Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas

Adaptuoti mano knygas į filmus? Lengviau būtų nufilmuoti Odisėją“ – dar 1968 metais pasakė fantastinės literatūros tėvu daugelio skaitytojų tituluojamas, Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas. Tai žmogus, geriausiai visiems žinomas kaip autorius, sukūręs Viduržemio pasaulį ir supažindinęs skaitytojus su hobitais.

Šios iškilios literatūrinės asmenybės gyvenimo istorija prasidėjo dar 1892 metais. Pirmuosius gyvenimo metus, praleistus Pietų Afrikoje, rašytojui priminė vienintelis nutikimas, kurio metu, mažajam Ronaldui įkando didžiulis voras. Pietų Afrikoje autorius gyveno iki trijų metų, po to išvyko į Didžiąją Britaniją iš kurios, mirus tėvui, taip ir nesugrįžo. Birmingeme apsigyvenusi Tolkinų šeima nebuvo labai turtinga, tačiau pinigų užteko, kad berniukas galėtų lankyti mokyklą, todėl galiausiai buvo nusiųstas mokytis į Karaliaus Edvardo mokyklą.

Ankstyva rašytojo vaikystė Birmingeme nebuvo itin persmelkta tikėjimo, tačiau prabėgus keliems metams nuo sugrįžimo į tėvynę, jo mama staiga atsivertė į katalikybę. Tai palietė visos šeimos gyvenimą ir lydėjo rašytoją iki pat jo mirties 1973 metais. Mirus motinai, Ronaldą ir jo jaunesnįjį brolį priglaudė motinos sesuo, o vėliau jiedu atsidūrė kunigo, kurio bažnyčioje lankėsi jo motina, globoje.

Maždaug tuo pačiu metu, kai tapo našlaičiu, jaunasis Ronaldas pradėjo rodyti išskirtinius lingvistinius gabumus. Būdamas maždaug 12-os metų jis jau buvo įvaldęs graikų ir lotynų kalbas bei turėjo nemenkus kitų modernių ir antikinių kalbų pagrindus, tokių kaip senovinės gotikinės ir suomių. Nepaneigiami lingvistiniai gabumai kasdienybėje pasireiškė gana neįprastu būdu. Berniukas ėmėsi labai nevaikiško užsiėmimo – kurti kalbas. Pirmoji jo sukurta kalba vadinosi Nafarin. Jis taip pat sukūrė kalbą pavadinimu Kvinėja, kuria kalbėjo viena elfų tautų Tolkino istorijose. Jos sukūrimui įkvėpė suomių epas Kalevala.

Būdamas visai jaunas, vos 16-os metų, Tolkinas sutiko savo gyvenimo meilę, Editą. Tačiau čia jų meilės istorijai koją pakišo kunigas, kuris uždraudė jiems matytis, kol šiam sukaks 21-eri metai. Visus tuos metus Ronaldas iškentė stoiškai ir 1916 metais jie galiausiai susituokė, tačiau jaunavedžių laimė truko neilgai. Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas ir Tolkinas buvo išsiųstas kariauti. Taip jau nutiko, kad pakliuvo tiesiai į Somos karo sūkurį, iš kurio buvo sugrąžintas atgal vos po keturių mėnesių dėl infekcijos, kurią pasigavo fronte. Sugrįžęs namo mėnesį praleido ligoninėje. Per visą karo laikotarpį Tolkinas prarado beveik visus savo artimus draugus, tai labai atsiliepė jo kūryboje.

Pasibaigus karui, jis visa galva pasinėrė į akademinį gyvenimą. Visų pirma prisijungė prie Oksfordo žodyno sudarymo, o vėliau patapo laisvai samdomu dėstytoju Oksforde. Po kiek laiko pradėjo dėstyti Leedso universitete. 1925-tais sugrįžo į Oksfordo universitetą kaip pilnateisis dėstytojas. Ten jis susipažino su C.S. Lewisu, parašiusiu „Narnijos Kronikas“ ir kartu su dar keliais draugais įkūrė literatų klubą „Inklings“, kuris Oksfordo universitete šiuo metu yra laikomas legendiniu. Kiekvieną antradienį rašytojai rinkdavosi vietiniame klube ir skaitydavo savo darbus bei kritikuodavo vieni kitų kūrybą. Manoma, kad šie susirinkimai galėjo turėti didelės įtakos, rašant garsiąsias istorijas apie hobitus.

Hobitas

O garsiojo hobito Bilbo Beginso istorija gimė išties neįprastu būdu. Rašytojas tikrino studentų egzamino lapus ir jam užkliuvo visiškai tuščias lapas, ant kurio negalvodamas užrašė “Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas”. Kaip pats Tolkinas minėjo savo laiškuose, parašęs nežinia iš kur atkeliavusį sakinį, jis pats panoro sužinoti, kas tai per būtybė, iš kur ji atkeliavo ir kodėl gyveno po žeme. Taip prasidėjo rašytojo kelionė hobitų pažinimo link.

Istorija apie Bilbą, gyvenantį po žeme, greitai tapo viena tų pasakų, kurias rašytojas pasakojo savo vaikams prieš miegą, o vaikų Tolkinai turėjo net keturis. Taip jau nutiko, kad po kiek laiko apie hobitus sužinojo ir rašytojo draugai iš literatų klubo bei studentai, lankę jo paskaitas. Nebaigtas rankraštis atsidūrė Susanos Dagnal rankose, kuri tuo metu dirbo „George Allen and Unwin“ leidykloje. Perskaičiusi istoriją ir ja susižavėjusi Susana paprašė Tolkino užbaigti ką pradėjęs ir perdavė rankraštį savo tuometiniam viršininkui, kuris savo ruožtu nusprendė istoriją išbandyti su savo 10-mečiu sūnumi. Jo nuomone, vaikišką knygą galėjo teisti tik vaikas. Leidėjo sūnus parašė trumpą, vos kelių paprastų sakinių recenziją, po kurios Unwinas nuspendė knygą išleisti. Taigi, „Hobitas, arba ten ir atgal“ pasaulį išvydo 1937-taisiais metais ir nuo to laiko nei karto nebuvo išimtas iš leidimo. Knyga tapo tokia sėkminga, kad Unwinas iškart paklausė, ar Tolkinas neturi daugiau istorijų, kurias būtų galima išpublikuoti. Rašytojas pristatė keletą istorijų, kurios vėliau atsidūrė „Silmarijone“, kurį sutvarkė ir išleido jo sūnus Kristoferis, tačiau tuo metu leidėjo skaitytojas apie šitas istorijas neturėjo tokios geros nuomonės. Nors tokia žinia Tolkiną nuliūdino, jis sutiko apsiimti parašyti „naująjį hobitą“.

Hobitai

Sutikimas parašyti dar vieną istoriją apie hobitus pradėjo ilgą ir sunkią kelionę „Žiedų valdovo“ link. Prie viso kūrybos ir leidimo proceso be galo daug prisidėjo Rayneris Unwinas, tuo metu jau vyras, Rayneris buvo tas berniukas, kurio dėka buvo išleistas „Hobitas, arba ten ir atgal“. Jam teko taikstytis su lėtu ir temperamentingu rašytoju, kuris vienu momentu net pasiūlė visą savo darbą konkurentų kompanijai. Tačiau begalinio Raynerio užsispyrimo dėka, neįtikėtina “Žiedų valdovo” trilogija buvo vis dėlto išleista „George Allen and Unwin“ leidykloje. Visos trys knygos pasaulį išvydo 1954-1955 metais. „Žiedų valdovas“ buvo išleistas praėjus septyniolikai metų nuo „Hobito, ten ir atgal“ išleidimo, todėl susilaukė labai mišrių nuomonių. Tačiau 1965 metais „Žiedų valdovo“ populiarumas vis dėlto pasiekė dangų. Viena iš pagrindinių to priežasčių buvo reklama, kurios knygos susilaukė Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl autorinių teisių ginčo. Žmonės buvo supažindinti su istorija, kuri buvo kažkas naujo jų literatūriniame pasaulyje. Tai buvo knyga, kuri pavergė pasaulį ir padėjo pamatus vadinamajai Tolkino kulto pradžiai. O kultu šis populiarumas vadinamas ne be reikalo. Knygų gerbėjai skambino autoriui į namus paryčiais, norėdami sužinoti detalių apie istorijos eigą arba paklausti kokių smulkmenų apie Viduržemio padarų išvaizdą. Nors iš tam tikros pusės autorius džiaugėsi tokiu populiarumu, nes pagerėjo jo šeimos finansinė padėtis ir jo kūryba pagaliau buvo visų pripažinta, laikui bėgant jis tiesiog pavargo. Fanatizmas pasidarė toks nepakeliamas, kad autoriui teko keisti gyvenamąją vietą ir išvykti laimės ieškoti į kitą miestą.

Sprogus „Žiedų valdovo“ populiarumui atsirado žmonių, kurie remdamiesi knygomis užsinorėjo pastatyti filmus. Nors autorius ir yra pasakęs, kad lengviau būtų pastatyti Odisėjos ekranizaciją, Tolkinas vis dėlto pardavė autorines teises. Istorija apie hobitus buvo bandyta ekranizuoti ne vieną kartą. Į pasaulį yra išleista ne viena animacinė istorijos versija, tačiau visų žinomiausi filmai yra pastatyti Piterio Džaksono. 2001-2003 metais išleisti „Žiedų valdovo“ filmai susilaukė ypač daug liaupsių ir laimėjo ne vieną Oskarą. O 2012-2014 metais išleistos Hobito ekranizacijos taip pat susilaukė nemažai simpatijų iš fantastikos gerbėjų. Tačiau nors filmai ir pasirodė sėkmingai, J.R.R Tolkino sūnus, Kristoferis, kuris turėjo visas teises į tėvo kūrybą, buvo labai nepatenkintas tais filmais. Jis teigė, kad jo tėvas niekada nebūtų pripažinęs to, kaip buvo jie pastatyti.

Golumas

Be istorijų apie hobitus Tolkinas parašė daug akademinių straipsnių ir nemažai apsakymų, susijusių su Viduržemiu, pavyzdžiui, „Tomo Bombadilo nuotykius“, taip pat atliko daug vertimų iš senovinės anglų kalbos. Be visų šių dalykų jis parašė nemažai apsakymų, nesusijusių su Viduržemiu, pavyzdžiui, „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (1949) ir „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (1967).

Ziedu valdovas

Tolkino publikacijos buvo tik trumpam sustojusios dėl jo mirties. Jam mirus, kaip minėta, autoriaus darbų leidimu į pasaulį pradėjo rūpintis jo sūnus Kristoferis, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tėvo kūrybai. Jis suredagavo „Silmarijoną“, kuris buvo išleistas praėjus ketveriems metams po senojo Tolkino mirties. O 1980-tais metais buvo išleistos „Nebaigtosios sakmės apie Nūmenorą ir Viduržemį“. „George Allen and Unwin“ leidykla, kuri nuo pat pradžių leido Tolkino darbus, buvo maloniai nustebinta „Silmarijono“ ir „Nebaigtųjų sakmių apie Nūmenorą ir Viduržemį“ knygų populiarumu, tačiau tuo metu Tolkino kūryba buvo pasiekusi tokį lygmenį, kur skaitytojai nedrįso net abejoti istorijų kokybe ir įdomumu. Todėl leidykla įgavo daugiau pasitikėjimo ir su Kristoferiu sutarė išleisti daugiau tėvo kūrybos. To abipusio pasitikėjimo ir tikėjimo Tolkino pasauliu dėka, pasaulį išvydo net 12 tomų Viduržemio istorijos. Garsiosios sakmės „Hurino Vaikai“, „Gondolino griūtis“ ir „Berenas ir Lūtijena”, JRR Tolkino sūnaus dėka taip pat yra prieinamos knygos formatu. Ir tai tik keletas darbų, kuriuos padėjo išleisti Kristoferis.

Hobitas Ziedu valdovas

Tolkinas per savo gyvenimą iš tiesų parašė daug. Daugelis jo darbų buvo išleista jam būnant gyvam, kita dalis – jam mirus ir tikriausiai dar daugiau jo fantazijos vaisių liks žinoma tik jo šeimai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, viena yra aišku – Tolkino pasaulis jau aštuonis dešimtmečius džiugina skaitytojų širdis. Ir nors tos knygos iš pradžių buvo skirtos vaikams, faktai kalba už save – jo pasaulis gyvena ir suaugusiųjų, ir vaikų širdyse.

Taip pat skaitykite: 2019-iais TV ekranuose pasirodys „Žiedų valdovo“ serialas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: