrinde, kad motyvuočiau save išlipti iš lovos anksčiau… išlipti iš lovos.

Parsisiuntėme programėlę, pasivadinau EatMyDust310k ir trisdešimt vieną dieną garsiai keikiausi rišdamasi sportbačių raištelius. Beveik visi pasiekė tikslą, išskyrus draugą Romą, kuris iki susitikimo vietos atmindavo dviračiu ir dar nenulipęs prisidegdavo cigaretę.

– Large cappuccino, – paprašydavo.

– Flat white, – pridėdavau.

Tuomet viskas dar buvo uždaryta: restoranai ir barai, parduotuvės. Sėdėdavom Boundary Gardens ir kalbėdavom apie akcijų biržą.

O tada palaipsniui pradėjome išeidinėti iš visuotinio karantino. Prasidėjo kalbos apie grįžimą į ofisą ir mano pasaulis sugriuvo.

– Kokia gero gyvenimo paslaptis? – pasiteiravo keturių sienų nelaisvėj besikankinanti draugė.

– This is my normal, – perfrazavau pastaraisiais metais paplitusią sąvoką „new normal“.

Lėtas katiniškas gyvenimo būdas: ilgi rytai, švarių patalų purumas, puodelis šviežiai maltos kavos, kiaušinienė su skrudinta duona, pižamos patogumas, laikraščio sklaidymas, knygos vartymas, penktadienio filmai su taure ir užkandžiais…

– Pasirūpinkite savo psichologine gerove, – pagautas srovės skatina viršininkas, – dar kelios savaitės ir viliuosi mes visi pasimatysime ofise.’

– Jums neatrodo, kad visas tas grįžimas į ofisą, kad pasimatyti – grįžimas atgal? – užsivedu, – Didžiuojamės, kad esame į ateitį žvelgianti kompanija, aukštiname technologijas ir prašau… matomės kiekvieną dieną, pavyzdžiui vakar su kolega prakalbėjome kelias valandas, ir ne tik apie darbą, apie gyvenimą, apie šeimą, apie tą pačią psichinės sveikatos svarbą.

– Tiesa, taip buvo, we had our private coffee and conversation.

– Nu, – priduriu.

Žinau, kad, jei būtų viršininko valia, liktume namuose iki pensijos. Jis pats džiaugiasi galėdamas daugiau laiko praleisti darže, virdamas vištienos buljoną su vermišeliais ir tapydamas.

O kaip parodos, kaip koncertai, kaip teatrai ir kelionės?

Glad you asked.

Penktadienį, po dar vienos nevaisingos terapijos, ašaroms kapsint į ramunėlių arbatą, Oskaras nusprendė, kad man būtų į naudą pakeisti aplinką:

– Žvaigždės taip daro, kai nebesusitvarko, išsijungia telefonus ir išvaro pabūti su savimi.

– O, kaip atsikelsiu? O kas, jei norėsiu pafotografuoti? O, jei man kas nors atsitiks?

Trisdešimt šešios valandos be išmaniojo telefono. Viešbutyje, kuriame kartu su penkiomis poromis, apsistojau verslo reikalais.

– O jūs neliksite? – nustebusi kreipėsi į Oskarą Locke At Broken Wharf registratorė.

– Ne, tik ji, – patvirtino, nors viliojau prisijungti.

– Gal bent galiu pavaišinti bokalu alaus? – pildydama vieną iš šimto Covid-19 regulations formų paklausiau.

– Pusei, – sutiko.

Sėdėjome prie Thames, gurkšnojom alų…

– Irgi jautiesi, kaip turistas? – pasidomėjau, tačiau mintyse Oskaras braižė brėžinius ir pakilo net neištuštinęs stiklinės.

Po valandėlės grįžau į savo vienutę. Išsidėliojau kelis daiktus, kuriuos buvau pasiėmusi su savimi: marškinius, Moleskine užrašus, Baudelaire The Flowers of Evil, miniatiūrinį buteliuką Merlot, kelias riekeles duonos…

Kas patinka apie save? – užsirašiau terapeutės užduotą klausimą. Šiuo metu – niekas, – atsakiau jai. Tačiau dabar pasiryžau pasižymėti, bent kelis dalykus.

Nostalgija pre-digital erai.

Tikėjimas meile ir žmonių gerumu.

Tai, kad kartais moku sustoti ir pabūti…

Ryte atsikėliau 08:01. Taip, kaip ir buvau suplanavusi, pasiklioviau motinos perduota išmintimi: didžiuoju pėdos pirštu pabaksnoti į lovos kojūgalį, kelintą valandą nori pabusti. Lauke kelią pastojo girtuoklis. Priešais išrikiavęs tuščius svaigalų butelius jis nerišliai pasakojo jiems istoriją. Nesulaukęs tinkamos reakcijos – pradėjo kabinėtis prie praeivių. Dar ilgai girdėjau jį šaukiant pavymui: Jessssss… kai papusčiusi padus nudūmiau į priešingą pusę.

Žingsniavau Southwark Bridge, spigino kaitri saulė, upė buvo nusekusi ir tyli… dvidešimt keturios valandos be išmaniojo telefono… pirmą kartą po ilgos pertraukos praeivio paklausiau, kiek valandų? Grįždama Millennium tiltu stabtelėjau juostiniu fotoaparatu įmažinti St. Paul‘s.

Atvirlaiškis iš kelionės po save.

Paskutinis koncertas, kuriame dalyvavau prieš prasidedant pandemijai, buvo Iggy Pop. Jis – toks pat žavingas, talentingas, kalantis į klyną ir be marškinėlių in his mid 70s. Publika – devyniasdešimt penki procentai pasitempusių minkštose kėdėse įsitaisiusių klausytojų paslapčia fiksuojančių koncertą išmaniaisiais telefonais ir penki procentai punk heyday imituojančių nesubrendėlių laukiančių, kol Iggy nušoks nuo scenos jiems į rankas.

Tai, kaip tos parodos, kaip koncertai, kaip teatrai ir kelionės?

Imitacija – visa tai.

…kaip ir mes patys.

Sakė terapija – ilga kelionė, gali užtrukti metus ar penkis.

Po dešimties sesijų jaučiu: dar net neužkūrėme automobilio, tik kraunamės lagaminus.

DSK, tarp daugelio kitų dalykų, pasilieka užnugary, tačiau viliuosi pasimatysime neplanuotai… … ir krūtinę užlies šiluma. O šypsena, nuo ausies iki ausies, nedings net sąmoningai stengiantis ją sutramdyti. Taip jau nutinka, kai susitinkama širdis į širdį.

Apsilankykite marijadjacenko.com

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: Švilpiko diena

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: