Išprotėti dar neišprotėjau, tačiau nupušimo požymiai pasireiškia vis dažniau. Vienas pagrindinių – kalba. Regis, kad su Oskaru sukūrėme savo dialektą, dviejų patarmių ir tarmių mišinys, amžiaus pradžios žargonai, anglikonizmai, anglų kalbos slengas, rusizmai (kažkodėl padažnėję iš mano pusės), vienas kitas laužytas prancūziškas žodis, kai noriu pasimaivyti, plius naujadarai, kaip antai: mupsinė (tai aš). Vis rečiau šnekamės, dažniau dainuojame. Praktiškai buitinis miuziklas.
– Romantiška, – pastebi draugas, tada koketuoja, sako, – jei nusibos dainuoti Oskarui, gali man.
– Be careful what you wish for,* – perspėju.
Jei laiptinėje susitinkame kaimynus iš viršaus (ar iš apačios), jie šypsosi, tarsi ligoniams psichiatrijos skyriuje. Sienos popierinės, mūsų tualetas virš kaimynų virtuvės, sėdėdama ant klozeto girdžiu, kaip jie šnekasi čirškindami keptuvėje svogūnus. Žinau, kad svogūnus, nes užuodžiu, ką užuodžia ir girdi jie, istorija nutyli.
– Apie ką dabar šnekasi žmonės? – klausiu užklydusi pas kaimynystėje gyvenančius draugus, išvedžiau šunį ir prasėdėjau kelias valandas, – Viskas uždaryta, niekur nenueisi, niekur nenuvažiuosi, jau net nebe darbas – namai, darbas iš namų. Klausiau draugės, ar kur išeina, sakė, kad po darbo (iš namų) nueina iki sofos.
– Nežinau, man tarsi netrūksta temų, tačiau pastebėjau, kad darosi vis sunkiau pasikalbėti nesusipykus. Pandemijos metu – nuomonių visais klausimais – tik pagausėjo. Ypač keliais metais už mus jaunesnių žmonių rate. Facebook paskyroje turiu pažįstamą, kuri kasdien pasidalina nauja peticija. Vis norisi paklausti: ar tau tikrai viskas taip nuoširdžiai rūpi?
Man nuoširdžiai rūpi trys dalykai: nenumirti, kad nenumirtų artimieji ir, kada visa tai baigsis? Kaip diena, taip naujiena. Gruodžio antrąją, kaip ir buvo žadėta, suvaržymai Londone ir, kai kuriuose kituose miestuose – atlaisvėjo, atsidarė parduotuvės ir barai, mums buvo pažadėtos penkios dienos normalaus gyvenimo per šventes. Visi išskubėjo pirkti dovanų, pakavimo popieriaus ir kaspinėlių, atsigerti alaus ar taurės vyno su draugais. Dieną prieš Boriskai** paskelbiant tier 4*** susitikome su draugu Romu. Kalėdinėje atvirutėje užrašiau: tikiuosi, kad kitais metais galėsime išgerti po bokalą Belgo. Belgo prieš pandemiją buvo mūsų susitikimo vieta. Šįsyk iššniukštinėjome visą rajoną, kol suradome veikiantį barą su lauko terasa.
– Kuo galiu padėti?
– Mes norėtume alaus, – sakau ir laukiu, kas bus, nes bare nesilankiau nuo vasario.
– Supratau, kiekvienam reiks užsisakyti po pagrindinį patiekalą, siūlau sumuštinį su sūriu.
– Du, ir po bokalą alaus.
– Jei valgysite lėtai, galėsite užsisakyti dar po vieną.
– Great tip, I‘ll have a scotch egg and six pints,**** – pajuokavau.
Išgėrėme kelis bokalus, surūkime pakelį kontrabandinių cigarečių ir abu išskubėjome namo taip ir neišdrįsę nusilengvinti viešajame tualete.
Šeštadienio popietę su Oskaru išėjome pasimėgauti leistinais malonumais, tai reiškia apsilankymą M&S ir TK Maxx. Pirkdama gėles išgirdau pardavėją nuogąstaujant, kad kitais metais gali ir nebeatsidaryti. Kas toliau? Šešto lygio apribojimai? – palinkusios prie salierų Tesco daržovių skyriuje spėliojo porelė merginų. Koks dar šeštas lygis? Šeštas lygis jau game over. – pagalvojau. Sugrįžę namo perskaitėme žinutes: Christmas is cancelled. Jei norite išgyventi – sėdėkite namuose, – perspėjo teta. Noriu gyventi, bet noriu ir dovanų. Dilema. – atrašiau.
Iš kur tiek dramos? – spėliojau kelias dienas staiga užplūsta žinučių iš tėviškės. Po to paaiškėjo, kad Lietuvos žiniasklaida spėjo visus apšviesti, kad Londonas, kartu su likusia šalies dalimi – grimzta į dugną, Titanikas po susidūrimo su aisbergu, keturiolikto amžiaus vidurys, Europa. Ai, vis vien breksitas, nieks nebeskris, galim ir dabar nutraukti skrydžius.
– Ką darysi? – klausiu draugės atvykusios aplankyti tėvų.
– Neįsivaizduoju, nieks net nežino, kad išskridau. Turiu galvoje – darbą.
– Ups, – išsprūsta, ką daugiau ir sakyti. Visi šie metai, kaip animacinis filmukas, fortepijonas nukrenta ant galvos, išlendi pakėlęs dangtį ir it niekur nieko nueini toliau.
Laikas atsistatyti, permąstyti, pailsėti, laikas patobulėti… pandemija, – reklamavo nuomonės formuotojai ir tie, kurie gyvenime nematė penkių eurų banknoto. Ir aš pirkau, kaip Mezym per žiemos šventes, bet taip ir neatsistačiau, nesugalvojau nieko naujo, nepailsėjau ir tikrai nepatobulėjau. Ko tiksliai galima išmokti per pandemiją? Nebent, kaip išgyventi. Ir tai, slidus reikalas, labiau loterija nei du kart du. Caitlin Moran pavyzdžiui išmoko, kad geriausi karoliai, raktai ant grandinėlės. Jei raktai ant kaklo, mažiau rizikos, kad prilupusi netyčia užsitrenksi, pirmą valandą ryto bestumiant šiukšlių konteinerį iš kiemo.
Pastarąsias kelias savaites daugiausiai išmokau iš Oskaro sesės šuns, kad gyvenime, ypač, kai jis – būda ir lenciūgas – daug nereikia: išsituštinti, pavalgyti, palakti, pažaisti, pasnausti, pasiuostinėti, skanėstų ir, kad kas pakasytų pilvuką.
Epidemiologai pranašauja šimtmečio vakarėlį, kai (jei) susitvarkysime su šunsnukiu Covid-19 (skamba, kaip piktadarys iš James Bond filmų). Triukšmingieji dvidešimtieji prieš akis, regiu mus visus geriančius putojantį iš plačių šampano taurių, bus faina, Pudra1444 be veido kontrolės, Baz Luhrmann Didysis Getsbis pobūviai, beprotiški metai… sustiprėjusi ekonomika, socialinė, meninė bei kultūrinė dinamika, meilė ore. Kvėpsime pilnais plaučiais! Pavasaris (ne šis) – neabejotinai.
Nevarvinkite ašarų į marinuotą silkę, bus geriau. Kaip mėgsta sakyti mano tėtis: прорвемся.*****
*liet. būk atsargus su norais
**Boris Johnson
***liet. ketvirto lygio apribojimai
**** puikus patarimas, atneškit Škotišką kiaušinį su šešiomis pintomis alaus.
***** liet. prasiveršim
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: kaip neišprotėti
