Režisierius Gintaras Varnas sugrįžta į Kauną su spektakliu „Pagalvinis“, sukurtu pagal šiuolaikinio airių dramaturgo, Martino McDonagho pjesę. Tik šį sykį žiūrovai kartu su režisieriaus antrojo aktorių kurso absolventais, šiemet baigusiais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, yra kviečiami įsitraukti į tamsią, kriminalinę istoriją – išgyventi tikrą neogotikinį trilerį Kauno miesto kameriniame teatre.
Spektaklis prasideda nuo tardymo scenos, kurioje susiduriame su dviem policininkais, viršesniuoju detektyvu Tupolskiu (akt. Baliu Ivanausku) ir jo padėjeju, Arieliu (Adomu Jasiukėnu), bei suimtu kaltinamuoju – rašytoju Katurjanu (Arnu Ašmonu). Ant detektyvų stalo matome pluoštą rašytojo apsakymų. Tačiau suimtas Katurjanas niekaip nesulaukia atsakymo – kuo jis kaltinamas? Neįtiko valstybinei santvarkai (spektakliui įsibėgėjus vis labiau primenančiai totalitarinę sistemą), kažkas įžvelgė politinę kritiką? Ar egzistuoja dar kokia nors priežastis? Tačiau detektyvams kas kartą užsiminus ir paklausus vis apie kitą rašytojo apsakymą, ar net pareikavus kurį nors paskaityti, pamažu aiškėja, kad Katurjanas kaltinamas ne kuo kitu – o prisidėjimu prie neseniai trijų miestelyje įvykdytų vaikų žmogžudysčių. Už kurias jam gresia mirties bausmė.
Kuo remiasi detektyvų iškelta nusikaltimo versija? Beveik visuose Katurjano apsakymuose vyrauja smurto ir žmogžudystės (arba savižudybės) motyvai, paliečiantys būtent vaikus. Tupolskis pateikia nenuginčijamų įrodymų – rašytojo bute randami nupjauti penki, vieno iš nužudytų vaikų pirštai. Tačiau su kiekvienu detektyvų klausimu žiūrovai gali vis labiau suabejoti – ar tikrai šioje istorijoje taip lengva suskirstyti herojus į teisingumo vykdytojus ir nusikaltėlius? Ar šioje pjesėje išlieka klasikinis gėrio ir blogio modelis? Tupolskis ir Arielis netrunka atskleisti savo tamsiąsias puses, virsdami kraugeriškais tardytojais, įvaldžiusiais melo, fizinio bei psichologinio smurto bei kankinimų meną.
Be nusikaltimo ir bausmės, arba kaltės temos, G. Varno spektaklyje pamažu išryškėja ir kita – socialinė, nelygybės tema. Kuomet vienas iš didžiojo „teisingumo“ vykdytojų, Arielis, nusprendžia rašytojo prisipažinimą išgauti apgaule ir fiziniu smurtu prieš jo jaunesnejį brolį, Michailą (vaid. Gytis Laskovas), kuris turi protinę negalią. Tik ar moralu imtis tokių priemonių, norint išgauti tiesą, net jeigu rašytojas yra tikrasis žudikas? Katurjanas maldauja to nedaryti, tačiau vis vien neigia įvykdęs kraupius nusikaltimus. Iš kankinimų kambario sugrįžęs kruvinas, ranką apsiraišiojęs Arielis išdidžiai pareiškia, kad jo brolis viską prisipažino – jie abu suplanavo ir įvykdę žmogžudystes. Tačiau, ar tikrai tai yra tiesa? Klasikinė ir nebūtinai sutampanti – detektyvinė ir moralinė dilema – kas nužudė, o kas iš tikrųjų kaltas ir atsakingas už šį nusikaltimą, gvildenama viso spektaklio metu.
Visgi, kaip pristatydamas pastarajį savo kūrinį teigia pats G. Varnas, pagrindinė jo tema – kūryba. Kūrybos ir realybės santykis, menininko atsakomybės tema, šiame neogotikiniame trileryje liguistai persipina. Tardymo scenas vis pertraukia neogotikinės, siaubo estetikai būdingos scenos iš rašytojo vaikystės prisiminimų. Kuomet žiūrovas įveliamas į tikrą, fizinio ir psichologinio smurto istorijų pynę. Todėl nenuostabu, kad neretai iš tiesų sunku atskirti, kur rašytojas tik atpasakoja vieną ar kitą savo apsakymą, o kur atveria ir įtraukia mus į savo paties patirtų siaubingų išgyvenimų labirintą. Antiherojiškus Katurjano tėvų vaidmenis įkūnija milžiniškomis, tarsi vaiduokliškomis lėlių kaukėmis apsivilkę aktoriai. Scenografės Julijos Skuratovos sukurtos lėlės „Pagalvinyje“ ne tik įkūnija rašytojo apsakymų personažus, bet ir pabrėžia realybės ir vaizduotės (kūrybos) sferų persipynimą. Tai – iš milžiniško pagalvių kostiumo sudėliotas savižudybės dievas-demonas Pagalvinis, „gelbėjantis“ visus nelaimingus būsimuosius suaugusius – vaikus, pasakotojo (akt. Arno Ašmono) valdoma mergaitė lėlė – Jėzus ir lėlė berniukas, vaizduojanti patį rašytoją.
Ir nors spektaklis pažymėtas „N–16“ ženklu, todėl gali pasirodyti, kad šis kūrinys žiūrovą nugramzdina į tamsų, nusikaltimų ir mirties motyvais, pažymėtą pasaulį (kurio atšvaitų ir taip jau netrūksta šiuolaikinėse informacijos priemonėse), nepalikdamas jokių prošvaisčių. Žiūrovai sekantys rež. G. Varno kūrybą neturėtų likti labai nustebę ar nusivylę. Prisiminus daugelį šio režisieriaus kūrinių („Nusikaltimas ir bausmė“, „Švyturys“, „Biografija: vaidinimas“ ar kt.) akivaizdu – jis niekada nevengė tamsių ir nepatogių temų, o nusikaltimo, mirties, socialinės nelygybės, filosofinė Kito tapatybės, kūrybos ir realybės santykis – keliauja per daugelį jo spektaklių. O intelektualus teatras – regis, šiam režisieriui visada buvo ir vis dar išlieka didesnė vertybė, nei atviras noras tiesiog šokiruoti ir manipuliuoti žiūrovo emocijomis. “Pagalvinis” – bendras teatro “Utopia” ir Kauno miesto kamerinio teatro spektaklis, tikrai atrasiantis savo žiūrovą, ieškantį būtent nepatogaus ir intelektualaus teatro.
Artimiausias spektaklis „Pagalvinis“ – lapkričio 9 d. 18 val. Kauno miesto kameriniame teatre.
Bilietus galite įsigyti ČIA.
