Martyno Stankaus asmeninio archyvo nuotr.

Kalvystė – vienas seniausių amatų Lietuvoje, žinomas nuo geležies amžiaus laikų (V a. pr. Kr. iki XIII a).  Save žemaičiu vadinantis, tačiau Kaune gyvenantis kalvis Martynas Stankus ne tik mano, jog šiuo metu kalvystė vis dar populiarėja: jis pabrėžia, jog šis pragyvenimo šaltinis jam visų pirma yra amatas, o ne verslas ir abejoja, ar šie du dalykai galėtų būti suderinami.

Šešias kartas šeimoje perduodama kalvyste žaidimo forma jau domisi ir Martyno Stankaus mažyliai. Tuo tarpu šis džiaugiasi maloniais sutapimais: atsitiktinai sužinojo, jog visai netoli jo gyvenamosios vietos Kaune, Nemuno gatvėje, buvo atrasta XVI amžiaus kalvė.

Kalviai – šešios šeimos kartos

Nuo mažumės kalvėję augęs ir besidarbuojantį tėvą matęs Martynas Stankus neslepia, jog jau mokykloje žinojo, kad bus kalviu ir apie šį pasirinkimą pasakodavo mokytojams.

„Man ši profesija buvo neišvengiama, tačiau ne dėl to, kad kas nors verstų. Tiesiog šeimoje ji keliavo iš kartos į kartą nenutrūkstama grandimi.“- Pasakojo kalvis Martynas. Paprašytas palyginti šį amatą savo senelių ir tėvų laikais su dabartine kalvyste, jis neslėpė, jog esminiai principai nekinta, tad plaktuko ir priekalo vis viena prireiks, tačiau naujovėmis nepasinaudoti būtų kvaila.

Martyno Stankaus asmeninio archyvo nuotr.

Netipišku kalviu save vadinantis Martynas tvorų daryti nemėgsta, nors ir visko tenka. Kadaise sovietmečiu nupjaustytus kryžius restauravęs Martyno tėvas, tikriausiai net nebūtų pagalvojęs, kad kada nors jo sūnus kaldins ginklus. „Šiuo metu susidomėjau ginklakalyste. Unesco paveldan įtraukta kryždirbystė, tačiau jei nebūtų ginklakalystės, greičiausiai jau būtume išgalabyti.“- Juokėsi vyras ir prisipažino, jog yra tekę kaldinti Lietuvos Kariuomenės garbės sargybos kuopos ginklus, o šiuo metu dirbina kirvį, tiesa, tokius dažniau perka kolekcionieriai.  Praeityje restauracijomis užsiėmęs Martynas teigė, jog vien suvirinimo aparato ir plaktuko nepakanka, kad taptum kalviu. „Iš esmės tai yra viskas: ir menas, ir darbas. Kalviui sveika baigti skulptūrą, nes turi jausti formą. Kadaise teko bendrauti su mergina, kuri vos tris mėnesius gyvena Kaune, tačiau jau laiko save kauniete, tad kalviu taip pat netampama tik dėlto, jog turi suvirinimo aparatą ir plaktuką.“ – Pasakojo jis ir pridūrė, jog yra kalvių, linkusių turėti profesinių paslapčių, kas jo manymu su šiuo amatu prasilenkia. Tikras kalvis ne tik turi būti atviras naujovėms, jis taip pat turi dalintis bei mokytis iš kitų.

Martyno Stankaus asmeninio archyvo nuotr

Amatas, o ne verslas

Jau dvidešimt penkerius metus kalviaujantis Martynas Stankus, dalį klientų paveldėjęs iš tėvo, nevadina kalvystės verslu, tačiau neslėpė, jog šiuo metu kalvystė ko gero atgija. „Visų pirma tai yra amatas. Nepavadinčiau kalvystės verslu. Kas išvysto verslą, dažnai yra tiesiog geri vadybininkai.“- Pasakojo kalvis. Su kolegomis nekonkuruojantis Martynas kalvystės centru vis dėlto įvardijo žemaitiją. „Mano tėvas kilęs iš Viekšnių, šis miestelis – tarsi radiacija apšvitintas, daug garsių žmonių iš jo kilę, pradedant nepriklausomybės akto signatarais Biržiškomis, baigiant rašytoju Juozu Erlicku.“ – Pasakojo jis. Tiesa, nors anksčiau daugelis gabių kalvių mokslus baigdavo Telšių Vilniaus dailės akademijos fakultetą (VDA), šiuo metu Martynas Stankus pripažino, jog nemano, kad Lietuvoje yra kur profesionaliai mokytis kalvystės, tad, kaip senais laikais, neretai norintys išmokti patys prašosi į mokinius pas gerą kalvį. Apie dešimt mokinių turėjęs Martynas džiaugėsi, jog vienas iš jų, kadaise su jo pagalba ruošęs diplominį darbą,  šiuo metu dirba vienoje geriausių juvelyrikos įmonių Londone. O štai lietuvių užsakovų skonis čia tikriausiai nenustebins: šie nori pigiai, gražiai ir greitai, ir net kreipdamiesi į kalvį visų pirma yra praktiški pirkėjai.

Martyno Stankaus asmeninio archyvo nuotr

Su darbais išsiskiria tarsi su vaikais

„Kiekvieną kartą gaila parduoti savo gaminius. Būna taip, jog parvažiuoju namo, o žmona nesupranta, kodėl esu liūdnas. Parduodamas gaminį, prie kurio dirbau kelias savaites, jaučiuosi tarsi išsiskirdamas su savo vaiku.“- Pasakojo Martynas.

Daugelyje Europos mugių su savo dirbiniais pabūvojęs kalvis neabejojo, jog kalvystė stipriai prisideda prie lietuviškų tradicijų išsaugojimo, jų populiarinimo, o rinką praplėsti visuomet padeda internetas. Šio amato masiškumą parodo ir Mažeikiuose rengiamos kalvių šventės, kuomet čia susirenka apie šešiasdešimt kalvių iš visos Lietuvos ir Europos. Tiesa, nesunku pastebėti, jog pasaulyje kalvystės tradicijos labai skiriasi. Martynas neslėpė, jog šiam amatui Lietuvoje įtaką padarė ir sovietmetis – tuo metu tiesiog nebuvo kur mokytis. „Turiu draugą prancūzą, kuris buvo arklių kaustytoju, o iki susipažindamas su manimu, nieko kito ir nemokėjo, tad Europoje kalvystės sritys labiau specilizuotos.“ Nors senelis ir mokėsi arklių kaustymo meno, Martynas pripažino, jog pats to daryti nesugebėtų.

Martynas Stankus © Vaivos Chockevičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt

Paklaustas ar galėtų įsivaizduoti moterį kalve, Martynas neabejojo, jog šiais laikais tai tikrai įmanoma.“Nors darbas sunkus fiziškai, kaip ir daugelyje amatų, svarbiausia protas, reikia įvaldyti techniką, kaip laikai plaktuką ir pataikai į geležį, besaikis geležies aušinimas plaktuku naudos neatneša.“- Pasakojo jis, juokais pripažindamas, jog kalba kaip karate meistras. Nenustojantis tobulėti kalvis Martynas Stankus neabejojo, jog su amžiumi moka vis daugiau kalvystės įmantrybių, tačiau kalvystę įvardijo procesu, o šiam iki galo įvaldyti tikriausiai ir gyvenimas per trumpas.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: