Kazuo Išiguro – itin savitas bei įdomus japonų kilmės britų rašytojas

Paskelbė: Data: 2018-10-09 10:23

Spausdinti | Komentarai

Kazuo Ishiguro

Japonų kilmės britų rašytojas, Kazuo Išiguro (ang. Kazuo Ishiguro), yra nepaneigiamai talentingas žmogus. Pasauliui padovanojęs ne vieną romaną, jis sugebėjo pasibelsti į daugelio knygų mylėtojų širdis. Jo parašytos istorijos yra persmelktos senovės, įtraukia nuo pat pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pat galo. Susižėręs pačius svarbiausius literatūrinius apdovanojimais, jis yra laikomas vienu geriausių šiuolaikinių rašytojų.

Autorius gimė 1954-tais metais Nagasakyje, Japonijoje. Kai Kazuo buvo vos penkerių, jo tėtis gavo pasiūlymą vykti dirbti į Europą, todėl jis su tėvais ir dviem seserimis persikėlė gyventi į Guildfordą (ang. Guildford), pietinę Anglijos dalį. Iš pradžių šeima persikraustė į Šiaurinę Europą su mintimi, kad pagyvens ten tik kelis metus, tačiau kai autoriui buvo penkiolika, Kazuo tėtis atmetė galimybę dirbti Tokijaus universitete ir nusprendė visam laikui pasilikti naujuose namuose.

Kazuo lankė Stautono pagrindinę (ang, Stoughton Primary School), o vėliau – Vokingo vidurinę mokyklą (ang. Woking County Grammar School). Pabaigęs mokyklą jis pasiėmė laisvus metus ir nusprendė pakeliauti po Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą.

1974-tais metais Kazuo įstojo į Kento universitetą (ang. University of Kent), literatūros ir filosofijos studijas. Universitete pradėjo daugiau skaityti, ypač žavėjosi Šarlotės Bronte (ang. Charlotte Brontë), Fiodoro Dostojevskio (ang. Fyodor Dostoyevsky) ir Margaritos Drabl (ang. Margaret Drabble) kūryba. Įgavęs bakalauro laipsnį persikėlė gyventi į Londoną.

Nuo pat vaikystės, Išiguro norėjo tapti muzikantu. Įkvėptas Bobo Dilano (ang. Bob Dylan) muzikos, būdamas trylikos jis pradėjo mokintis groti gitara ir rašyti dainas. Būdamas universitete jis savo hobio neapleido, o pabaigęs vis dar galvojo apie muzikanto karjerą, Todėl jis dažnai grodavo įvairiuose baruose, kavinėse, o tam, kad turėtų iš ko gyventi, dirbo Noting Hilo (ang. Notting Hill) benamių prieglaudoje. Pastebėjęs, kad jo muzikos karjera vis dėlto nesiseka taip kaip norėtųsi, Kazuo nusprendė išbandyti ką nors naujo, todėl parašė trumpą radijo šou scenarijų, kurį nusiuntė BBC kanalui. Jo tekstas buvo atmestas, tačiau jie pastebėjo jo potencialą ir pasiūlė tapti rašytoju.

Netyčia pastebėjęs reklamą apie magistro studijas, jis nusprendė, kad būtų smagu toliau tęsti mokslus ir stoti į magistrantūros studijas. Jis pateikė paraišką studijuoti kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete ir kaip savo darbo pavyzdį prisegė tą patį scenarijų, kurį siuntė BBC radijui. Didžiai savo nuostabai, jis buvo priimtas mokytis. Buvo akivaizdu, kad to nesitikėjo, nes jį apėmė didžiulis nepasitikėjimo savo jėgomis, jausmas. Kazuo galvojo, kad yra ne užtektinai gabus studijuoti šį dalyką. Tačiau jis nesiruošė pasiduoti, vietoj to – visą vasarą praleido mokydamasis, skaitydamas, rašydamas ir vasaros gale jis turėjo parašęs porą istorijų, kurias turėdamas jautėsi gerokai labiau pasiruošęs naujam gyvenimo etapui. Universitete jam sekėsi neblogai. Jo mokytojai – Malkolmas Bredburis (ang. Malcolm Bradbury) ir Andžela Karter (ang. Angela Carter) jaunąjį rašytoją visada labai palaikė ir drąsino, tačiau istorijose, kurias jis rašė apie Angliją, trūko kibirkšties, kuri padarytų istoriją įdomią. Galvodamas ką daryti, autorius atsiminė savo motinos pasakojimus apie Japoniją, tiksliau Nagasakį, ir nusprendė pasukti kita linkme. Kadangi jis negyveno toje eroje ir nežinojo kaip gyvenimas klostėsi tais laikais, jam teko pasitelkti vaizduotę. Istorija, kurią jis rašė, laikui bėgant tapo daugiau nei tik trumpu pasakojimu apie jaunos moters gyvenimą ir atominės bombos sprogimą karo metais. Jo istorija gerokai išsiplėtojo, todėl jis nusprendė pasakojimą panaudoti baigiamajame magistro darbe. Vėliau ta istorija tapo knyga.

1982-tais metais pirmoji Kazuo Išiguro novelė „Išblyškęs kalvų vaizdas“ (ang. A Pale View of Hills) buvo pagaliau išleista. Tuo metu jam buvo vos dvidešimt septyneri metai. Dar mokantis universitete, trys jo istorijos buvo išspausdintos rinkinyje „Supažindinimai. 7“ (ang. Introductions. 7), kurį leido istorinė leidykla „Faber ir Faber“ (ang. Faber and Faber). Leidyklos redaktorius labai susidomėjo Kazuo Išiguro kūryba ir pasiūlė jam tūkstantį svarų už tai, kad jis parašytų romaną pagal savo baigiamojo magistro darbo istoriją. Taip pasaulį išvydo knyga apie japonę, gyvenančią Anglijoje. Ji prisimena, koks buvo gyvenimas jos gimtoje šalyje ir bando susitaikyti su ta mintimi, kad jos dukra savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Senojo gyvenimo Japonijoje nuotrupos yra susipynusios su gyvenimu Anglijoje. Ši autoriaus novelė laimėjo Vinifredo Holtbio atminimui (ang. Winifred Holtby Memorial) įsteigtą apdovanojimą, kurį Išiguro įteikė Karališkoji Literatūros Draugija (ang. Royal Society of Literature).

Dirbdamas benamių prieglaudoje, Kazuo susipažino su Lorna Makdogal (ang. Lorna McDougall), kuri ten dirbo socialine darbuotoja. Jie greitai įsimylėjo ir pradėjo planuoti ateitį kartu. Pora susituokė 1986-tais metais, tais pačiais, kai buvo išleista antroji rašytojo novelė „Perėjūniško pasaulio menininkas“ (ang. An Artist of the Floating World). Siužetas vyksta pokario Japonijoje. Tapytojas Masudži Ono atsigręžia į savo beveik prabėgusį gyvenimą ir kaip jam sekėsi jį nugyventi. Masudži pastebi kaip jo reputacija, kuri anksčiau buvo labai gera, karui pasibaigus gerokai suprastėjo. O žmonės, anksčiau mėgę jo paveikslus, nuo jo nusisuko. Novelėje nagrinėjama atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimo, tematika. Ši novelė laimėjo „Costa Book“ apdovanojimą ir buvo nominuota dar didesnio lygio „Man Booker“ apdovanojimui.

Kazuo Ishiguro rasytojas

Trečioji Kazuo Išiguro knyga yra šiek tiek kitokia. Užsitarnavęs pripažinimą su apdovanojimais už dvi pirmąsias noveles, autorius įgavo daugiau pasitikėjimo savo kūryba ir nusprendė šiek tiek pakeisti tematiką, todėl trečioji knyga yra apie Angliją, priešingai nei prieš tai išleistos knygos, kuriose kalbama apie Japoniją. Autorius daug skaitė apie prieškarinę Angliją ir labai susižavėjo tų laikų aristokratija, ypač konservatyviais bajorais, iš jų gaudamas naują idėją knygai. Tai jį taip užvaldė, kad kai atėjo laikas rašyti, Kazuo susitarė su žmona, kad keturias savaites ji rūpinsis ne tik juo, bet ir visais namų ruošos darbais, kad jis galėtų visą laiką pašvęsti rašymui. Jo planas pasiteisino, nes po keturių rašymo savaičių Kazuo Išiguro jau turėjo juodraštį su visomis svarbiausiomis knygos dalimis. Vėliau jis praleido ne vieną mėnesį redaguodamas tekstą, kuris 1989-tais metais išėjo pavadinimu „Dienos likučiai“ (ang. The Remains of the Day). Tai gana tragiška istorija apie poną Stivensą (ang. Mr. Stevens), atsistatydinusį liokajų, kuris daug metų praleido tarnaudamas Lordui Darlingtonui (ang. Lord Darlington). Jis didžiuojasi savo darbu ir žavisi savo darbdaviu, visiškai nematydamas, kad šis yra įsivėlęs į neapgalvotus politinius žaidimus. Iš didelio pasišventimo savo darbui ir turimoms pareigoms, liokajus nesugeba atpažinti savo jausmų buvusiai kolegei, namų ekonomei, panelei Kenton (ang. Miss Kenton), šitaip prarasdamas bet kokią galimybę tapti nepriklausomu ir gyventi laimingą, meilės kupiną gyvenimą. Pono Stivenso personažas sužavėjo ir gerbėjus, ir kritikus, todėl knygos pardavimai buvo didžiuliai. Negana to 1989-tai metais, už romaną „Dienos likučiai“ autorius buvo apdovanotas „Man Booker“ literatūros premija. Tai didžiausias anglų kalba parašytos literatūros apdovanojimas, kokį gali gauti rašytojas. Negana to, remiantis šia istorija buvo pastatyta ekranizacija tokiu pačiu pavadinimu, kuri žmones sujaudino iki sielos gelmių. Filmas buvo nominuotas net aštuonioms Oskaro nominacijoms.

Sulaukęs 35-erių metų Išiguro jau buvo gavęs visus didžiausius apdovanojimus, kokių gali siekti rašytojas. Pripažinimas literatūriniame pasaulyje leido jam eksperimentuoti su žanrais. 1995-tais metais jis išleido romaną „Nepaguostieji“ (ang. The Unconsoled). Tai knyga apie keliaujančio pianisto nuotykius neįvardintoje Centrinės Europos šalyje. Vėliau išleistos dar dvi novelės buvo ne mažiau šokiruojančios. 2000-tais metais išleistas romanas „Kai mes buvome našlaičiai“ (ang. When We Were Orphans) priklauso detektyviniam žanrui. Čia pasakojama istorija apie Kristoferį Banksą (ang. Christopher Banks), anglų berniuką, gimusį Šanchajuje. Būdamas devynerių jis tampa našlaičiu, kai jo abu tėvai staiga pradingsta mįslingomis aplinkybėmis. Išsiųstas gyventi į Angliją, jis užauga ir tampa detektyvu ir daugiau nei po dvidešimties metų sugrįžta atgal į Kiniją, kur bando išsiaiškinti, kas nutiko jo tėvams. Sekantis, 2005-tais metais pasaulį išvydęs romanas „Neleisk man išeiti“ (ang. Never Let Me Go) turėjo mokslinės fantastikos elementų. Tai istorija apie tris draugus ir jų gyvenimą privačioje Anglijos mokykloje. Jų gyvenimas, atrodo, klostosi puikiai, tačiau tai pasikeičia, kai draugai išsiaiškina, jog yra moksliniai eksperimentai, kurių organai yra atiduodami žmonėms, gyvenantiems už mokyklos ribų. Pastaroji istorija taip pat buvo ekranizuota. Režisieriaus Marko Romaneko (ang. Mark Romanek) pastatytas filmas susilaukė labai gerų atsiliepimų.

2015-tais metais išėjo septintas autoriaus romanas. Maginės fantastikos žanras – tokiai kategorijai buvo priskiriama naujausia autoriaus knyga „Palaidotas milžinas“ (ang. The Buried Giant). Tai istorija apie senolių porą ir jų kelionę siekiant surasti savo sūnų. Pagrindiniai veikėjai turi susidoroti su atminties, meilės, praradimo, mirties ir senėjimo sunkumais. Tai dar vienas drąsus, tačiau be proto emocingas ir vėl puikiai pavykęs Kazuo Išiguro darbas. Visi jo darbai, parašyti po „Perėjūniško pasaulio menininko“, kur istorijos siužetas vis dar sukosi Japonijoje, yra labai skirtingi. Tačiau rašytojo sugebėjimas sukurti įvairiapusiškus ir daug skirtingų dalykų skaitytojui suteikiančius romanus, tik įrodo jo, kaip rašytojo potencialą.

Atrodo, Kazuo už savo kūrybą gavo visus įmanomus apdovanojimus. Tačiau panašu, kad autorius vis dar turi, kur tobulėti. 2017-tais metais jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Nors daugelis prognozavo, kad šį apdovanojimą gaus Haruki Murakami, tačiau Kazuo Išiguro įrodė, kad jo emocijomis perpildyti romanai buvo verti dar vieno apdovanojimo.

Taip pat skaitykite: Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas – fantastinės literatūros genijus, pasauliui padovanojęs Hobitus

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt