Marija Djačenko / © Simono Mitkevičiaus nuotr.

Pamečiau dienų skaičių. Kartais pamirštu, kur gyvenu. Greitai nebežinosiu, ką dirbau.

Rytą nuo vakaro atskiria tik juoda kava. Turėjau išsitraukti kišeninį Moleskine kalendorių, nubraukti dulkes ir ilgokai versti savaitės puslapius, kad sužinočiau, kada užsidariau namuose. Šešiasdešimt septynios dienos, iš viso – keturi pasivaikščiojimai po vietinį parką. Per visą šį laiką nenešiau šiukšlių, nėjau į parduotuvę. Šešiasdešimt septynios dienos vieno miegamojo bute. Dvidešimt keturios valandos per parą su vienu ir tuo pačiu žmogumi. Net sienų persidažyti negalėjome, nes buitinių reikmenų centrai nepristatinėjo prekių į namus.

Net maisto pavyko užsisakyti tik pirmąją savaitę. Pamenu atmestinai krovėme prekes į virtualų krepšį, pamiršome kiaušinius, Oskaras liepė išimti picą, sakė, kad žmonės greit nebeturės pinigų nusipirkti tikro maisto. Taip supratau, kad Londonas ir likusi salos dalis – griūva. Ir žemyne – ne ką geresni reikalai, praktiškai mačiau, kaip trupa betonas ir krinta Koliziejaus akmenys Romoje. Todėl, kai vyriausybė pasakė: sėdėti namuose, niekur neiti ir gelbėti gyvybes, antrą kartą kartoti nereikėjo.

Izoliacijos pradžioje dar ieškojau žmogiškojo ryšio: rašiau draugams, rūpinausi, kaip kas jaučiasi. Kol sulaukiau atsakymų – karantinas baigėsi (bent jau Lietuvoje). Sulėtėjusi mintis net nespėjo įsisavinti, kad jis buvo prasidėjęs. Įvedus karantiną visi puolė į sodybas kepti šašlykų, vėl atrado gamtą, valdžiai pagąsdinus piniginėmis baudomis, trumpam užsidarė namuose. Kaip vaikai pastatyti į kampą, sunėrę rankas tempė lūpą ir verkė, kad suvaržė teises. Pradėjo spintų revizijas, pakepė pyragus, gal suvalgė po skardinę raudonųjų pupelių. Kažkas sukūrė gabalą, kaip nori patūsinti, nesulaukė pakankamai like‘ų, o Vilniaus gatvėje barmenai vėl pradėjo maišyti kokteilius.

Atrodo, kad be tų šaltų kavų neišgyventų, – pastebėjimais, apie Laisvės alėjoje, lauko kavinėse, knygas skaitančius hipsterius, pasidalino tėvai.

Gal išties ne būtiniausias dalykas? Bet, kas dabar pasakys, kas kam svarbu? Pavyzdžiui mano vienintelis reikalavimas, kaip į karą, į parduotuvę išsiunčiant mylimąjį yra: nepamiršk raudono vyno (ir alaus). Nes, ką daugiau veikti?

© Marijos Djačenko nuotr.

Atsikeli, pasimankštini (kartais). Nors išsisukti nėra lengva, programa dešimties minučių, vadinasi Pyjama Workout, sudaryta tinginiams, kuriuos atbaido net mintis, kad reiks persirengti. No excuses, – sako trenerė ir aš nenoriai išvynioju jogos kilimėlį. Dušas, taip pat, kartais. Nusiprausiu, kai pati pradedu užuosti pažastų prakaitą. Galvą išsiplaunu suskaudus plaukų šaknims. Pradžioje turėdavau susišukuoti darbiniams vaizdo susitikimams, vėliau įsigudrinau meluoti, kad blogas ryšys, o tada visus išprašė į furlough.

– Mažiausiai trims savaitėms, – informavo telefonu.

– Mažiausiai? – pasitikslinau vizualizuodama tris savaites lovoje.

– Mažiausiai.

Be abejo, lovoje neguliu ištisai, tačiau išvengti jos – nepavyksta. Ji skleidžia gerą energiją, apgaubia patalais, kaip motinos rankomis, susilieju su čiužiniu, po pusryčių, pietų ir vakarienės. Kartais pusryčiauju lovoje. Būna dienų, kai iš jos ištraukia tik Amazon delivery guy. Ketvirtadieniais išlipu paploti NHS darbuotojams.

Sunku surasti priežastį, kodėl ryte nusprendėme, kad vertėtų pėsčiomis nueiti iki, o po to ir pareiti nuo, Temzės. Gal tai, kad The Times nuotraukoje pamačiau kokia ji neapsakomai tyli, kai nebekursuoja turistiniai laiveliai, nieks nebeorganizuoja pasiplaukiojimų su vakariene žvakių šviesoje, keleivių nebeplukdina Thames Clippers? Gal tai, kad penktadienį paskambino šefas? Kelias dienas siuntęs remonto nuotraukas, bei vaizdelius, kuriuose filmuoja virtuvės spintelių turinį ant kurių užrašyta diabetas, staiga jis prašneko, tarsi dirbtų karališkajai šeimai:

– Marija, skambina Janusz‘as.

– Janusz‘ai, čia oficialus skambutis?

– Ne, skambinu iš asmeninio WhatsApp, bet taip, šnekėsime apie darbą.

– Skaičiau laikraščius/…

– …/ veikiausiai žinai, kad furlough pratęsiamas dar trims savaitėms. Kaip jautiesi?

Fucking great, I mean what‘s not to like? Gaunu algą ir nieko neveikiu. Gal neramu tik dėl to, kas bus toliau, bet dabar: I‘m happy as fuck.

– Supratau, – atsidūsta.

– Liūdi?

– Liūdžiu bl@t, aš irgi norėčiau nieko neveikti.

Gal tai, kad kasdien mane psichologiškai guja Oskaras, kuris atsivertė į bėgiojimą ir dabar gąsdina kalbomis, jog kažkada turėsiu išeiti iš namų ir, kad man greičiau atsiras kitų sveikatos problemų nei susirgsiu tuo prakeiktu virusu.

– Tuoj išvis nebepaeisi, – apsvaigęs nuo endorfinų knisa protą.

– Pats greit nebepaeisi, sulaužysiu kelių girneles, – grasinu Kauno mafijozo tonu.

– Einam pasivaikščioti?

– Einam iki Temzės! – taip skamba penkiolika kilometrų savižudybės.

Davai, varom, – entuziastingai sutinka.

Ir mes išvarėm.

Svarbu paminėti, kad kelios dienos prieš išvarant uždusau šokdama pagal Paradisio Bailando. O savaitę prieš tai pažeidžiau kelio meniską darydama įtūpstą. Tačiau rišdamasi skarelę veidrodyje nemačiau nė menkiausios abejonės, kad pora mėnesių lovoje – lašas vandenyne palyginus su mano fizine ištverme.

– Oskarai, pavargau, – nuėjusi iki Local Sainsbury’s pasiskundžiau, – einam namo.

– Juokauji.

– Juokauju, – nejuokavau.

Išėjusi sužinojau, kad izoliacijoje sėdime tik mes (ir veikiausiai Boris). Visi likusieji švenčia furlough London Fields.

– Kokia nesąmonė, kodėl jie visi čia? Kaip laikytis dviejų metrų atstumo, jei visi dviračiai važiuoja į mane? Tarp mudviejų kreditinės kortelės neįsprausi, ką ir kalbėti apie distanciją… – burbu net neatsikvėpdama po linine veido kauke, pliusas tik vienas, kad sugers prakaitą. Išsirinkome karščiausią dieną žygiui, skaičiau, kad Pietūs siunčia Anglijai karštą bučinį, žadėjo, kad bus šilčiau nei Kanaruose.

– Einam namo, matau, kad esi įsitempusi.

– Įsitempusi? – nervingai perklausiu, – esu per porą metrų nuo panikos priepuolio.

– Tikiuosi, kad bent jau jis laikysis atstumo.

Žmonių apmažėja Brick Lane, tačiau dabar užsimanau, kad jų būtų daugiau, nes liko tik narkotikų prekeiviai ir kiti įtartini tipeliai. Kur turistai, kai labiausiai reikia?

© Marijos Djačenko nuotr.

Išgyvename ir neužilgo pasiekiame London City. Pradedu jaustis, kaip kompiuteriniame žaidime: iš vieno lygio į kitą. Ofisai uždaryti, gatvės tuščios. Siurrealizmas realus. Žaidimas vadinasi Dantės Pragaras.

Be careful what you wish for, – sakau.

– Kodėl?

– Visada norėjau pasivaikščioti po tokį Londoną. Visada norėjau nieko nedirbti ir gauti algą.

– Kas toliau?

– Bijau net pagalvoti.

Pasiekiame London Bridge. Upė tyli, kaip ir žadėta. Nusileidžiame žemiau, praeiname pro uždaryta Borough Market. Aplink nė vieno žmogaus, atrodo, kad miestą nusiaubė nelaimė ir tik mes likome gyvi. Only Lovers Left Alive… taip ir matau save, kaip Eve, vaikščiojančią tamsiais Tanžero skersgatviais, ieškančią kuo pasisotinti.

– O! Žiūrėk. Bulvė, – kalbu staccato, – taip ir vakarienę susirinksime.

Baras prie upės, kuris B.C. būtų sausakimšas – uždarytas, lauke apleisti staliukai ir ištampytos kėdės. Išsitraukiame šiukšlių maišą ir perplėšę atskiriame užpakalius nuo paviršiaus.

Kas žino, ko dar nežinome apie paslaptingąjį Covid-19? Pergyvenau ir 5G konspiraciją, žiūrėjau ir kitus video, kurių pabaigoje teigiama, kad Trump veiksmai – užkoduoti ženklai ir, kad John Fitzgerald Kennedy Jr – gyvas, bei išgelbės Ameriką. Kartais pradeda atrodyti, kad nieko nebežinau ir viskas yra įmanoma. Vieno tokio užtemimo metu turėjau google‘inti, ar Venecijos kanaluose neplaukioja krokodilai.

Išsitraukiame iš drobinio maišelio nugertą butelį raudono vyno. Klausomės kaip čiulba paukščiai. Dar niekada gyvenime neteko išgirsti jų čiulbant prie Temzės. Dabar ir mes atostogaujame, dabar ir mes – švenčiame gyvenimą.

Ilgainiui susirenka daugiau žmonių, norėdami išvengti vakarėlio, ištuštiname butelį ir patraukiame atgal.

Užlipus sutinkame moterį, išskėstomis rankomis ji žvelgia į Tower Bridge pusę ir garsiai nusidainuoja.

Nerimui kiek nuslūgus negaliu patikėti, kad Londone tiek bėgikų ir dviratininkų, vienas kitas riedutininkas, į madą sugrįžta riedlentės.

Taip pat suprantu, kad krūtinės ląsta yra vienintelė kūno dalis, kurioje nejaučiu skausmo, visas likęs kūnas, kaip ir dvasia – palaužti.

– Oskarai, dar niekada gyvenime man neteko patirti tokio fizinio ir psichologinio skausmo, – pradedu verkti kažkur ties pirmuoju iš šešių likusių kilometrų iki namų.

– Ką daryti? – jis tikrai nori padėti.

– Nieko, – kenčiu, nes esu moteris, bandau įsivaizduoti, kaip iš vaginos į pasaulį išleidžiu būsimus palikuonis, tikiu skaudės labiau. Tai padeda nueiti dar kelis šimtus metrų.

Oskaras nori sustoti prie Waitrose ir nupirkti gėlių, eidamas į priekį matė, kad nukainuotos, kitokių jis neperka.

– Nereikia, fuck it, noriu namo, apsieisiu be gėlių. Trokštu nusirengti, palįsti po karštu dušu, atsidaryti šalto alaus ir gerti gulėdama lovoje.

Pravėrusi duris, dar prieangyje nusiimu akinius, veido kaukę, nusivynioju skarelę, nusiimu marškinėlius ir stanikėlį, atsisegu džinsus ir atsirišu sportbačius, kojinaitės suteptos krauju. Tuo metu viskas regis taip simboliška, tarsi atgimimas. Šešiasdešimt septintą dieną ji kėlėsi iš numirusiųjų ir įžengė… tikiuosi į dangų dar nežengsiu, bet ateitis kažkodėl atrodo šviesi. But then again, argi ne tą patį visi kalbėjo apie šiuos Žiurkės metus?

Apsilankykite marijadjacenko.com

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: aš nubundu Paryžiuje

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: