Kartą, vieną šviesią vasaros dieną, kai dar buvau studentas ir ant nosies buvo bakalauro baigimas, leisdamasis autobusu iš Žaliakalnio, viduje tarsi kažkas blykstelėjo. Tai buvo jausmas, kad, jeigu reikėtų palikti Kauną, kažko trūktų. Laikinoji sostinė – vienas iš tų miestų, prie kurio studentui iš pajūrio reikėjo priprasti. Bet štai – jau daugiau kaip 10 metų gyvenu Kaune. Taip nutinka – prisitaikai prie vietos, ją pamilsti, bet visada jauti, kur tavo gimtieji namai.
Viena žymiausių Lietuvos grafikių Aistė Ramūnaitė – tai išskirtinė menininkė, kažkaip sugebanti prisitaikyti prie vietos, kurioje tuo metu gyvena, ją priimti tokią, kokia yra, ir tą vietą pavadinti namais. Baigusi Litografijos ir Oforto magistro studijas Maskvoje grafikė Aistė Ramūnaitė sugrįžusi tapo spalvotos grafikos Lietuvoje pradininkė-propaguotoja. Aktyviai rengė parodas, jose dalyvavo. Buvo tarpsnis, kai ilgą laiką Aistė Ramūnaitė gyveno ir kūrė Didžiojoje Britanijoje, tapo tikrąja „East London Printmakers“ grafikų studijos nare, savo grafikos darbų parodas rengė prestižinėse Londono meno galerijose ir muziejuose. O prieš beveik 10 metų sugrįžo į Kauną (į Žaliakalnį), ten, kur jos tikrieji namai, kur toliau kuria ir rengia parodas, tęsia savo kūrybinę veiklą visoje Lietuvoje ir užsienyje.
„Vietos“ ir „namų“ sąvokos tampa itin reikšmingos debiutinėje grafikės Aistės Ramūnaitės tapybos parodoje „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“, kurią papildo grafikės buvusios mokinės, jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės filosofiniai komentarai – koliažiniai, eksperimentiniai, eklektiški. Akcentuojamos vaizdo ir žodžio įtampos tampa raktu, atrakinančiu „namus“.
Viename iš Mildos Bangardavičiūtės komentarų klausiama: „Ar mes vis dar pajėgūs išgyventi originalią sinestezinę meno patirtį – katarsį? Ar egzistuoja metafizinė meno plotmė (ir dar Kai Kas), kuri yra nepriklausoma nuo bet kokių kalbinių kategorijų?“ Būtent grafikės Aistės Ramūnaitės kūryba imasi atsakyti į šiuos klausimus. Parodą „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ galima „skaityti“ keliais pjūviais: remtis jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės filosofiniais komentarais, sąmonės srautu, interviu su Aiste Ramūnaite , taip sukurti naujus „tekstus“, t. y. transformuoti reikšmes, arba atsisakyti viso to.
Grafikės Aistės Ramūnaitės paroda – tai homage praeičiai (Londonas) ir dabarčiai (Žaliakalnis), to, kas išlaisvina, ir to, kas gali sukurti kitą erdvę. Grafikė Žaliakalniui, kuriame užaugo, skyrė ne vieną kūrybinį projektą. Pastebėjau, kad menininkės kiekviena paroda žymi asmeninius išgyvenimus, kurie ją itin pakeitė, leido įtvirtinti savo autorinę techniką, ir tobulėti. Tam verta paminėti ypač literatūriškus ir stiprius pačios grafikės sukurtus personalinių parodų pavadinimus – „40 pagalvojimų apie išnykimą“, „Kosmoso dulkių misterija“, „Suvyniota siela. Estampas. Teleportuoti daiktai iš 1900-ųjų metų Kauno“ ar „Vienišumo zona“. O naujausia Aistės Ramūnaitės tapybos paroda „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ aktualizuoja egzistencializmo filosofiją ir sąmonės srautą, (pa)žymi naują menininkės kūrybą, jos kryptį.
„Ar tai būtų ofortai, lino graviūros, tapybos darbai – aš visada eksperimentuoju, nardydama tarp kelių dimensijų. Dažnai mano grafikos presas tampa dideliu „teptuku“, kada spausdinu ir tapau ant drobės. Pats meno kūrinys tiek grafikoje, tiek tapyboje susideda iš daugelio sluoksnių, taigi, tampa ilgu kūrybos procesu. Paskutiniu metu savo sunkiuosius grafikos sluoksnius palieku tapybai, tuo metu lyg ir išlaisvinu grafikos atspaudus, suteikdama jiems elegancijos ir grakštumo“, – apie grafikos ir tapybos dialogą savo kūryboje kalba menininkė Aistė Ramūnaitė.
Aistės Ramūnaitės parodoje „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ pasirinkta stiklo spintos metafora tampa savotišku „tiltu“, jungiančiu praeitį ir dabartį, sukuriančiu subjektui saugią erdvę. Žaliakalnio mažo formato paveikslai iš ciklo „11 Žaliakalnio peizažų“ ir erotiški keramikiniai Kaukai-smilkalinės, Londone kurtos rankų darbo knygos, vienetinės atvirutės ir grafika yra eksponuojamos stiklinėse lentynose, t. y. už stiklo. Daiktai tampa kaip prisiminimų „talpyklos“, kurias grafikė atveria žiūrovui. O metafizinė tapyba, sudaranti didžiąją parodos dalį, žymi grafikės Aistės Ramūnaitės dar vieną kūrybos išraišką, tarsi su(si)siejančius ir reflektuojamus prisiminimus apie laiką, praleistą Londone, ir Žaliakalnį.
Grafikės Aistės Ramūnaitės Žaliakalnis – kupinas spalvų, ekspresijos, pakilios nuotaikos ir juoko, metafizinės tapybos, brangių prisiminimų ir meilės kūrybai. Seniai nejutau jausmo, kad paroda žiūrovui būtų ir mįslinga, ir kartu leistų, kaip kokiam aiškiaregiui, pamatyti praeitį. Vaikščiodamas po Aistės Ramūnaitės parodą „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“, įsivaizduoji, kaip Didžiosios Britanijos muziejuose ir galerijose saugomi Aistės Ramūnaitės grafikos darbai, kaip kažkur Londono dirbtuvėse yra išlikusios jos grafikos klišės, kaip kažkur mįslingai šypsosi pirmasis atspaustas Kaukas. Bet tai jau – praeitis, kuri niekur nedingsta, bet kuri tampa akstinu žvelgti į ateitį. O joje nieko toli ieškoti nereikia. Viskas slypi Aistės Ramūnaitės ryškiame Žaliakalnyje, kuriame ir skleidžiasi tikrasis gyvenimo grožis.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) grafikės Aistės Ramūnaitės debiutinė tapybos paroda „Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“ drauge su Mildos Bangardavičiūtės filosofiniais komentarais veikia iki 2023 m. sausio 31 d.
