Vienas iš garsiausių moderniosios architektūros kūrėjų Charles’is-Edouard’as Jeanneret-Grisu (Šarlis Eduaras Žanerė-Griziu), labiau žinomas savo pseudonimu Le Corbusier (Le Korbiuzjė), buvo “fašistas”, susijęs su pronacišku Prancūzijos Viši režimu.
Šie faktai, paviešinti prieš didžiulės Le Corbusier darbams skirtos parodos Paryžiuje atidarymą, atskleidžiami dviejose naujose knygose apie vieną pirmųjų modernaus dizaino teoretikų ir praktikų.
Jie patvirtina ankstesnes, mažiau kategoriškas prielaidas ir kelia grėsmę Le Corbusier palikimui, Prancūzijai šiais metais minint 50-ąsias jo mirties metines.
Architekto, funkcionalių betoninių pastatų pionieriaus, tarp kurio darbų yra ir gyvenamasis kompleksas Marselyje “La Cite Radieuse” (“Spindulingasis miestas”), gerbėjai sakė buvę sukrėsti paaiškėjusių faktų.
Tuo tarpu Nacionalinis Georges’o Pompidou (Žoržo Pompidu) meno ir kultūros centras Paryžiuje, kuriame balandžio 29 dieną bus atidaryta tris mėnesius veiksianti Le Corbusier darbams skirta paroda, sulaukė priekaištų, kad mėgina apsaugoti kūrėjo įvaizdį, nutylėdamas prieštaringus jo biografijos faktus.
Žurnalistas Xavieras de Jarcy (Ksavjė de Žarsi), savo knygoje “Le Corbusier: prancūzų fašizmas” (“Le Corbusier, un fascisme francais”) atskleidęs faktus apie garsaus kūrėjo praeitį, naujienų agentūrai AFP sakė: “Išsiaiškinau, kad jis buvo fašistas iki kaulų smegenų”.
Architektas “du dešimtmečius aktyviai veikė grupėse su labai aiškia ideologija”, tačiau tai buvo nuslėpta, patvirtino Francois Chaslinas (Fransua Šalenas), parašęs knygą “Korbiuzjė” (“Un Corbusier”).
1887 metais Šveicarijoje gimęs Charles’is-Edouardas Jeanneret-Grisu būdamas 20 metų persikėlė į Paryžių, o 1920-aisiais pasivadino Le Corbusier, perėmęs šį slapyvardį iš vieno iš savo protėvių. Po dešimties metų jis tapo Prancūzijos piliečiu.
Le Corbusier laikomas vienu ryškiausių modernizmo architektūros pradininkų kartu su Ludwigu Miesu van der Rohe (Liudvigu Mysu van der Rohe) ir Alvaru Aalto (Alvaru Altu).
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Jo parengti urbanistiniai projektai su funkcionaliais daugiabučiais parkų aplinkoje tris dešimtmečius darė didžiulę įtaką Prancūzijos pokario miestų planavimo politikai. Jos buvo atsisakyta 1973-iaisiais, kai tapo aišku, kad daug tokių gyvenamųjų zonų padaro miestą beveidį ir slegia, be to, prisideda prie alienacijos.
Naujose knygose teigiama, kad Le Corbusier fašistų aplinkoje ėmė rodytis trečiajame dešimtmetyje Paryžiuje. Jis artimai susidraugavo su gydytoju Pierre’u Winteriu (Pjeru Venteriu), vadovavusiu Prancūzijos revoliucinei fašistų partijai, su kuriuo drauge įkūrė miestų planavimui skirtą žurnalą “Plans”. Kai jo leidyba buvo nutraukta, jie įkūrė kitą žurnalą “Prelude”.
X.de Jarcy sakė, kad žurnale “Plans” Le Corbusier savo straipsniuose reiškė paramą nacistiniam antisemitizmui, o žurnale “Prelude” prisidėjo prie “neapykantą kursčiusių” redakcinių straipsnių rašymo.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1940-ųjų rugpjūtį, architektas savo motinai rašė, kad “pinigai, žydai (iš dalies atsakingi), masonai, visi sulauks teisingos bausmės”. Tų pačių metų spalį jis pridūrė: “Hitleris gali vainikuoti savo gyvenimą didžiu darbu: planingai sutvarkyti Europą”.
F.Chaslinas sakė, kad rinkdamas medžiagą knygai taip pat sužinojo apie Le Corbusier priskiriamus “antisemitinius eskizus” ir išsiaiškino, kad architektas pusantrų metų praleido Viši mieste, kur buvo įsikūrusi nacių valdoma marionetinė Prancūzijos vyriausybė. Ten jis turėjo savo biurą.
Le Corbusier skirtos parodos Pompidou centre organizatoriai atmetė priekaištus, esą mėgina nuslėpti paaiškėjusius faktus apie architekto fašistinę praeitį, pareiškę, jog “paroda nėra skirta visam jo darbui”.
