Marija Djačenko / asmeninio archyvo nuotr.

Praėjusi vasara buvo tarsi ilga kelionė automobiliu per nesibaigiančią automagistrale, jokio kelkraščio ir visur ištisinė juosta, o šlapimo pūslė tokia pilna, kad remiasi į skrandį. Važiuoju sukandusi dantis navigacinėje ieškodama P ženklo: dar minutė ir tuoj palengvės.

Taip, nevalingai spausdama greičio pedalą, įskriejau ir į rudenį.

– Kur dingo vasara? – atsidūstu pastebėjusi, kad už lango jau tamsu, o mes dar net nevakarieniavome.

– Kur dingo šie metai? – kontratakuoja.

– Taip ir nepastebėsime, kaip gyvenimas prabėgs… – atsidūstu, kaip šimtametė, retrospektyva padeda geriau įsisavinti esamąjį laiką, carpe diem.

Ir iš tiesų, tai buvo viena keisčiausių vasarų. Kiekviena diena tokia pat, kaip praėjusi, tačiau tuo pat metu – kitokia. Kroviau į kelnes iki pat vidurvasario, be kelių pasisėdėjimų parke ir vienos įtemptos kelionės į Margate – daugiau nieko neįvyko. Keitėsi tik šūkiai:

Stay at home. Protect the NHS. Save lives.

Stay alert, control the virus, save lives.

(Eat out to help out)

Hands, face, space.

Rule of six.

Rugpjūtį priėmiau (beveik) tvirtą sprendimą skristi į Lietuvą. Kelios savaitės prieš kelionę susitikau su draugu, ilgai vaikščiojome ieškodami ramesnio parkelio, kol galiausiai nutūpėme, ant lopinėlio žolės priešais Tate Modern, kartu su balandžiais.

Romas, kaip ir aš, nenori mirti (sąlyginai) jaunas, todėl atsakingai sėdėjo ir vis dar sėdi užsidaręs nuo pavasario pradžios. Jam, kaip ir man, kelionė į tėviškę, kelia širdies permušimus. Jis, kaip ir aš, prisipirko N95 kaukių, dezinfekuojančio rankų skysčio ir naiviai tiksi, kad Ryanair keleivius sodins bent vieno metro atstumu.

– Taip nebus, Romai. Oskaro motina skrido prieš kelias savaites, sakė, kad lėktuvas buvo sausakimšas.

– … – širdies permušimai.

– Nežinau, kaip tu, bet aš – skrisiu su face shield, pajebat, kas ką galvoja.

– … – nešneka, nes vis dar perbalęs, bet juokiasi įsivaizduodamas mane už apsauginio ekrano.

Po pusės metų namuose, net kelionė dviaukščiu autobusu atrodo, kaip misija Sibiras. Likus septynioms dienoms prieš skrydį – pradėjau karinį pasiruošimą.

Oskaras palydės iki stoties. Prieš persėdant į kitą traukinį, jis išlankstys skydą. Traukinyje aplink apsidėsiu krepšius, kad niekas nesugalvotų atsisėsti šalia. Po ranka, visos kelionės metu, turėsiu buteliuką su purkštuku, kuriame tyras medicininis spiritas, antibakterines drėgnas servetėles ir dezinfekuojantį skystį. Išlipusi iš traukinio nieko neliesdama eisiu tiesiai prie vartų, nuskenavusi bilietą sklandžiai perplauksiu patikrą, kaip nurimusią jūrą į niekieno žemę – duty free.

Dar niekada neteko atvykti į oro uostą taip greitai ir taip per anksti. Oro temperatūra lauke virš + 30 °C. Kaip visada keliauju apsikrovusi ir apsirengusi rūbais, kurie nebetilpo į krepšį, kaukė dusina, apsauginis ekranas pradeda rasoti. Apimta nevilties einu į barą ir užsisakau alaus. Kaip su ant žemės nukritusiu bifšteksu restorano virtuvėje, taip ir su virusu, esu įsitikinusi, kad egzistuoja – 3 sekundžių taisyklė. Tik viruso atveju ji išsitęsia iki 15 minučių, kurių man užtenka išgerti bokalą alaus, užsidėti kaukę ir, kaip saulės akinius nuo galvos, nuleidus skydą – palikti patalpas.

Kaip ir buvo tikėtasi, lėktuve sėdime jaukiai susiglaudę, nė vienos laisvos vietos. Laikraštyje skaičiau, kad gėrimų ir maisto servisas – sustabdytas. Bent tiek… – galvoju valydama sėdynės ranktūrius. 20 minutes fast forward prie manęs sustoja vežimėlis su užkandžiais ir gėrimais. Lietuvos vyrai nusismaukia kaukes ir, kaip susitarę užsisako alaus. Siurbia iki, kol nusileidžiame.

Vilniuje apsistoju viešbutyje. 2 valandą ryto šveičiu paviršius Dettol servetėlėmis, kol užmiegu.

Visur važinėju taksi ir su niekuo nesusitinku tarsi būčiau tas šikšnosparnis, kuris nusiuntė pasaulį į lockdown‘ą.

Išdrįstu užsirašyti pas kirpėją, klausiu jos ar nebijo, ji atrašo, kad nebebijo nieko.

Džiaugiuosi, kad kirpykloje visada tuščia, pakeliui užsuku į Huracan coffee, nuperku mums kavos išsinešimui. Kai kirpykloje pamatau savininką su kliente mane išpila prakaitas ir pakerta kojas. Išeinu į lauką ir užsiverčiu kavą, kaip prieš skrydį užsiverčiau bokalą alaus.

Kirpėja kruopščiai valosi pirštines, sako dėl manęs. Jaučiuosi pamaloninta, kad dėl manęs, kažkas eina that extra mile. Po valandėlės liekame dviese, atsipalaiduoju, tauškiame apie gyvenimą, bernus, kažkiek apie knygas ir etc. O tada pasirodo Laimutė.

Laimutė – teisinga moteris: putliais žandais, krūtine, pūstas jos juosmuo, bei užpakalis. Plaukai sugarbiniuoti, supurkšti Wellaflex, veidas tarsi visažisto baigiamasis darbas.

Ji pasisveikina ir atsisėda šalia. Jos kaukė ant barzdos, po kiek laiko atsiduria ant kaklo. Spėlioju, ką ji ten ir nuo ko saugo? Laimutė stipriai kosėja ir man nuo to slenka plaukai tiesiai kirpėjai tarp pirštų. Laimutė – p*zdutė, – rimuoju mintyse. Toliau netęsiu, bijau, kad išgirs, nes gaudo kiekvieną pokalbio detalę.

Po kelių dienų Vilniuje, nepajutusi Covid-19 simptomų, išsiruošiu į Kauną. Prieš įsėsdama į taksi spėju nusipirkti termometrą. Justi in case, tokia jau hipochondrikų dalia. Traukinyje iškraustau bendrakeleivį ir kažkur ties Lentvariu pakišu termometrą po liežuviu. 37.3 – pypsi išdavikas per visą vagoną. Paskelbiu apie tai WhatsApp‘e, kažkodėl atrodo, kad, jei apie tai sužinos visi, tai taps ne mano vienos problema.

Dar nepasiekusi Palemono išsikviečiu Bolt Protect.

Trys dienos tėvynėje po pusmečio karantino ir niekaip negaliu pasiekti tėvų namų. Mane globoja nepažįstamieji. Pagrinde taksistai.

Penkios minutės iki Kauno traukinių stoties. Skambinu Bolt Protect melsdama, kad palauktų. Taksistas vardu Vytas tėviškai nuramina, sako, kad prisiparkavęs netoli kavinės Ridikas.

Ten jį ir randu. Ilgais žilais plaukais, liesas vidutinio amžiaus vyras. Klausiu ar žino, kur važiuosim? Sako, kad jau veža.

Kalbamės apie aktualijas, neramumus kaimyninėje Baltarusijoje, kylančius užsikrėtusiųjų skaičius. „39 užsikrėtę, 24 – ĮVEŽTINIAI“ – pranešinėja teta.

– Gerai, kad yra tokie atsakingi žmonės, kaip jūs, kurie pasitikrina, – giria Vytas.

– Nesinori rizikuoti, – nutęsiu, – nors vis daugiau žmonių į visą šitą situaciją žiūri skeptiškai, per ilgai viskas tęsiasi: jie nesuserga, artimųjų rate pavyzdžių taip pat nėra/..

– /… skeptiškai žiūri tie, kurie kiekvieną sakinį pradeda žodžiu: karoče.

Privažiuojame punktą, išsitraukiu pasą, pasiruošiu SMS.

– Palinkėkit sėkmės, – prašau Vyto.

– Kantrybės, – tarsi senas išminčius pasako ir atidaro langelį.

Už langelio nuo galvos iki kojų PPE pasislėpusi fėja. Globėjiškai pasiteirauja ar pirmas kartas, drovai prisipažįstu, kad taip. Ji sako, kad bus kiek nemalonu, tada pakutena vieną, po to kitą šnervę ir kone modama balta nosinaite išlydi iš Jonavos gatvės kempingo.

Vytas pristato prie pat durų, jaučiu, kad ir jam sunku išsiskirti, per valandą spėjome tapti draugais. Po to dar ilgai gailiuosi, kad nespėjau palikti jam arbatpinigių.

Rezultatus atsiunčia jau kitą dieną.

NEIGIAMAS! – šaukiu ir mes iššauname šampaną.

Nesibučiuojame ir vis dar laikomės atstumo iš įpratimo. Kai kažkas iš giminės visgi išdrįsta pakštelėti į skruostą išraudusi juokauju, kad manęs jau pusę metų niekas nebučiavo.

O kažkada atrodė, kad skaitmeninis amžius ištrynė žmoniškus ryšius.

Spauda svaigo, kad po karantino viskas pasikeis, ypač mūsų vertybės ir kelis mėnesius visi gyveno svajone, tikėdamiesi išeiti į utopiją. Tačiau bent jau Londone, visi pasidarė tik dar labiau savanaudiškesni, nekantrūs ir godesni.

Todėl, kai išgirdau, kad yra galimybė kelioms savaitėms pabėgti iš šitos griūvančios karalystės, net nedvejodama sušukau taip. Tiksliau: oh oui, la France, ici je viens…

(laukite tęsinio)

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: tik įsimylėjėliai lieka gyvi

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: