33 elitiniai snukiai – taip apibūdinčiau trisdešimt tris antrosios Mindaugo Nastaravičiaus knygos „Mo“ eilėraščius. Ir tai visai ne įžeidimas. Elitiniai – nes ne kiekvieno poeto knygą galiniame viršelyje gerais žodžiais pakrikštija Aidas Marčėnas. Ne kiekvieno antroji knyga išgraibstoma knygų mugės metu ir tuojau susilaukia antrojo leidimo.
Ir ne kiekvienas, išleidęs vos dvi knygas, jau šluoja apdovanojimus. (2014 m. Julijono Lindės-Dobilo premija ir Top 5 Metų knygos rinkimuose, šįmet – Jaunojo jotvingio premija, visi įvertinimai skirti už „Mo“.) Visai kaip koks Emilis Vėlyvis nušlavęs kino sales su savo „Redirected“ ir tapęs pelningiausiu lietuvišku filmu. Šią pavardę paminėjau visai nebe reikalo. Tiek „Redirected“, tiek „Mo“ pasirodė 2014 metais. Patikrinti datas? Pirmojo premjera įvyko sausio 10-ają, antrojo – sausio 27-ają. Kuo čia dėti „snukiai“? Prisimenate, kas puikuojasi ant pagrindinio minėto filmo plakato? Taip, Vinnie Jones. Ir kas dar? Teisingai, kiaulė!
Nors ant Nastaravičiaus knygos viršelio kiaulė nenupiešta, tačiau tai tik fasadas. Užtad atsivertus, viduje ją galima pričiupti. Ir ne tik ją, bet ir daug kitų gyvulių (karvių, arklių, šunų, vištų). Tokia zoopoetika… Tačiau jau jaučiu, kaip šiaušiate plaukus ir mintimis sugrįžę į mokyklinį suolą iš nevilties kartojate – „Neee, tik ne vėl ta nyki agrarinė kaimo poezija, už ką man taip?!” Vis dėlto jeigu Vėlyvis gali išvesti kiaulę (tiksliau, žavingą jų porelę – „Žibutę” ir „Gvazdiką”) ant raudono kilimo Kanuose, tai Nastaravičius, regis daro tą patį. Tik netiesiogiai, poezijoje, kaip, parodysiu netrukus. Šie dviejų skirtingų pasaulių asmenys turi ir dar kitą vienijantį bruožą – daugiau ar mažiau yra revoliucionierių (šiuolaikinės kino ar poezijos) kartos atstovai. Abu atnaujina savo srities kalbą. Kitaip sakant, atsikrato lietuviško kino ir poezijos stereotipų. Pavyzdžiui, kad lietuviškas kinas – yra migdančiai lėtas, liūdnai poetiškas, pasakoja tik apie kaimą (gamtą) ir nuobodus. Su poezija beveik tas pats – kad ji itin lyriška, liūdna, perdėtai dvasinga ir įkyriai patriotiška, persisunkusi metaforų, pilna nuspėjamų rimų ir švarios kalbos, kalba tik apie nostalgiškai idealizuotą kaimą (gamtą/Dievą) ir vėlgi iki skausmo nuobodi. Vėlyvis lietuviškame kine tampa – veiksmo, greičio, kriminalų (kietų mafijozų), juodojo humoro ir saviironiško žvilgsnio į tipinį lietuvio portretą, užsieniečių aktorių ir nevalyvo žargono tėvu. Nastaravičius neatsilieka – naratyvinė, suasmeninta poezija, truputis Vilniaus rajono kriminalų, kietų vyrukų, užsieniečių, tik ne anglų, o lenkų, ir tos pačios iki galo neišvalytos ir taupios kalbos, su šiek tiek (ne)tyčinio humoro. Taigi 2014 m. E. V., M. N. ir gyvuliai (kiaulės) valdė! Atgarsiai sklinda iki šiol, ir spėju, kad tai dar ne pabaiga. Tiesa, kuris iš kurio pavogė kiaulę, palieku aiškintis autoriams. O dabar metas apsilankyti Marijampolis Eastern European Men School.
Kūno kultūros pamoka arba suvestos sąskaitos
„Čia mūsų afigienos patalpos. Čia auginam raumenis ir kiaušus.“ – dėsto Marius Repšys, o tiksliau Staska‘s guy#1. Nastaravičius raumenis irgi augindavosi. Tik viename interviu yra prasitaręs, kad šiuo klausimu jaunystėje buvo labai nekantrus ir po vieno raumenų „patikros“ smūgio sunkiai išlipo iš lovos.
nuspredęs užsiauginti rankų ir pilvo
raumenis jis garaže stumdavo štangą –
po dviejų savaičių paprašė kaimyno
kad šis iš visų jėgų smogtų į pilvą –
ilgiau negalėjau laukti – reikėjo
žinoti, ar jis talentingas kilnotojas
(„jis galvojo, kad yra talentingas“, p. 39)
„Taip muštis daug efektyviau ir atima mažiau laiko. Nei muštis vienas ant vieno.“ (Staska‘s guy#1.). Autorius vaikystėje be klasikinių muštynių naudojo ir kitos kovos menus. Jis dūmindavo. Uždūmindavo visą Marijampolį su savais. Raudonai, geltonai, rudai. Toks būdavo jų žaidimas, vietoje dabartinės „chebrytės“ tupėjimo prie išmanių telefonų. Nusikaltimas slypi dar ir tame, kad kartais tokio išmanaus ginklo mikstūroje atsirasdavo ir motinų plaukų dažų. Antroji jo fazė – sugriautas (raudonplaukės, juodaplaukės ir t. t.) moters idealas. Tada mažieji ir didieji vyrai išvysdavo „tikruosius savo motinų (moterų – aut. past.) plaukus“. Rodos, kokia gali būti poezija apie natrio ir kalio salietrą? Ir vis dėlto ji kalba – ieško ribos tarp „būti“ ir „nebūti“ (motinos įvaizdis, berniukai pradingę dūmuose, esamas ir nesamas, perkurtas kaimas), dalinasi slaptais vaikiškais ritualais ir tylaus buvimo draugystėje jausmu.
kai mes pasigamindavome
po dūminę šaškę, na turiu omenyje tokį daiktą,
kurį kiti vadina dūmine bomba ar tiesiog smilkstančiu
reikalu, žodžiu, kai pasigamindavome, visas mūsų kaimas
suprasdavo, koks geras dalykas yra natrio
arba kalio salietra – čia jau žinoma, priklauso
nuo įsitikinimų, kurią naudosi, – koks geras daiktas
yra vanduo, kurį maitindavom ta druska, koks reikalingas
yra popierius, geriantis tą vandenį, tada džiūstantis,
o tada jau sveiki atvykę į konklavą
kai tai pasigamindavome,
eidavom būriu į miškus, išgriautas gyvulių fermas,
eidavom išlaikydami paslaptį, juodas ar baltas dūmas
netrukus pasirodys, o vienais metais visas mūsų kaimas
buvo raudonas, geltonas rudas nes atradome,
kad į mišinį galima įdėti plaukų dažų – tais metais
pamatėme tikruosius savo motinų plaukus
(„kardinolai“, p. 9)
Chemijos pamoka arba Šventi reikalai
„Mokykloje išmoksime išsirinkti kovos priešininką. Jis privalo būti silpnesnis, mažesnis arba moteris.“ (Tas pats Staska‘s guy#1.) Taigi moteris. Eilėraščiuose ji nedetalizuojama ir neidealizuojama kaip daugelio poezijos klasikų tekstuose. Autoriui rūpi pats Aš-Tu santykis, santykis su Kitu, kuriame riba tarp „atrodyti“ „būti“, tarp „nuomonės“ ir „žinojimo“, „jausmų“ ir „proto“ tampa paslanki, prasilenkianti ir čia pat suartėjanti. Paradoksalu, bet neapsakydamas, kaip ši moteris atrodo, jis pasako apie ją daug daugiau ir giliau. Nei sugeba vis dar poezijoje pasitaikančios paviršinės frazės apie „jos mėlynas akis“ ar „aksominį balsą“. Dialogas, kuriame kalbama tiesiogine kalba, ne tik vyrišku, bet ir moterišku balsu, leidžia mus įsijausti, sustiprina atgaivintą patyrimą, t. y. jo sugrąžinimą į dabartį, tarsi vykstantį prieš mūsų akis.
ji: na ir kaip aš tau atrodau?
jis: tiesą sakant, galvojau, kad bus daug blogiau
(iš tyčia nugirsto pokalbio gatvėje)
mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų
valandų ištarei, kad nieko nebus
po mėnesio ir aš tau pasakiau, kad nebus,
o tu nueidama atsisukai, kad šiaip tai
nieko ir nevyksta
po pusmečio jau suplukdėm knygas į bendrą
buvimą – žiūrėk kai kurios sutampa,
bet tau atrodė, kad tai dar nieko nereiškia
(„kurčias pasimatymas“, p. 54)
Tikybos pamoka arba Paskutinė vakarienė
„Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės.“ (Šį kartą ne S.g.#1, o Romualdas Granauskas.) Tad dar kartą apie kiaulę. Prisimenate, mažieji Vėlyvio paršeliai šypsojosi tik premjerų pristatymuose ar jau gerokai ugtelėję plakatuose, o kino juostoje jų likimas kur kas tragiškesnis. Nors Nastaravičius savo eilėraščiuose, o tiksliau, prisiminimuose, taip pat skerdžia kiaulę (t.y. stebi, kaip tai daro kiti), rodos, kokia gali būti poezija apie ištuštėjusias šio gyvulio skrandį ir žarnas, apie kiemą, patvinusį krauju? Itin konservatyvūs skaitytojai tokį kūrinį galėtų pavadinti antipoezija, kadangi jis pilnas brutalumo, siaubo ir smurto. O juk poezija turi taurinti sielą ir kalbėti tik apie dvasingus dalykus! – pasakytų. Vis dėlto nesutikčiau su tokia negatyvia šiam eilėraščiui priskirtina kategorija. Ar dvasinga tik tai, kas šviesu, šventa, gražu, moralu ir įkvepia? Tokiu atveju, dauguma mūsų turėtų save pripažinti nepataisomais nusidėjėlias
IV
prieš skerdami kiaulei neduodavome ėsti
tuščiu skrandžiu, tuštėjančiomis žarnomis
gyvulys imdavo kramtyti gardą
kiek begalvočiau, akių neprisimenu, toks
Miša pataikydavo iš pirmo ar antro karto
pilnas kiemas būdavo kraujo
(„papjovėme, bet nevalgėme, p. 20)
Atkreipkite dėmėsį į eilėraščio pavadinimą – „papjovėme, bet nevalgėme“. Jau šiame slypi tam tikras paradoksas, sakyčiau, netgi šventumo kategorija. Regis, jeigu jau sugebama gyvulį papjauti (kitaip, nužudyti, pavadinkime tai vyriškumo mokykla, iš pirmo žvilgsnio – galios ir tam tikro (atlikimo technikos) žinojimo demonstravimu, kurį čia tarsi demonstruoja Miša), kodėl nesugebama (ar nenorima) jo suvalgyti? Šią mintį keisčiau taip – jeigu atimama gyvybė, kodėl nesugebama suvartoti tai, kas liko anapus jos, t.y. gyvulio kūno, mėsos? Galbūt kaip tik todėl, kad kiaulė nebuvo papraščiausiai gyvulys = kūnas = mėsa. Vis dėlto galbūt juos auginančiam žmogui jis buvo kažkas šventa? Gyva esatis kaip jo paties pasaulio dalis, o ne atskira detalė, įrankis išgyventi, prasimaitinti ar užsidirbti. T.y. kažkas nesuvalgoma, nesupaprastinama tik į materialybę. O pats nužudymas – įprastas, iš kartos į kartą perduodamas vyriškumo ritualas, labiau susijęs ne su žiaurumo ir jėgos aktu, bet tam tikru kaimo gyvenimo taisyklių rinkiniu, cikliškai pasikartojančiu veiksmų atlikimo tvarka.
Paminėsiu ir keletą kitų eilučių, kurių nepateikiau paskutinėje ištraukoje. Kaip matote, tai fragmentas iš ketvirtosios eilėračio „papjovėmė, bet nevalgėmė“ dalies, arba kitaip, ketvirtasis eilėraštis iš šio ciklo. Iš viso jų – septyni. Manote, tai atsitiktinumas? Šioje knygoje gyvulio motyvas itin ryškus ir svarbus. Jeigu pirmiau sakiau, kad svarbus santykis su kitu žmogumi, dabar papildyčiau, kad ir santykis su gyvuliu (būtent santykis, o ne gyvulys savaime kaip detalė, tik iliustruojanti kaimą, ūkį ir t. t.), dauguma atvejų net svarbesnis nei su žmogumi. Pavyzdžiui – „kiek begalvočiau, gyvuliai man buvo / svarbesni už žmones“ arba „basas eidavau į tvartą pasižiūrėti, ar kiaulė / neužgulė paršiukų, ar neišlaužė gardo“ (p. 17). Galiausiai – „mūsų karvei pūsdavo pilvą ir tėvas / lėkdavo per pievą su dalgiu / apžiūrėdavo ją, nuvaikydavo muses / nuo snukio ir tada būdavo labai didelės akys / gyvulio, mano“ (p. 18). Na, ir paaiškinkite, kur toji žiaurumo apoteozė? Ar pavadintumėte tai – antipoezija? Gyvuliu rūpinamasi kaip žmogumi, dar daugiau rūpestis juo nėra tik privaloma kasdienybės darbų dalis, rūpestis įprasmina paties žmogaus būtį. Mažojo poeto, besirūpinančio paršeliais arba tėvo, slaugančio karvę, būtį. Nors dažnai supriešiname žodžius „žmogus“ ir „gyvulys“, tarsi gyvenančius dvejuose skirtinguose pasauliuose, Nastaravičiaus poezijoje ši skirtis griaunama. Atveriamas ir kitas paradoksas – santykis su gyvuliu (kuris turėtų išryškinti mano negyvuliškumą, šiuo atveju net labiau nei su žmogumi) gali išryškinti mano paties paslėptą gyvuliškumą arba atskleisti mano žmogiškumą, kaip rūpestį visuo, kas gyva, visuo, kas yra pasaulyje. Neskirstant to „kas“ į žemesnes ar aukštesnes buvimo vertės pakopas.
Muzikos pamoka arba 15 nutekėjusių protų
Galiausiai apie tuos užsieniečius. Jokie jie tame Marijampolyje (miestelis/kaimelis, anot autoriaus, rajonas Vilniaus rajone) ne užsieniečiai. Nors apie jų nelietuvišką kilmę liudija lenkiški ar rusiški vardai ir pavardės, kurios dažnai tyčia ar netyčia užmaskuojamos Vakarų kultūros herojų (tarkime, tokių filmų personažų kaip King Kongas, vėlgi šis vardas nuoroda į „kiemo“ autoritetą, vadą, jėgos demonstravimą, o kartu ir į šio miestelio vyriškumo mokyklą) vardais. Visgi Marijampolis, tai – „mano kiemas“, ir visi čia labiau savi nei svetimi, bent jau tuo metu, paauglystėje. Kodėl muzika? Choro, tam tikros bendrystės (bendruomenės) motyvas girdimas ne tik šiame eilėraštyje. Kaip pusiau rimtai, pusiau juokais, savo knygos pavadinimą viename interviu aiškino pats autorius – „Mo“, tai vienas iš prasidainavimo pratimų mokykloje („ma, me, mi, mo, mu“, kaip pavadinti šios knygos skyreliai). Kadangi gyvulių temą puikiai iliustruotų „mū“, bet.. Na, žinote, pernelyg jau paprasta būtų taip išsisukti. Tada „Mo“. Be to, padiktuotas ir ambicijos būti trumpiausio poezijos knygos pavadinimo autoriumi, kaip taipogi ne visai rimtai, jis minėjo vienuose šiųmetiniuose vasaros skaitymuose. Tačiau, ko gero, rimčiausias bandymas paaiškinti muzikos, kitaip tariant, choro motyvą – tai noras būti poezijos lauke, t.y. poetų chore. O ši antroji knyga tarsi prasidainavimas stojant į tokį chorą.
penktadieniais susirinkdavome apie penkiolika
nesvarbu, vyksta šokiai ar ne – gal atvažiuos, gal kažkas
kažkam nepatiks, gal, gal paklaus, kiek dabar valandų, kažkaip
netaip pasižiūrės į King Kongą, Sergėjų iš Statybininkų gatvės,
kuris vieną dieną atėjo ir pasakė, kad nuo šiol visi jį turime
vadinti King Kongu, žinoma, niekas neprieštaravo
vieni kitus puikiai pažįstame, viską esamę surepetavę:
priekyje – diskantai, kitaip tariant, salagos – aš ir dar
kokie penki, turintys imti balsais: bėgame į užklydusių
svečių pusę ir rėkiame – nu, ką salagos, davai
(„balso mutacija“, p. 59)
Tai tiek. Kai kitą kartą išgirsite eilinį burbesį apie įgrysusiai nykią, nusenusią lietuvišką poeziją, prisiminkite dvi raides, kitaip – „Mo“. Ir Mindaugą Nastaravičių. Jam 31-eri. Ir jis dar tikrai ką nors parašys, kas šį burbėjimą bent šiek tiek aptildytų.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Amy Tan „Malonumų rūmai” – kurtizanių pasaulis ir trijų kartų moterų istorija
