S. Žukas: koks pamokų tikslas – sužinoti apie J. Biliūną ar labiau pažinti save

Paskelbė: Marijus Gailius Data: 2019-02-21 09:56

Spausdinti | Komentarai

Lituanistinis ugdymas mokykloje remiasi apgaule, kuri ėda jaunus protus. Taip liudija raštingi šalies mokiniai, dalyvavę leidyklos „Baltos lankos“ ir rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės surengtame rašinių konkurse tema „Mano demonai“. Mokiniai tekstuose išreiškia ne tik nerimą dėl santykių su artimais žmonėmis, bet įvardija ir smaugiantį sistemos spaudimą.

Ar atviresnė literatūros ugdymo programa padėtų susidoroti su vidiniais jaunųjų skaitytojų demonais, ateinantį šeštadienį knygų mugėje K. Sabaliauskaitė aiškinsis kartu su vaikų psichoterapeute, knygų tėvams autore Aušra Kuriene ir „Baltų lankų“ savininku, semiotiku, vadovėlių autoriumi Sauliumi Žuku.

Leidėjas įsitikinęs, kad mokyklinė terpė atstumia kūrybiškumą net iškėlus jį kaip prioritetą biurokratų strategijose. Jis konstatuoja: „Nekultivuodamas atviresnių pajautų ir literatūriniame rašinyje, nebent permaldamas citatas, nesukursi jokios autentikos.“

Įvertinusi mokinių rašinius leidyklos konkurse, K. Sabaliauskaitė išsakė empatiją vienišam paaugliui. Iš kur kyla šis „jaunimo demonas“ – vienatvės pojūtis, šiek tiek paaiškina statistika. Jau mitologiniu tapęs UNICEF skaičius, paskelbtas lygiai prieš 10 metų, kad Lietuvoje per parą tėvai savo vaikams skiria vidutiniškai 7 minutes dėmesio. Naujesnis tyrimas atrodo gražiau: tėvai ikimokyklinio amžiaus vaikams kasdien skiria 130 minučių. Kyla ironiškas klausimas: ar užsiėmusių tėvų vaikai ir paaugliai neturėtų būti uolūs skaitytojai? Juk knyga jiems galėtų tapti eskapizmo galimybe. O jeigu taip nėra, kas tuomet užpildo pilnatvės jausmo stoką tikrovėje?

Tinklai. Pats stebiu, kaip jie įsitraukia į serialus arba siužetus jutube. Galima klausti, kokia ten prieinama medžiaga: ji leidžia pabūti su savimi ar nuo savęs nukreipia? Lieka klausimas, ar tinkle galima susikaupti.

Taip išeina, kad knygą pirmiausia siejate su galimybe susikaupti?

Priklauso nuo knygos. Juk džiaugiamės, kai vaikai paskaito bet ką. Galimybė pasinerti į rišlaus ilgo teksto pasaulį su visomis jo taisyklėmis ir vertybėmis pati yra tapusi ypatinga vertybe.

O štai įsijungus kompiuterį tave užpuola įvairi informacija, bet tik pirmuosiuose puslapiuose – paskui ką nors atsirinkęs jau kuri savo ar seki kitų sukurtą naratyvą. Tokiu keliu irgi įmanoma panirti į žmogiškąsias dramas ir istorijas.

Man regis, tinkluose informacijos perteklius ir vidinis nerimas eina lygia greta: tinkle laiku nepagavus naratyvinės gijos, gali nebelikti jėgų ir laiko knygai. Į šiuos spąstus vienodai pakliūva ir vaikai, ir suaugėliai, ar ne?

Pritariu. Aš ir pats prie lovos įprastai laikau tris skirtingas knygas, iš kurių vienos ar kitos tą dieną nė į rankas negaliu paimti, nes jau būnu sotus ir noriu ko nors visiškai kito.

Pagal dar vieną „The Economist“ tyrimą, Danijoje 1965 m. tėveliai vaikams skirdavo tiek, kiek Lietuvoje prieš dešimtmetį – tai yra po kelias minutes per dieną. Dabar danai su savo atžalomis praleidžia beveik keturias valandas. Kodėl lyginu abi šalis? Nes šovė mintis apie danų kalbos pamokų modelį, kuris yra iš esmės kitoks nei pas mus. Viena akivaizdu: Danijos mokykloje vaikas kviečiamas visavertiškai dalyvauti, o ne tik iškalti kanonines tiesas.

Danų sistemos gerai neišmanau, bet galiu nujausti, kad pas mus visko per daug ir viskas išeinama paviršium. Turėtume orientuotis į principą: turėk mažiau, žvelk giliau. Gilesnė žiūra sudaro sąlygas ir apie save daugiau pagalvoti. Pateiksiu pavyzdį.

Mokykloje penktokams kalbant apie Jono Biliūno „Kliudžiau“ ašara beveik garantuota, tačiau mūsų vadovėlių bendraautorė mokytoja Inga Gresienė pasiūlė kitą skaitymo variantą. Juk apsakymas prasideda nuo vaiko minties pažaisti indėną. Perėjęs į žaidimo erdvę jis pamato judantį objektą ir jį nušauna. Katytę pašovęs, iš žaidimo grįžta į realybę. Šita įtampa tarp žaidimo ir realybės tinka aptarti vaikų santykiui su kompiuteriniais žaidimais.

Tai ryškus pavyzdys, kad gera literatūra yra universali. Tačiau per egzaminą pasiūlius tokią apsakymo kaip geiminimo interpretaciją, ar mokinys nebus nuskalpuotas?

Būtent, jis neatitiktų programos. Pagal programą tereikia atkartoti kelias genialias klišes. Maža to, vadovėlyje mes ne tik siūlome kompiuterinio žaidimo idėją, bet įtraukiame ir gabalėlį iš Jameso Fenimore’o Cooperio istorijos, kur dvylikos metų vaikas padaro realų žygdarbį (o ne išsigalvotą, kaip J. Biliūno veikėjas). Ir tai dar ne viskas: šalia pateikiame Bitės Vilimaitės novelę „Kačiukas“ apie mergaitės konfliktą ir peripetijas su patėviu dėl namo parsinešto kačiuko. Skirtingi tekstai sudaro sąlygas skaitytojams palyginti juos su savo patyrimu ir pasidaryti apibendrinimus.

Svarbiausia yra atkreipti dėmesį ne tik į dalykinius gebėjimus, kaip mokėjimas skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o ir bendruosius – mokėjimą mokyti, saviraišką, kūrybiškumą, problemų sprendimą, kritišką mąstymą, bendradarbiavimą, sugebėjimą užbaigti pradėtą darbą. UNESCO siūlo kūrybiškumą ir iniciatyvumą laikyti prioritetu.

Apie kūrybiškumą mes ir Lietuvoje kalbame, tačiau visiškai nesugebame jo įvertinti. Juk kūrybinis aktas gali egzistuoti tik tokioje terpėje, kuri jį priima. Būk tu kuo kūrybiškiausias, bet jeigu terpė nėra jam pasiruošusi, tu būsi atmestas.

Nepamirškime, kad tarp daugelio mūsų mokytojų ir mokinių yra dviejų kartų skirtumas, vadinasi, mūsų vaikus moko ne tėvų, bet senelių amžiaus mokytojai. Su visa meile ir pagarba pripažinkime, kad mūsų vaikai gyvena visai kitame informaciniame lauke – iš principo skirtingame pasaulyje.

Turbūt svarbus ne tik amžiaus skirtumas, bet ir santvarkų reikšmė? Mokytojai atėjo iš kitokios mokyklos negu dabar kuriame.

Pripažinkime, kad skiriasi ir šių kartų vertybės, o kritišką požiūrį į vaikus lemia ir tradicinio mąstymo klišės. Pavyzdžiui, pedagogų aplinkoje kompiuteris laikomas geroku baubu, aiškinant, kad jis atpratina skaityti, tuo labiau – gilintis į tekstą. Negalima suvulgarinti kompiuterio ekrano argumentuojant, kad jis neatitinka linijinio mąstymo – ekrane apdorojamas kur kas didesnis informacijos kiekis negu įprastos, linijinės, kalbos ar tradicinio skaitymo metu. Žodžiu, vaiko galvoje vyksta įdomūs ir visiškai kitokie dalykėliai negu mūsiškėse.

Patvirtinu iš praktikos: neseniai mano mama pagaliau įsigijo išmanųjį telefoną, bet aparatu gerokai sumaniau naudojasi mano dvimetis sūnus.

Kitas paprastas pavyzdys: į standartizuotą ketvirtokų testą geriausi mokiniai tiesiog „netelpa“.

Aktyvi mokytoja Elžbieta Banytė pabrėžia: „Mes tempiame silpniausius mušdami stipriausius, taip visus sulygindami.“

Deja deja. Provokuojame jaunus žmones būti kūrybiškus nesukūrę atitinkamos terpės. Štai anksčiau rengtame detektyvų konkurse sulaukėme apie 50 tekstų iš visos Lietuvos – netgi ne rašinių, o parašytų knygų. Daugumos dalyvių temos atviros, maždaug tokios: mokytojai tyčiojasi, tėvai negerbia, draugai išduoda ir panašiai. Taigi mums buvo pateiktas gana autentiškas šalies mokinių savijautos pjūvis. Bandžiau siūlyti šių tekstų apžvalgą aptarti plačiau, bet niekam tai neįdomu.

Paradoksaliausia, kad visi nori gero. Bet norėdamas gero, labai stengiesi ir paveikti. Bandai suformuoti, užuot palikęs daugiau laisvės. Kuo tai virsta? Gal sutiktumėte pažaisti atspėdamas, iš kokio konteksto paimta tokia mintis: „Esi verčiamas nuolat (…) ieškoti citatų, nurodyti raštus, puslapį, pastraipą, nes mintys, kurių kilmės šaltiniai (tik ne tavo galvoje) nėra įrodyti, laikomos nevertingomis ar net neteisingomis“?

Man tai primena specialų kursą pirmo kurso studentams, kaip rašyti mokslinį darbą.

Tuo metu vakarietiška akademinė kultūra pripažįsta eseistinį mokslinį darbą.

Esu susipažinęs su idėja apskritai atsisakyti rašymo plano. Jeigu rašai pagal planą, tuomet tavo mintis nepajuda iš tos vietos, kurioje buvai prieš pradėdamas straipsnį rašyti. Tačiau gal straipsnį reikėtų rašyti kaip tik dėl to, kad rašymo procesas tave nuvestų kita kryptimi, negu buvai suplanavęs? Tai ir yra intriga! O mes susikalame ribas pažyminčius stulpus, tarp kurių privalome įtilpti. Žinoma, laikytis ribos ir balanso būtina, nes „creativity“ gali greitai virsti „crazytivity“.

Kita vertus, juk laisvė mąstyti taip pat reiškia ir laisvę paprieštarauti pastebėtai nesąmonei?

O mes iš vaiko prašome kritinio mąstymo patys į save kritiškai nepažvelgę! Tokia nuostata galioja ir mokinio rašto darbo taisytojui. Pirmiausia turi kilti klausimas, pagal ką vertinti tekstą?

Saulius Zukas 2

Saulius Žukas / Dovilės Dagienės nuotr.

Taisytojai atsakys – pagal 100 balų skalę.

Kaip toje skalėje įvertinti eseistinį gebėjimą asmeninę patirtį suderinti ir sujungti su skaitytu tekstu, filmu arba paveikslu? Gimtosios kalbos pradinio ugdymo programoje įrašyta mokytojus nervinanti nuostata, kad vaiko saviraiškos galimybės yra svarbesnės negu raiškos taisyklingumas. Vertinant tai, užtenka vaikui parodyti atvirkščią pusę: jeigu vietoje dailyraščio jis prirašys keverzonių ir jų niekas negalės perskaityti, neliks ir pačios saviraiškos.

Mano citata buvo paimta iš poeto Marcelijaus Martinaičio 1980 m. balandžio 14 d. užrašo apie saviraišką sovietmečiu. Jūsų paskelbtame rašinių konkurse laimėjusių mokinių tekstuose raiška žodinga, bet ryškus ir polinkis abstrahuoti. Matyti žinios, bet ne žmogus. Toks mokyklinis stilius iš dalies primena ezopinę kalbą.

Dažniausias priekaištas, kurį iki šiol gali išsakyti literatūros autoriams, į leidyklą atnešantiems rankraščius: tu, žmogau, nesi atviras. Tiek moksleivio, tiek rašytojo problemos labai panašios.

Šiandien (vasario 15-ąją – red. past.) literatūrologė Dalia Satkauskytė per radiją ištarė panašią mintį, kad lietuviškų romanų veikėjai kalba pagal autoriaus balso šabloną. Galima numanyti, kad sumedėjusį braižą įskiepija švietimo sistema?

Autoriui pirmiausia reikia autentiškos patirties. Nekultivuodamas atviresnių pajautų, žiūrėdamas vien į lubas, o literatūriniame rašinyje nebent permaldamas citatas, nesukursi jokios autentikos.

Prisiminiau vieną autentišką, atvirą ir todėl feisbuke žaibiškai išgarsėjusį liudijimą – abiturientės iš Visagino Melitos Vilkevičiūtės sausį paskelbtą „piktą ir ilgą tekstą apie sistemą“: „Aš labai mėgstu mokytis, bet šiuo momentu imu tiesiog nebegalėti to daryti – man darosi fiziškai bloga nuo vaiskaus suvokimo, kaip stipriai mūsų švietimo sistema yra grįsta apgaule. Aš labai seniai nebesimokau pažinimui, aš mokausi egzaminui.“ Analogišką mintį aptikau ir prizinę vietą jūsų leidyklos konkurse pelniusiame kitos abiturientės tekste: „Nesiklausau, ką dėsto mokytojas, nes, atvirai pasakius, neįdomu. Ateinu pavėlavusi į priešpaskutinę pamoką, o į paskutinę net nenueinu.“ Ar mokinių maištas – tai paskutinė forma išvengti nušlifavimo?

Kodėl paskutinė? Gal pradinė? Krizė sudaro sąlygas keistis. Jeigu mokytoja nesusišneka su klase, tuomet reikia kalbėti tai, kas svarbu mokiniams, ar tai, kas privaloma pagal programą? Apsakymo „Kliudžiau“ interpretacija kilo iš pačių mokinių – mokytoja tik žengė su jais toliau. Koks pagrindinis pamokos tikslas – žinoti apie J. Biliūną ar labiau save pažinti?

Pažinti savastį turbūt yra humanitarikos pagrindas?

Didysis tikslas yra išugdyti gebėjimą per kontekstus papasakoti apie save. Juk net mylėti išmokstame iš konteksto.

Mano svainės, kūrybiškos ir žvėriškai daug dirbančios abiturientės, epitetas apie lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje pribloškė: lituanistinį ugdymą ji pavadino ėdimu. Kalbos pamoka ją ne ugdo, o ėda. Tai atrodo per stipru, kad būtų netikra.

Tokiu atveju būtina įvardinti slenkstį, nuo kurio viskas stringa. Sukonkretinus priežastį būtų galima pasiūlyti rekomendaciją, ką daryti toliau. Nebūtinai ji pati turi įvardyti – tegu ji bent signalizuoja. Tuomet galima sukurti erdvę galvojimui ir plėtoti intrigą, ir nesvarbu, studijuoji Žemaitę, Sruogą ar Krėvę.

Sveikatos specialistai patvirtins, kad per didelis vyresniųjų klasių moksleivių krūvis kenkia sveikatai. Jūsų leidyklos vadovėliai rašomi labiau derinant su programa ar taikantis prie krūvių?

Aš pasikartosiu, kad reikia radikalaus pokyčio – mažinti tekstų kiekį, bet gilinti skaitymą. Ilgiau nagrinėtas tekstas tuomet taptų modeliu pradėjus nagrinėti nežinomą tekstą. Kaip rodo tarptautiniai vertinimai, mūsų penkiolikmečiai iki šiol nesusiformuoja aukštesniųjų skaitymo gebėjimų, ir dėl to yra kalti pirmiausia ministerijos biurokratai, nes nei mokytojai, nei mokiniai nėra ruošiami aukštesniuosius gebėjimus atitinkančioms užduotims.

XXI amžiuje Lietuvoje iškilo turbūt tik vienas literatūrinis bestseleris, tapęs ir tarptautiniu – tai jūsų leidyklos autorės Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“. Žmonės mūsų šalyje darbštūs ir pluša jau mokyklos suole išstudijuodami dešimtis lietuvių autorių, bet save palyginę kad ir su Kauno populiacijos dydžio islandų tauta, sukūrusia ne vieną dešimtį tarptautinių bestselerių, natūraliai turėtume iškelti klausimą: dėl ko mes taip plėšomės?

Plėšomės dėl iliuzinės, todėl negaliojančios tvarkos. Nepasitikime mokykla. Ministrams nuolat kartojame: atleiskite pagaliau varžtus, nebesiųskite tikrintojų, sustabdykite ataskaitų srautą, kuris ugdymo proceso nė kiek negerina, o gal net žlugdo. Netgi dabartinėmis sąlygomis dalis mokytojų – o gerų mokytojų visuomet yra, – atsikratę biurokratinių spaudimų, kai per atvirai, per gerai parašytas tekstas lemia prastesnį egzamino įvertinimą, netrukę skurtų mokinių originalumą, autentišką jų saviraišką priimančią terpę. Žingsnis į tai – K. Sabaliauskaitės skelbiami trumpųjų rašinių konkursai. Džiugu, kad mokiniai atsiliepia į kvietimą pasikalbėti atvirai ir apie iš tiesų rūpimus dalykus. Nepamirškime, kad kvietimą rašyti perduoda ir mokytojai, vadinasi, jie pritardami iniciatyvai yra mūsų bendraminčiai.

**

Diskusija apie jaunimo emocinę būseną Lietuvoje „Šiandienos jaunimo demonai“ Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 23 d., šeštadienį, 17 val. 5.1 salėje. Dalyvaus menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, psichologė, psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė ir vadovėlių autorius bei leidėjas Saulius Žukas.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt