Vaiva Vasiliauskaitė / asmeninio archyvo nuotr.

Nors septyniolikmetė Vaiva gatvėje ir neišsiskirtų iš kitų jos amžiaus moksleivių, ši jau gali pasigirti tuo, kas paprastai jos bendraamžių gyvenimuose nenutinka: visai neseniai buvo išleistas pirmasis jos romanas „Pabusk“.

Tačiau neapsigaukite, nors knygą „Tyto alba“ leidykla priskyrė maginės fantastikos žanrui, jaunoji rašytoja neslepia, jog fantastiniai motyvai romane turi ir simbolinę reikšmę, o psichologizuoti veikėjų paveikslai galėtų būti artimi šiuolaikiniams paaugliams. Kaip gimsta knyga, kas įkvepia rašyti ir kokiomis svajonėmis šiuo metu gyvena pasakoja knygos „Pabusk“ autorė Vaiva Vasiliauskaitė.

Paaugliai rašytojai pasaulyje ko gero nėra taip netikėta, kaip Lietuvoje. Štai Christopher Paolini pirmąją savo trilogijos apie drakonus dalį „Eragonas“ pradėjo rašyti vos penkiolikos metų. Netrukus romanai ne tik susilaukė pripažinimo, bet ir pasirodė kino ekranuose. Kokių svajonių turi karjeros atžvilgiu ir kas artimiausiuose tavo planuose?

– Artimiausiuose planuose – parašyti antrąją „Pabusk“ dalį. Kalbant apie svajones, be jų nebūčiau nė pirmosios dalies užbaigusi, nes į kūrybą tenka sudėti viską: viltis, lūkesčius, paieškas… Ir aš esu svajoklė, kartais iki debesų. Pastaruoju metu labai norėčiau, kad „Pabusk“ būtų išversta į užsienio kalbas, po pasaulį pakeliautų. O kalbant apie filmus, tarp rašytojų yra toks juokelis: „Supranti, kad esi tikras rašytojas tada, kai prisėdęs rašyti pagauni save besvajojant apie tą dieną, kai knyga virs filmu…“

Mokaisi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kuri yra laikoma viena geriausių Lietuvos mokyklų. Ar svarbi jaunam žmogui mokymosi aplinka, kuri padėtų atsiskleisti jo talentams?

– Aplinka tikrai svarbi. Aišku, pirmoje vietoje tai – namų aplinka, kurioje rašai. Tačiau mokykla suteikia atspirtį, ugdo kai kurias nuolatiniam darbui būtinas savybes: kantrybę, užsispyrimą, ambicingumą. Jėzuitų gimnazijoje įgijau ir stiprius lietuvių kalbos gramatikos pagrindus, išmokau dėstyti mintis. Iš čia ir stipri palaikymo banga.

Tavo knyga yra tikrai solidžios apimties ir tai tik pirmoji romano dalis. Kiek rašymas užima laiko tavo gyvenime? Per kiek laiko gimsta knyga ir ar niekada neteko gailėtis, jog atsisakai tam tikrų paaugliams įprastų veiklų dėl šio užsiėmimo?

– Daugiausiai laiko rašydama praleidžiu vasarą, kai nereikia vaikščioti į pamokas. Tuomet sėdžiu sau kaime, ramu, tingiai plazda medžių lapai, ošia miškai… Žinoma, norint laiko atrasi visada, net jei iš dienos nugvelbtum vos pusvalandėlį. Bet kartais tam pusvalandėliui reikia labai daug valios pastangų, taip kad rašau ne kiekvieną dieną. O kiek užtrunka parašyti visą knygą… „Pabusk“ rašiau nuo dvylikos metų, bet parašiau iš viso tris istorijos versijas. Tai galima priskirti ir visam dabartinės „Pabusk“ kūrimo procesui, nes tik po antrojo romano pagaliau supratau, ką noriu papasakoti Alisos istorija. Bet trečiąją, paskutinę ir išleistąją versiją, rašiau du metus. Tikrai niekada nesigailėjau praleidusi tiek laiko rašymui. Dėl to, ką patyriau keliaudama Alisos kelionę… buvo verta.

Dažnai rašytojai neslepia, jog knygose panaudoja ir savo gyvenimo motyvus ar „skolinasi“ svetimus nevisuomet su pastarųjų sutikimu. Ar tapatiniesi su savo romano pagrindine veikėja Alisa, o galbūt šioje knygoje save atpažinti gali ir tavo artimieji, draugai?

– Rašytojui neįmanoma visiškai atsiriboti nuo savo veikėjų. Vis tiek turi iš kažkur semtis dvasios, kitaip sugebėtum tik kopijuoti. Patikimiausias dvasios šaltinis esi pats, savi išgyvenimai, mintys ir patirtys. Kaip Remarkas perteikė savo akimis regėtą karą, kaip Šekspyras įpavidalino dvasios kančias… Taip ir kai kurios Alisos ir kitų veikėjų istorijų bei charakterių nuotrupos yra išaugusios, iškerojusios it šakos iš manęs. Aš žinau, ką pasakoju. Bet turiu pripažinti, kad imu ne vien iš savęs, vogiu viską iš visur: iš dangaus – jo atspalvius, iš praeivių – žvilgsnius, iš klasiokų pasisavinu jų pasakytus perliukus… Skolinuosi akimirką jausmo iš širdžiai mielos knygos, spektaklis sužadina įkvėpimą… Taip, iš visų šių detalių, kasdienybės fragmentų, manyje kaupiasi ir dėliojasi istorija.

Nors leidėjai teigia, jog knyga parašyta maginės fantastikos stiliumi, tavo romane galima būtų pastebėti ir psichologinių paauglystės temos motyvų. Kas tau yra „Giria, Kurioje Šypsomasi“? Alegorija ar fantastinės literatūros motyvas ir kokią kelionę iš tikrųjų išgyvena Alisa?

– Dar rašydama įsivaizdavau, kaip kada nors manęs paklaus šio klausimo. Virpančia širdimi laukiau, ar kas įžvelgs, ar tai matysis? Nes taip, man ši istorija – ne vien nuotykiai ir paslaptys. Pakeliui visur slėpiau, kaišiojau detales realybės, kuri kartais nepakeliama, kartais lengvesnė už plunksną – taip nuostabiai įsivelka į pasakos rūbą. Galbūt neaiškinsiu, kas yra Alisos kelionė – svajoju, kad skaitytojas, išgyvenęs ją kartu su Alisa, pats supras ir atpažins. Bet Giria… Giria, Kurioje Šypsomasi mano mylimiausias šios knygos epizodas. Pasakoje tai būtų „limbo“, vieta, kurioje veikėjas kaktomuša susiduria su savo baimėmis ir kur, priklausomai nuo to, kas slypi jo viduje, įvyksta veikėjo virsmas. Man tai – daugybė dalykų, daugybė prasmių. Kartais tai – mistinis gyvenimo periodas, kada jauti šalia Dievą. Kartais – psichologinis gijimas pažįstant save ir aplinkinius. Kartais – meilė. Kartais – išmintis. Viskas vienu metu?

Kokiai skaitytojų grupei skiri šią knygą ir ko norėtum palinkėti savo skaitytojams: tiesiog gerai praleisti laiką ar perprasti tam tikrą knygos nešamą žinią?

– Tikslu būtų sakyti, kad ši knyga skiriama vyresniems paaugliams, bet apskritai – visiems, kurie išgyvena ar išgyveno Alisos kelionę. Tikrai linkiu įskaityti tai, ką su meile ir atsidėjimu siuvau į kiekvieną šios istorijos skyrių, atrasti kažką mažo sau ir tik sau. Bet tuo pačiu kiekvienas, norintis tiesiog gerai praleisti laiką, patirti nuotykių, susipažinti su keista maištininkų grupele ir pamatyti Stebuklų Šalį – taip pat yra kviečiamas.

Dažniausiai žmonėms lengviau siekti savo tikslų, kuomet yra į ką lygiuotis. Galbūt turi savo idealų, į kuriuos norėtum lygiuotis ir kurie tave skatina, įkvepia rašyti?

– Ak, kas tik manęs neįkvepia rašyti. Ir visų žinoma J. K. Rowling, kurios istorija pati verta knygos, ir Maggie Stiefvater, taip pat nuėjusi nelengvą kelią iki sėkmės, ir jaunas režisierius Xavieras Dolanas, pasiekęs kino aukštumų sunkiu darbu bei dideliu talentu… Bet šiaip – visi žmonės, nepasidavę nevilčiai net kai aplinkinis pasaulis nesuteikė vietos svajoti, sugebėję išbristi iš sunkumų ir sulaukę pelnytos sėkmės.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vaiva Vasiliauskaitė „Pabusk“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: