Savaitę prieš pirmąjį visuotinį karantiną savanoriškai užsidariau namuose. Pagaliau, – galvojau, – pa-ga-liau turėsiu laiko perskaityti Simone de Beauvoir „Antroji lytis“. Google paskaičiavo, kad užtruktų devyniolika valandų. Planavau, kad atsikelsiu anksti ryte, gersiu kavą ir vieną po kito versiu puslapius iki pat septyni šimtai kažkelinto, kuris ir bus – knygos pabaiga.
Pirmasis karantinas, kaip ir visi pirmieji kartai, pasižymėjo pažinimo jauduliu, kaip neragautas vaisius, jis kalbėjo apie nuodėmę, kaip pavyzdžiui dieną praleistą pižamoje, pataluose priiminėjant vaizdo skambučius: prastas ryšys, negaliu įsijungti kameros…
Per pirmąjį karantiną, buvo gera atrasti pamirštus malonumus: mirkimą vonioje, kol atšąla vanduo, veido kaukes iš klampių maisto produktų, su kuriais niekas neturi laiko terliotis; pusryčius, pietus ir trijų patiekalų vakarienes namuose. Pagaliau atsirado laiko išbandyti prieš penkis metus padovanotą fondue. Ir ištobulinti jogos judesius. Kažkas pradėjo mokytis groti pianinu. Kažkas buvo priverstas susipažinti su savo šeima. Laukiniams šernams vaikščiojant tuščiomis gatvėmis, tikiu, kad bent minutei, pasaulyje nebeliko nė vienos nesutvarkytos spintos ar sukuisto stalčiaus.
Prasidėjus kalboms apie galimą antrąjį karantiną (nors atrodo, kad niekad tvirtai ir neišėjau iš pirmojo) mane apėmė tamsios mintys: ar užteks kruopų ir konservuotų produktų, o svarbiausia – tualetinio popieriaus? Kasdieniniai pasivaikščiojimai virto pasivaikščiojamais po parduotuves. Jas, kaip stadioną, apibėgdavau po kelis kartus. Nebuvo dienos, kad grįžčiau tuščiomis, pirkau viską: kambarinius augalus, skintas bei džiovintas gėles, vazonėlius, stovus, indus, skaitytas knygas, marškinius, megztukus, džinsus, papuošalus, diržus, dar daugiau knygų, dar daugiau augalų, ir daug daug greitai gendančio maisto, kurio dviejų asmenų šeimai nepavyktų suvartoti, net jei jie daugiau nieko neveiktų, kaip tik ėstų ir šiktų.
Kad besaikis apsipirkinėjimas į minusą yra nevykęs bandymas susidoroti su nerimu supratau paskutinė, nes buvau pernelyg įsitraukusi į naują veiklą. Negalėčiau pavyzdžiui liguistai daug skaityti? Aklai pasinerti į fizinę veiklą, kuri sustiprintų kūną ir padėtų atsikratyti vadinamųjų chicken wings? Lankstyti origami gerves, net tai būtų geriau. Legenda byloja, kad išlanksčius tūkstantį išsipildo noras.
Nors ir mėgavausi pirmuoju pasibuvimu namuose, kartoti – nesinori. Jausmas, tarsi paskutinę dieną prieš atostogas, praktiškai nebedirbi, mintyse jau paplūdimyje, perki nelegalius čeburekus iš studentų, atsisveikini su kolegomis, jau eini pro duris, o ten – pirmadienis po atostogų. Taip ir nepailsėjau, taip ir neatsigavau…
Kai ir taip esi pažeidžiamas ir nebesupranti, kas vyksta ir, kaip ilgai dar tai tęsis, neišvengiamai susimąstai: kaip neišprotėti? Pirmas sezonas Emily in Paris, kaip ir taurė raudono vyno – idealus trumpalaikis sprendimas, tačiau trisdešimčiai lapkričio dienų (bent jau Londone) gali prireikti stipresnių narkotikų.
Kalbant apie narkotikus, jei leistų pareigos, pradėčiau būtent nuo jų. Eksperimentuočiau su haliucinogenais, kol išsitrintų apartamentų sienos ir atsivertų suvokimo durys. Bet tiems, kurie, negali sau leisti tokių dvasinių kelionių, vertėtų apsvarstyti ir kitus toliau pateiktus būdus išlikti sveiko proto.
Išmokite naują kalbą. Praktiškiau būtų kinų, bet pasirinkau – prancūzų. Kol kas suprantu jas vienodai, tačiau pertraukti rutiną Zoom pasimatymais su Isabelle, c’est très bien. Sako, kad naujos kalbos mokėjimas sustiprina atmintį ir padeda ilgiau išlaikyti dėmesį. Alksti bevalgydamas.
Išmokite žongliruoti. Praėjusiais metais pakeliui į tėviškę iš Singapūro, pas mus apsistojo geras draugas Žygis. Po vakarienės, pritrūkus temų pokalbiui, jis pradėjo pasakoti apie Oddballs parduotuvę, kurioje galima rasti žongliravimo įrangos, vienračių ir aitvarų. Bekalbėdamas iš lagamino išsitraukė tris kamuoliukus ir likusią vakaro dalį praleidome bandydami ore išlaikyti bent vieną iš jų. Manau, kad galima žongliruoti ir obuoliais arba mandarinais, žongliruoti bananais – triukas reikalaujantis įgūdžių.
Skirti laiko rašymo terapijai, net jei esate vienas tų žmonių, kurie naudoja parkerį tik pasirašinėjant dokumentus. Tai neturi būti rišlūs sakiniai, labiau kaip keverzonė sąsiuvinio paraštėje, laisvas minčių srautas. Gramatinių klaidų taip pat niekas netikrins. Vėliau, bet nebūtinai, tai gali peraugti į vieną iš priemonių pasikalbėti su savimi. Pavyzdžiui, kai norisi kažkam trenkti į tarpuakį, net krumpliai niežti, kaip norisi ir nesupranti kodėl? Pirma mintis, nes tas kažkas – silpnaprotis. Prisėdus rašyti, po kelių sakinių paaiškėja, kad nepagrįsta agresija visai ne silpnapročio kaltė, o užgauta savimeilė.
Rašymas pristabdo minčių traukinį, išnarplioja vidinę raizgalynę, kaip kišenėje rastas ausines, nustato radijo stotį: be pokalbių laidų ir reklaminių pertraukėlių, tik dvasią pakylėjanti muzika.
Muzika neabejotinai gydo. Daugiau išmanantys, teigia, kad ne visa. Bet, kaip sako anglai: whatever floats your boat. Jei vinilai nubraižyti arba nežinote, kuo ko pradėti, dalinuosi keliais kūriniais.
George Gershwin Rhapsody in Blue, daug žadančios dienos rytui, arba net daug žadanti diena pačioje kompozicijoje. Paklausius atrodo, kad darbai nudirbti, dingsta tas bjaurus jausmas, kad nieko nepadarei su diena ar gyvenimu, galima atsipūsti ir likusį laiką praleisti persekiojant buvusius/-ias socialiniuose tinkluose.
Jei diena, kaip ir nuotaika, taip ir neprašviesėja į pagalbą siūlau pasitelkti Johannes Brahms.* Dar geriau, jei už lango lyja ir galima atsisėsti ant palangės. Cigaretė suteiktų scenografijai gilumo, bet nebūtina. Kūrinio pabaigoje turėtumėte jaustis apvalyti, tačiau sankryžoje su neveikiančiais šviesoforais. Turint galvoje, kad bandome neišprotėti, sukite tiesiai į Wonderful Life, nuraminanti ir padrąsinanti Black klasika.
Pasitaiko, kai nepasitenkinimas pasireiškia ne romantiška melancholija, o tvirtu apsisprendimu, kažką sukulti. Nieko nelaukę visu pajėgumu užleiskite Rage Against The Machine Killing In the Name. Padeda susitvarkyti ir su agresija, ir su triukšmaujančiais kaimynais (jei jie ne Šiaulių Princai).
Aretha Franklin Respect tinka visiems, kurie jaučiasi neįvertinti. Mazgoji lėkštę, rankos paskandintos drungname muiluotame vandenyje ir supranti, kad visi tave priima, kaip savaime suprantamą dalyką. Išmokite priedainį mintinai. Panašiai veikia ir The Police Roxanne. Nereikia, ypač, kai gyvenimas nuo kelionės aplink pasaulį sumažėjo iki kelionės aplink kambarį, daryti to, kas nedžiugina. Make love instead.
Net, jei ir neišjaučiate, pradėjus – patiks, apšilimui geresnės dainos už Morphine You Look Like Rain nesugalvoju. Gal tokios ir nėra, nes Mark Sandman balsas – preliudija, jei ne pats aktas.
You have lived and your inteligence is sexy…
Karantino išskirtiems įsimylėjėliams, meilės be atsako sužeistiems, sudaužytoms širdims dainuoja Shara Nelson Inside Out. Pasiklausykit, net jei esate patenkinti viengungiai ar plaukiate per santykius, kaip per ramią jūrą – padės atsipalaiduoti. Gal net užmigti?
Jeigu sutiksime, kad apatija neatsiranda iš nelimituoto kiekio gerų emocijų, siūlyčiau stumtelėti šį jausmą nuo skardžio tiesiai į ašarų vandenyną su ДДТ Последняя Осень. Paverksit – palengvės. Ir tada ant to balto emocijų lapo didelėmis raidėmis raudonu flomasteriu užsirašykit: I’m Too Sexy. Damn Right Said Fred.
Tikiu, kad užsimanysit pajudinti klubus, nesivaržykit, niekas nemato, o jei mato, pakvieskit prisijungti. Prastumdykit baldus, suvyniokit kilimus ir pasidarykit vakarėlį. Why fucking not?
Dar niekad neprašoviau su radijo stotimi Nostalgie. Mano choreografija – filmų Little Miss Sunshine, Napoleon Dynamite ir Афоня kratinys: Еще разок, мамаш…
Žinoma, karantinas, nėra vienas ištisas vakarėlis, reikia ir dirbti. Jei sunku susikaupti užduočiai, siūlau padaryti kelis atsispaudimus ar gilesnius įtūpstus, pašokinėti per virvutę ar paklūpėti ant žirnių, skaldytų: vienas pusės kilogramo maišelis po vienu keliu ir ankštinės pupelės po kitu. Jei susikaupti trukdo vaikai, sumaišykit žirnius ir pupeles į vieną indą ir paprašykite atskirti. Kaži, kaip į tokį disciplinos pratimą sureaguotų vaikų teisių apsaugos tarnyba?
Jei kažko nežinote, pasidomėkit. Nesėdėkit ir nespėliokit, antrasis karantinas puikus laikas viską išsiaiškinti. Antrasis karantinas, kaip antrasis šansas santykiuose ar net gyvenime, galėsite įgyvendinti tai, dėl ko griaužėtės po pirmojo. Nors, kaip ir per pirmąjį karantiną, taip ir pirmą antrojo karantino dieną, dirbau iš lovos, nesiprausiau ir pradėjau valgyti guminukus prieš dvyliktą.
Parašykite artimam savo. Parašyti užtrunka trumpiau, nereikalauja emocinio pasiruošimo ir tikiu, kad priverčia gavėję pasijusti, kiek kaltu. Atrašyti yra, kur kas sunkiau, nes faktas, kad neparašei pirmas, kaip gimtoji nuodėmė, įpareigoja pasitaisyti. Nebegali atsainiai brūkštelti, reikia pagalvoti, reikia prisėsti, reikia skirti laiko, nes nuo atsako priklauso, kaip toliau vystysis draugystė. Ir su kiekviena diena, sąžinės griaužimas plečiasi, kaip pelėsis vonioje.
Per pirmąją bangą visi apsivalė, ne tik nuo šlamšto, bet ir nuo pažįstamų bei draugų. Lengva būti atsiskyrėliu, kai vasara, pats sezonas – tavo draugas. Tačiau tikiu, kad rudeniop ne vienas apsigalvos ir ištrauks pamirštą bičiulį, kaip seną megztinį iš spintos. Į madą sugrįš balso skambučiai… nes balso skambučiams, priešingai nei vaizdo – nereikia pasitempti. Balso skambučiai suteikiau daugiau emocinio pasitenkinimo, nei spausdintas tekstas. Plius, per karantiną niekas nėra užsiėmęs tiek, kad negalėtų pakelti ragelio. Nebent klausosi Morphine.
Jei nesate apdovanotas/-a talentu meistrauti, nesumąstykite pradėti Penkiasdešimt dienų iki Kalėdų projekto. Geriau atsipūskite ir pažiūrėkite serialą Black Books arba išeikite pasivaikščioti.
Visgi didžiausių malonumų dar neatėmė… tik priminė, kad tokie yra.
* Johannes Brahms – Symphony No. 3 in F major, Op. 90 – III. Poco Allegretto
Apsilankykite marijadjacenko.com
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: laumės, supermodeliai ir brandos amžius
