Užaugusi su sena „Grimų Pasakų“ knyga, fotografė iš Vokietijos Laura Zalenga savyje buvo sukaupusi daugybę kūrybingų istorijų, kurios tik ir laukė kada galės būti atskleistos. Kai Laura susidūrė su fotografija, ji iš karto įsimylėjo šį darbą ir pradėjo mokytis naudotis fotoaparatu. Taip ji išreiškė susikaupusias emocijas, kartu sukurdama kerinčias istorijas.
Įkvėpta tos pačio knygos, kurią laikė prie savo lovos, Laura sugalvojo kaip unikaliai pavaizduoti pasakas, kurias būtų galima pažinti iš menkiausios detalės. Fotografijų serijoje “Grimm Compact“ autorė kiekvienoje fotografijoje naudoja minimalizmą, daugiau dėmesio skirdama detalėms, leisdama žiūrovams patiems įsižiūrėti ir atspėti kokia pasaka vaizduojama nuotraukoje.
Ar galite papasakoti daugiau apie savo kelionę fotografijos link?
Iš tiesų, yra pakankamai sudėtinga atrasti iš kur atėjo mano susidomėjimas fotografija. Mane supantys žmonės fotografuodavo, bet manau pagrindinė mano kūrybos priežastis buvo susikaupusios emocijos ir kaip jas išreikšti. Niekas man nepadėjo taip kaip fotografija. Nuo pat tos akimirkos kai ją įsimylėjau, viską aplink save pradėjau matyti kitaip ir dabar nieko nekeisčiau.
Kas jus domina?
Be fotografijos aš taip pat aistringai palaikau gyvūnų teises. Praeitais metais nusiskutau galvą ir taip surinkau 1000 dolerių, kuriuos paaukojau „Animals Equality.“ Taip pat stengiuosi dalyvauti eitynėse. Iš esmės aš bandau supažindinti kitus su mėsos ir pieno produktų pramonės žiaurumu ir kaip lengvai mes galime pakeisti savo mitybos įpročius
Ką jūs vadinate namais?
Kad ir kur benukeliaučiau ar kur begyvenčiau, kad ir koks rojaus kampelis tai bebūtų, aš vis tiek namais vadinu tą mažą miestelį pietų Vokietijoje. Ten aš užaugau. Mano šaknys, mano vaikystė, mano prisiminimai ir tai kas aš esu dabar, visa tai yra dėka tos gražios vietos.
Jūsų sukurtą fotografijų serija yra įkvėpta Grimo pasakų, gal galite papasakoti daugiau apie šį projektą?
Užaugau įkvėpta veikėjų iš tos didelės brolių Grimų pasakų knygos, gulinčios prie mano lovos. Žinojau, kad noriu sukurti fotografijų ciklą paremtą šiais veikėjais, bet pasaulyje dabar yra tiek daug nuotraukų vaizduojančių tas pačias pasakas. Taigi, skyrusi šiek tiek laiko apmąstymui, ar nereiktų atsisakyti šios idėjos, sugalvojau šias istorijas parodyti kitaip, kaip kiekvienam žiūrovui tektų atidžiau jas apžiūrėti norint suprasti kokia pasaka yra pavaizduota nuotraukoje. Tai nėra tipinės nuotraukos, tačiau man patinka stebėti kaip žmonės, stovėdami prieš nuotraukas, tarpusavyje spėlioja kas galėjo būti jų įkvėpimo šaltinis. Tikiuosi, kad visos šios nuotraukos sugrąžino juos į vaikystę.
Jūsų nuotraukos dažniausiai yra jūsų pačios portretai, kaip jums pavyksta išgauti tobulą kadrą?
Tai (kartais erzinantis) besikartojanti procesas. Žinoma kartu su praktika, bėgant metams tai tampa vis greitesniu procesu. Dabar man tereikia dviejų ar trijų kartų išgauti tobulą nuotrauką. Tam, kad nuotrauka būtų tinkamai sufokusuota aš vis dar naudoju kitus daiktus, pastatau juos ten kur galiausiai turėčiau būti aš. Tai visuomet yra kompromisas. Kai save naudoji kaip modelį, papasakoti savoms istorijoms, tampi labai savarankiška ir iškart supranti ko nori. Tačiau kai kurios nuotraukos dalys nukenčia ir padaryti gerą nuotrauką nėra taip lengva, kaip fotografuojant kažką kitą.
Nuo idėjos iki darbo su jau padarytomis nuotraukomis, kiek planavimo tenka fotosesijai?
Dažniausiai man patinka turėti tik idėją. Man patinka, kai spontaniškumas tampa galutinio darbo dalimi. Kartais mano galvoje yra vieta, kartais emocija ar tiesiog tam tikra šviesa. Tuomet jau fotografuodama kuriu aplinką, kartais net tvarkydama nuotraukas. Su Grimo nuotraukų serija aš iš karto žinojau kokio noriu vaizdo. Nuotraukose puikiai matosi detalių planavimas.
Kaip apšviečiate nuotraukas? Naudojate dirbtinį ar natūralų apšvietimą?
Man patinka natūralus apšvietimas. Ankstyvas rytas, šviesa pilna rūko, tai man patinka labiausiai. Tai labai švelnu ir visiškai nedirbtina. Aš žaviuosi žmonėmis, kurie fotografuoja esant ryškiai saulės šviesai, tačiau man labiau patinka kai šviesa yra švelni ir lygi.
Ar turite mėgstamiausią vietą, kurioje fotografuojate?
Aš tikriausiai daugiausiai naudoju mano tėvų name esančia sieną koridoriuje. Ji pilka ir turi puikią tekstūrą, o stiklo stogas virš jos sukurią puikų apšvietimą. Man taip pat nepavyksta atsispirti rūko apsuptam kraštovaizdžiui.
Kaip apibūdintumėte nuotraukų serijos stilių?
Sumažinimas iki minimumo. Susitelkimas į svarbiausius elementus.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte kūrybinio proceso metu?
Buvo įdomu, kurias scenas žmonės atpažins. Taip pat daugybė dalykų dėl kurių anksčiau nebūčiau susimąsčiusi: Kur gauti auksinį rutulį? Kur gauti netikro kraujo? Kaip „gražiai“ atsikasti obuolio? Kur rasti sieną, panašią į seną bokštą, kad modelis galėtų būti virš jos nuleidusi galvą? Žmonės, kurie ėjo pro šalį tikrai galvojo, kad esame pamišusios, lygiai taip pat, kai fotografavau miške, su duonos gabaliukais už mano kojų.
Ką privalote turėti savo aparatūros krepšyje?
Trikojį ir valdymo pultelį. Taip pat daug senų audinių, jei tai galima vadinti aparatūra.
Kiek daug darbo po fotosesijos tenka galutiniam nuotraukos variantui?
Prieš keletą metų darbo buvo daug. Dabar jo vis mažiau ir mažiau. Dažniausiai tiesiog pridedu šiek tiek kontrasto ir pataisau spalvas. Nors kartais, man patinka sukurti kažką „Fotošopu“, ko realiame gyvenime nebūtų. Tai leidžia man prikelti gyvenimui dalykus, kurie egzistuoja tik mano galvoje.
Kokie yra jūsų planai ateityje? Ar turite kokių naujų projektų?
Mano planas ateičiai nesikeičia jau keletą metų. Noriu atrasti būdą, kaip išgyventi iš to kas man labiausiai patinka, neprarasti aistros šiam dalykui ir išlikti savimi, su tuo susiduria daugybė fotografų, ar ne? Mano mėgstamiausias naujas projektas yra apie senų žmonių grožį. Man atrodo, kad mūsų visuomenė grožį priskiria tik jauniems žmonėms ir teigia, kad raukšlių reikia vengti. Bet iš arčiau pažvelgus į seno žmogaus veidą, ten galima išvysti pačius magiškiausius dalykus.
Ar turite kokių patarimų pradedantiems fotografams?
Neabejokite tiek daug. Eksperimentuokite. Būkite teisingi ir geri – taip pat ir tiems, kurie negali padėti jums su karjeros galimybėmis. Išlikite savimi. Leiskite sau būti pažeidžiamiems ir realiems, vietoje to kad stengtumėtės atrodyti tobuli.
Parengta pagal mymodernmet.com publikaciją
Taip pat skaitykite: Neįtikėtini Česlovo Česnakevičiaus kūriniai: jei iliuzijos virstų realybe
