„Aš visada ieškojau televizijos ir televiziškumo ribų. Kartais nužengiu į gryną komerciją, kurią vertinu ir gerbiu, nes ji nedovanoja klaidų ir reikalauja didžiulio profesionalumo, mat žiūrovas tiksliai žino ką turi gauti. Tačiau kartais man norisi eiti ten, kur žiūrovas nežino ko tikėtis ir kaip reaguoti.“
Šie žodžiai – tai laidos manifestas. Rodos dar pirmajame laidų sezone Zemkauskas minėjo, kad nori kurti šiuolaikiškai, bet panaudodamas tradicines priemones. Dabar, žiūrėdami „Alchemija LXIV. Kaligula. Viskas kartojasi“ matysite šiandien kuriančius veidus. Bet tai, kaip jie rodomi, truputį primena aštuntajame dešimtmetyje susuktus filmus apie menininkus. Ir tai nėra blogai. Tai ženklas apie kažką, kad tada ir dabar egzistuoja mūsų mąstyme.
Laidai ruoštasi gerą mėnesį. Jos kompozicija paremta atsikartojimu. Vaizdo fragmentų ir teksto fragmentų. Yra kažkoks ritmas, ar jį jaučiate? Jie visi tą mėnesį gyveno vienu ritmu. Nes tam, kad padarytum gerą spektaklį, turi repetuoti, repe(a)tuoti ir dar kartą repytuoti. Tam, kad padarytum gerą laidą, reikia stebėti procesą ir fiksuoti, kas keičiasi. Laida – būtent apie tai, kaip statomas spektaklis: Vido Bareikio ir No Theatre „Kaligula“ pagal Albert’ą Camus.
Beje, ši Ne televizijos versija yra su ženklu S. Jei jums tai kelia nerimą, greičiausiai galvojate, kad visuomenei reikia matyti tik nervams ir sveikatai nekenkiančius dalykus. Pamėginkite įsivaizduoti, kad gyvenate rožiniame cukraus vatos pasaulyje. Dar nepykina? Jūs vis dar vis norite tokiame gyventi? Tada versijos S nežiūrėkite, nes meno ir kultūros ieškojimai tikrai ne jums.
Monika
Kaligulai rūpėjo teatras. Jis užbaigė Augusto šventyklos ir Pompėjaus teatro statybas bei pradėjo statyti naują amfiteatrą netoli Septų. Vėliau, išžudžius visus įtakingiausius Senato atstovus, Kaligula visam laikui ruošėsi palikti Romą ir išvykti į Egiptą, kur tikėjosi būti garbinamas kaip dievas.
Iš leto, neskubant brendo sąmokslas prieš Kaligulą.
Neneigsiu. Momentas, kuomet vyras, raudonu viršutiniu rūbu atėjo į repeteicijų virtuvęir su kolegomis ėmė kalbėtis. Neneigsiu, maniau tai – tikrovė. Tačiau.
Užstalės etapas: bandai suprasti, ką tavo vaizduojmasis personažas iš tiesų jaučia. Kas įtakoja vienus ar kitus jo poelgius. Ir kodėl įtakoja.
Tai ne teatras. Tai komuna. Bėgioja šuo mokyklos koridoriumi.
Seneka teigė, kad Gajui, jo pravardė Kaligula, buvo tapusi keiksmažodžiu.
Galbūt svarstot ar Ainis Storpirštis tikrai įsijaučia į Gajaus vaidmenį. Svarstot, ar tikrai Cezaris buvo toks, kokį jį čia bandoma parodyti. Svarstom.
Alchemijoje repeticijos tampa spektakliu.
Neringa
