Daugiau nei prieš septynis dešimtmečius prasidėję masiniai lietuvių tautos trėmimai žmonių atmintyje gyvi iki šiol. Tam, kad atmintis išliktų gyva amžinai, iniciatyvių kauniečių grupė įgyvendina akciją „Mes niekada nepamiršim“. Du mėnesius trukusi jaunimo iniciatyva greitai pasieks finišo tiesiąją, tačiau apie jos rezultatus būtų galima kalbėti ilgai.
Akcijos metu žmonės buvo kviečiami dalintis asmeninėmis nuotraukomis iš tremties vietų, o prie jų buvo galima užrašyti istoriją, liudijančią nuotraukoje matomus įvykius. Iš viso sulaukta apie 30 unikalių fotografijų, iš kurių 10 buvo papildytos žmonių išgyvenimais. Akcijos metu taip pat buvo kalbinti viešose vietose sutikti jaunuoliai ir jų teirautasi, ką jie mano apie tremtį.
Birželio 27 d. prasidėjusi iniciatyva finišuos rugpjūčio 22 dieną – likus dienai iki Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos minėjimo. Pirmąjį vasaros mėnesį parodos atidarymas pasirinktas neatsitiktinai – būtent tada prasidėjo pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą. Du mėnesius visos atsiųstos nuotraukos ir istorijos buvo publikuojamos akcijos „Facebook“ paskyroje bei greta tarpukario Lietuvos simbolį litą žyminčio verslo centro „1000“ stovinčiame specialiame stende, kurį apžiūrėti gali kiekvienas norintysis. Plačiau apie akciją sutiko papasakoti akcijos atstovas Vilius Dovydauskas.
Paklaustas, kaip kilo idėja surengti akciją, skirtą tremties ir politinės priespaudos paliestiems žmonėms paminėti, akcijos atstovas teigė, kad tam buvo kelios priežastys. Pirmoji priežastis – asmeninė patirtis, antrojo – dabartinė politinė situacija ir Ukrainoje vykstantys neramumai. Tai, kas vyksta pasaulyje ir aplink mus, pasak iniciatoriaus, negali būti toleruojama, kadangi jeigu tai, kas vyksta, bus ignoruojama ir nutylima, skaudi mūsų senelių ir prosenelių patirtis gali pasikartoti. Kalbėdamas apie asmeninę patirtį Vilius teigė, jog tremtį išgyvenusiems žmonėms nereikia didesnės pensijos ar dar kažko, jiems tiesiog svarbu, kad juos prisimintų, tad tai ir paskatino akcijos gimimą. Kita vertus, būtent dabar inicijuoti tokią akciją skatina žinojimas, kad artimiausiu metu gali praktiškai nebelikti tų, kurie gali apie visa tai papasakoti.
Kalbėdamas apie akcijos tikslą pašnekovas teigė, kad galima iškirti tris kertinius tikslus. Pirmasis – pilietiškumo skatinimas. Anot pašnekovo, tokio pobūdžio akcija yra pirmoji, todėl yra pakankamai unikali savo idėja. Kita vertus, smagu, kad yra panašia tematika įgyvendinamų iniciatyvų – pavyzdžiui, greitai kino ekranuose pasirodysiantis filmas „Nematomas frontas“ ar ne vienerius metus rengiama akcija Misija Sibiras.
Kaip antrąjį iniciatyvos tikslą organizatorius įvardijo bendravimo su vyresniąja karta skatinimą. Juk smagu išgirsti gyvą atmintį iš žmogaus, kuris tai patyrė, ar ne? Būtent per dialogą, pasak organizatorių, ir saugoma gyvoji atmintis. Kadangi akcijos šūkis – „mes niekad nepamiršim“, Vilius teigė, jog dar vienas svarbus akcijos tikslas – surinktų istorijų viešinimas, jog kiekvienas, net su tuo nesusidūręs, galėtų susipažinti su tuo, kas tikra, unikalu ir, deja, skaudu.
© Linos Jankauskaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Pašnekovui bene labiausiai atmintin įstrigo atsiųsta tokia istorija: „1952 m. Ruduo. Pabundame vieną rytą – girdim, verkia vaikelis. Gimė be gydytojo, be ligoninės. Visa šeima miega, o mama gimdė. Maskelienė Vitas – taip užrašyta mirties liudijime. Mirė rugsėjo 5 d., po dviejų savaičių, nuo plaučių uždegimo. Ir vėl tėtei reikia kalti karstelį. Pačiam, užsidėjus ant peties, nešti į kapines, pastatyti didelį didelį kryžių. Juozukas labai verkė, jam buvo gaila gėlių, kurias reikėjo sumesti į kapą.“
Pačiam iniciatoriui ši akcija padėjo suvokti, kad kiekvieno ištremto žmogaus istorija buvo unikali ir jog ji praplečia suvokimą, kokia gi buvo ta tremtis. Iš tiesų vieniems žmonėms tremtis buvo lengva, kadangi jie atrado antras puses ar pateko į palankesnę išgyvenimui teritoriją, kitiems buvo labai sunku, nes vyko gamtinė atranka, kadangi šiandien mąstai, kaip pavalgyti, rytoj – kaip išgyventi, poryt – kaip palaidoti artimą žmogų. Esi priverstas kažką daryti, nes turi maitinti vaikus, nors tau pačiam blogai ir morališkai, ir fiziškai. Vis dėlto jauni žmonės šį laikotarpį išgyveno lengviau.
Džiugu, kad socialinė akcija sulaukė nemažai palaikymo. Nors akcijos metu glaudžiai bendradarbiauta su įvairiomis jaunimo organizacijomis ir studentų atstovybėmis, kurios sutiko prisidėti prie iniciatyvos, malonu, kad į akciją įsitraukė ir vyresnio amžiaus žmonės, mielai bendravę su savo tėvais ir atsiuntę nuotrauką. Palaikymą idėjai išreiškė ir aktyviai su jaunimu dirbantis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, džiugina privataus verslo suteikta parama. Pašnekovas pastebėjo, kad jaunimas šia akcija labai susidomi tuomet, kai sužino, kad jų atsiųstos nuotraukos su istorijomis bus talpinamos į stendą, tada jie nori jį pamatyti savo akimis, kartu jie apie tai papasakoja draugams ar drauge ateina pasižiūrėti stendo, taip idėja plinta iš lūpų į lūpas.
Kaip ir minėta, akcija greitai pasieks suplanuotą finišo tiesiąją. Rugpjūčio 22 d. vyksiančiame uždaromajame parodos renginyje, kuomet oficialiai bus uždaryta išorinė stendinė paroda, bus pinama lietuviškais motyvais puošta juosta, prie kurios pynimo galės prisidėti kiekvienas žmogus, bei vyks Misija Sibiras Kauno regiono pristatymas. Kalbėdamas apie akcijos tęstinumą Vilius Dovydauskas teigė, kad jis nėra aiškiai apibrėžtas, tačiau jeigu bus jaučiamas palaikymas ir atsiras žmonių, norinčių prisidėti prie idėjos tęstinumo, nuotraukos ir istorijos tikrai bus laukiamos ir viešinamos akcijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, taip pat laukiama kitų idėjų idėjos tęstinumui. Vis dėlto svarbiausias idėjos tikslas – kartų bendravimo skatinimas. Baigdamas pokalbį akcijos atstovas tarė: „Linkiu niekada neužmiršti savo šaknų, nes mes esam gyvi tol, kol gyva istorija, o kiekvienas asmenybę saugo tol, kol jo šaknys gyvos.“ Vis dėlto kiekvienas žmogus, net ir emigravęs, pasak organizatorių, turėtų domėtis savo šaknimis, tad tiki, kad akcija tęsis ir toliau, tik kita forma.