Vienos miško pasakos: istorija ir žmonių istorijos kartojasi…

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-02-06 10:57

Spausdinti | Komentarai

© Lauros Vansevičienės nuotr.

Režisierės Yanos Ross spektaklį Vienos miško pasakos pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę. Aktoriai Janina Matekonytė, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Skaitant pjesę, gana paprasta įsijausti į, regis, lengvą bei neįpareigojančią jos nuotaiką. Vis dėlto spektaklyje netrūksta sudėtingų potemių, tragiškų įvykių. Rašytojas Mindaugas Nastaravičius dramaturgo Horvátho sukurtą prieškario istoriją perkelia į šiandieninę Lietuvą. Apie ką, jūsų nuomone, bus šis spektaklis?

Paulina Taujanskaitė: Be abejo, kaip ir dauguma spektaklių, Vienos miško pasakos turi kur kas daugiau poteksčių. Tačiau man asmeniškai artimiausia dvigubų standartų problematika, kuri atskleidžiama per asmeninius, šeimos santykius. Žmogus savyje turi susiformavusias taisykles, moralines normas, tačiau, nors pats ne visada jų laikosi, kitą žmogų yra linkęs labai greitai pasmerkti. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje dabar vyraujančios temos, tarkim, smurtas gatvėje. Jeigu matai, kad praeivis buvo abejingas, iškart pradedi jį smerkti, tačiau, jeigu tas praeivis būtų tavo vaikas, sakytum: „Dieve, tik nesikišk.“ Žmogų, kuris nėra su mumis susijęs, mes vertiname žymiai kritiškiau nei artimąjį. Iš patirties žinau, kad kartais labai sudėtinga priimti tinkamiausią sprendimą. Tarsi pagal visas savo nuostatas turėčiau elgtis vienaip, tačiau pasielgiu kitaip. Iš dvigubų standartų kyla ne tik apmąstymai apie pasirinkimo ir prigimties sąvokas, disonasą tarp moralinių normų ir elgesio, bet ir kitos su tuo susijusios temos, pavyzdžiui, požiūris į lygias lyčių teises.

Janina Matekonytė: Poteksčių yra daug, tačiau, mano nuomone, esminė mintis sukasi apie žmogų, kuris yra visoks. Ir visuomet toks buvo. Su šviesiomis ir tamsiomis pusėmis. Dėl šio prigimtinio dualumo žmogus, deja, niekada nepasimoko iš svetimų klaidų. Kartais elgiasi taip, kaip neturėtų, nors gerai jaučia vidinį pasipriešinimą. O įtaką mūsų poelgiams, sprendimams neretai daro tam tikra linkme susiklosčiusios aplinkybės.

Aleksas Kazanavičius: Nežinau, ar man pavyks atsakyti, apie ką spektaklis, nes jis, tarsi gyvas organizmas, nuolatos kinta, o su kaita atsiranda naujų klausimų, naujų sprendimų. Man jame įdomiausias dviejų laikotarpių sugretinimas. Tarpukariu buvo didžiulė krizė, artėjo karas, kurį visi nujautė. O dabar, regis, pasaulis visai kitoks, tačiau vis dėlto su savais iššūkiais. Krizės pasaulyje turi skirtingus veidus, kaip ir žmonės, bandantys išgyventi jų metu. Šis bandymas išgyventi krizės laikotarpiu išgrynina vertybes ir pasirinkimus. Tiesa, nesinori prikarksėti, tačiau manau, kad karo ir nacionalizmo atmosfera neišnyko, ir ši nuolatos nepaliaujamai kintanti globali aplinka daro didelę įtaką žmonių santykiams.

Vidas Petkevičius: Pjesė derinama prie lietuviško žiūrovo, todėl ir tarpukario aktualijos transformuotos taip, kad atlieptų šiandienos pasaulį. Viskas absoliučiai pasikeitė. O kas ne?.. Vidutinis žmogus, kuris sudaro pagrindinę visuomenės masę. Ir šis žmogus yra sudėtingas, įvairialypis, savyje talpinantis ir juodą, ir baltą.

II

© Lauros Vansevičienės nuotr.

Kalbant apie darbą su Yana Ross, ar perskaičius pjesę ir pradėjus pirminį etapą visuomet sutapdavo jūsų ir režisierės nuomonės? Jeigu ne, kuo išsiskirdavo?

Janina Matekonytė: Aš esu labai dėkinga, kad likimas suteikė man progą dirbti su Yana Ross. Režisierė sugeba sukurti nepaprastą bendradarbiavimo atmosferą. Ji labai atvira pasiūlymams, viskas išdiskutuojama. Kūrybinis procesas be galo įdomus, mat režisierė, jausdama didelę meilę ir pagarbą aktoriaus profesijai, akcentuodama neskubėjimo reikšmę, stengiasi mums padėti pjesės kontekstą pasitelkiant „gilumines“ priemones – literatūrą, filmus, konsultacijas su istorikais, tarpusavio diskusijas. Ir viskas tam, kad įdėmiai įsižiūrėtume į kasdienybę – kurgi mus veda ši įsibėgėjanti civilizacija. Gilinamės, kaip jautėsi pats dramaturgas Horvathas, rašydamas pjesę ir nujausdamas artėjantį fašizmą, kaip jis, sėdėdamas bare, gaudydavo realių žmonių frazes, kurias vėliau įdėdavo į savo personažų lūpas. Režisierė turi neįtikėtiną gebėjimą sukurti kūrybinę atmosferą, repeticijų metu padėti mums įveikti baimę ir įtampą. Kartu atsiranda ryžtas siekti kuo geresnio rezultato. Tai tikra dovana aktoriams.

Paulina Taujanskaitė: Visko pasitaiko, būna, kad nuomonės išsiskiria, tačiau niekada dar nenutiko taip, kad jos išsiskirtų kardinaliai. Darbas su Yana Ross labai malonus. Režisierė yra nuostabi, nes sugeba prieiti prie kiekvieno iš mūsų, sukurti puikią darbinę atmosferą… Net į visus nevykusius aspektus režisierė reaguoja labai maloniai – juos paverčia pokštu ir užkerta kelią baimei. Tiesą pasakius, aš jau kurį laiką mąsčiau apie pasitraukimą iš aktorės profesijos, nes psichologiškai ji labai skausminga, o rezultato, regis, vis nėra. Be to, mane erzino ta tradicinė pavaldumo režisieriui pozicija – tu turi paklusti, o man, jeigu nuomonės išsiskiria, tai padaryti labai sunku. Dėl šių priežasčių, siaubingos įtampos, kurią jausdavau, aš neapkęsdavau kūrybinio proceso, mėgdavau vaidinti tik jau turint galutinį rezultatą. O dabar jaučiu, kad pagaliau atrandu vaidybos džiaugsmą, mėgaujuosi pačiu procesu ir šiuo atveju visiškai pripažįstu režisierės pranašumą. Kaip sakoma: „Įsakinėjama tik tam, kas sau pačiam paklusti neįstengia.“ Kai matau žmogų, išmintingesnį už mane, kai jaučiu abipusę pagarbą, tuomet savaime nėra prieš ką priešintis. Būtent dėl to, grįžtant prie pjesės, jeigu nesutinkam dėl kokio nors aspekto, atrandam kompromisą.

Aleksas Kazanavičius: Kalbant apie savo kuriamą Roberto vaidmenį, reikia pasakyti, kad prieštaravimų nebuvo. Režisierė veda ten, kur ji nori, tačiau viskas paremta glaudžiu bendradarbiavimu. Procesas labai smagus. Viskas vyksta gana sklandžiai ir abipusiai – ji gilinasi į aktorių mintis, įsiklausydama šį kūrybinį spektaklio kelią gali pasukti viena ar kita linkme. Kūrybinio proceso metu šlifuojami kampai, išgryninamos pozicijos. Horvátho pjesėje mano personažas yra Rotmistras, tačiau, kadangi jis atrodė kaip mistinė būtybė iš anų laikų, o pjesės veiksmą spektaklyje norėjome perkelti į dabartį, veikėjas pavirto Robertu, buvusiu saugumo darbuotoju iš tarybinių laikų. Ir jis bando gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, išgyventi.

Vidas Petkevičius: Ginčų nebuvo, tačiau buvo diskusinių pamąstymų. Režisierė man tikrai labai daug padeda, mes labai gerai sutariame, o ir ypatinga darbinė atmosfera labai stipriai prisideda prie personažo kūrimo. Nėra jokios įtampos, jautiesi laisvas kurti. O tai labai svarbu, nes gali klysti, o dar svarbiau – kad nebijai suklysti, nes aktoriai visuomet pergyvena dėl muštro ir rėkimo. Kalbant apie patį veikėją, moralinių aspektų, kurie man iš tiesų labai nepriimtini, buvo. Mano veikėjas, Karalius, yra daugiau kairiųjų pažiūrų, o aš esu labai ištikimas patriotas. Adaptuotoje pjesėje buvo žodžių, kuriais negražiai atsiliepiama apie Lietuvą. Aš taip ir pasakiau – nesakysiu šitų žodžių, nenoriu. Režisierė su dramaturgu įsiklausė, labai geranoriškai sureagavo, pataisė, ir viskas buvo labai lengvai išspręsta.

I

© Lauros Vansevičienės nuotr.

Kuriant vaidmenį buvo sunku susigyventi su savo personažu? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Janina Matekonytė: Man buvo nežmoniškai sunku priimti faktą, kad esu tas veikėjas, kuris įvykdo tokį brutalų, žiaurų sprendimą. Pats personažas iš tiesų labai sudėtingas, nes jo charakteris, moraliniai principai, poelgiai man labai svetimi ir sunkiai pateisinami. Vis dėlto, nepaisant šių asmeninių kontrastų, iš tiesų labai įdomu, susidūrus su tokio pobūdžio veikėja, ieškoti jai pateisinimo, analizuoti – kodėl ji taip elgiasi? Ir tuomet randi, kad šiame žmoguje slypi ir begalinė meilė sūnui, ir, tuo pačiu, iškreiptai suprantamas pasiaukojimas. Taigi, priimu tai kaip iššūkį: aš – kareivis, viską ištversiu (juokiasi). Man visuomet kūrybinis procesas buvo ir tebėra kur kas įdomesnis nei galutinis rezultatas.

Paulina Taujanskaitė: Ne, nebuvo sunku. Aš nežinau, kaip režisierė atsirinko aktorius, bet man susidarė įspūdis, tarsi ji linko į kraštutinumus – vieni personažai labai panašūs į aktorius, o kiti – priešingai – labai skiriasi. Šiuo atveju aš su Maryte jaučiuosi labai panaši, dėl to nekyla ypatingų sunkumų kuriant vaidmenį. Tiesą pasakius, man šis darbas maloniausias, kokį kada nors esu dariusi.

Aleksas Kazanavičius: Pats personažas man pasirodė labai įdomus. Apie jį labai daug svarstėm – kas tai per žmogus, kokį gyvenimą jis nugyveno. Ir jo biografija repetuojant tebekinta. Turbūt didžiausias iššūkis šiuo metu yra perteikti šį vaidmenį žiūrovui. Ar sugebėsiu perduoti visa tai, ką prifantazavom. Jeigu taip, tuomet gerai.

Vidas Petkevičius: Iš pradžių buvo gana sudėtinga, bet dabar jau visai neblogai. Karalius daro daug klaidų, kaip ir daugelis mūsų – šeimoje, auklėjant vaikus, tarpusavio santykiuose su žmona, kuri anksti mirė ir tai galėjo prisidėti prie širdgėlos. Tai nevienareikšmis žmogus. Vis dėlto daugelyje vietų nepateisinu savo veikėjo, pavyzdžiui, dėl to, kaip jis elgiasi su savo dukra. Tačiau aš suprantu, kad tokių žmonių yra, ir mano profesija diktuoja, kad privalau rasti šiam personažui pateisinimus. Galiu pasakyti, kad spektaklyje tikrai netrūks epizodų, kurių gal kai kurie žiūrovai ne tik iš mano personažo, bet ir iš manęs paties nesitikės.

Spektaklis kupinas absurdiškos satyros, kontrasto principu išryškinamos visuomenės ydos. Nesantuokiniai ryšiai ir iš jų gimęs vaikas užtraukia baisingą gėdą, tačiau, prabėgus šimtmečiui, visuomenė ir tam tikrų normų vertinimas pasikeitė. Kokias paraleles įžvelgiate tarp dabarties ir praeities visuomenių?

Janina Matekonytė: Man įdomi ši režisūrinė idėja adaptuoti prieš šimtmetį parašytą pjesę mūsų laikams, mūsų kraštui. Žmonės visais laikais buvo daugiasluoksniai. Tai, kas tvyrojo Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, dabar jau galime vertinti istoriškai, o tai, kas tvyro šiandieniniame mūsų gyvenime, galime tik pajausti, perkeldami į sceną paprastų žmonių, vienos šeimos santykius. Ir ši aštri ironija, įvilkta į kasdienį rūbą, tik patvirtina, kad mes visi esame žmonės, kurių viduje esama visko. Ši mintis mane labai žavi. Iš čia kyla ne tik gerosios žmonių savybės, bet ir manipuliacijos laisvo žodžio tema, propaganda žiniasklaidoje, kuriai ne visi turi imunitetą pasipriešinti.

Paulina Taujanskaitė: Man labai sunku atsakyti, kadangi aš paraleles įžvelgiu visur (juokiasi). Viskas priklauso nuo to, kokį aspektą imsi… Faktiniai įvykiai skiriasi, o žmonių jausmai, kančios, laisvės troškimas nesiskiria. Skiriasi aplinkybės, kuriose jie buvo, tačiau troškimai, žvelgiant į istoriją (pavyzdžiui, kad ir krikščionių bei pagonių), buvo tie patys. Taigi, ir spektaklio aktualumas priklauso nuo to, kiek sugebėsi įžvelgti pagal savo vidinį pajautimą.

Aleksas Kazanavičius: Manau, kad tarp mūsų pasaulių ryškios takoskyros nėra. Žmogaus prigimtis nesikeičia, keičiasi aplinka. Viskas priklauso nuo to, ką savyje pažadinsi – žvėrį ar angelą. Vis dėlto tam tikri aspektai, kurie prieš šimtą metų skambėjo aštriai, dabar taip nebeskamba. Laikas viską suniveliuoja. Dėl to ir ieškome atitikmenų.

Vidas Petkevičius: Paralelių netrūksta, tiesa. Nesakyčiau, kad temos, kurios buvo tabu tarpukariu, dabar visai išnyko. Viskas susiveda į kartas. Tarp mano amžiaus žmonių konservatyvumas tam tikromis temomis vis dar egzistuoja. O štai jauni žmonės galbūt į tas temas žiūri kur kas liberaliau. Taip pat neramių globalios atmosferos nuojautų buvo ir tada, yra ir dabar. Kaip mano personažas sako, vis tiek viskas virsta, griūva, mes artėjam link pasaulio pabaigos. Mano veikėjas teigia, kad karai niekada nesibaigia, tai tik uždelstas laikas, ir karas vieną dieną vėl priartės, tik vietoje mūsų kovos užaugę vaikai, anūkai. Aš manau, kad tame yra tiesos. Aplinka, kurioje gyvename, yra nerami. Ir kaip anksčiau visuomenė išsiskirstė į partizanus, stribus, koloborantus, taip pat būtų ir dabar, nenorėtum patikėti, kad tas žmogus, kurį manei gerai pažįstantis, tapo išdaviku.

Vienos miško pasakos“ turi nemažai politinio teatro atspindžių. Neseniai praėjusio Sausio 13-osios minėjimo metu išgirdau frazę, kuri įstrigo atmintyje: „Išmokti gyventi laisvėje yra taip pat sudėtinga kaip ir priespaudoje, ypač kardinaliai pasikeitus buvusiai santvarkai.“ Pastaruoju metu vis dažniau iškyla diskusijų apie ribojamą žodžio laisvę, demokratiją. Taigi visai pabaigai norėčiau paklausti, kokius tikslus išsikėlėte, laukdami susitikimo su žiūrovais? Kas jums svarbiausia, kalabant apie šį susitikimą?

Janina Matekonytė: Man labai patinka, kad spektaklio istorija pasakojama pasitelkus lengvabūdišką juoką, ironiją, kuri pamažu išvirsta į žiaurią, nesuvokiamą pabaigą. Režisierė, užuot paikai ir pigiai juokinusi žiūrovą, siekia jį supurtyti. Kad į vidinį veidrodį pasižiūrėtume ne tik mes, kūrėjai, bet ir žiūrovai. Tik suvokdami save galime suvokti ir visuomenę, ją keisti.

Paulina Taujanskaitė: Norėčiau skatinti žiūrovo savistabą, sąmoningumą. Kad visuomet pasitikrintum – ar aš vieną teigiu, o kitą darau, ar sugebu gyventi taip, kaip deklaruoju. Mes kiekvienas susikuriam taisyklių rinkinius, kurie parodo, kokie žmonės esame. Ir aš norėčiau, kad, prieš žengdami kiekvieną žingsnį, mes pasitikrintume šias savo taisykles, nes daug ką darome negalvodami, valdomi impulsų ir emocijų. Man atrodo, kuo daugiau veiksmų mūsų gyvenimuose bus ne atsitiktinių, o apgalvotų, tuo didesnę laisvę galėsime pajausti. Laisvę nuo nuolatinės kaltės, savigraužos, kurios priveda prie depresijos, nerimo. Kai vieną dieną, nors ir su milžiniškomis pastangomis, padarai taip, kaip sakai, nukrinta kaltės lašeliai. Ir palengvėja.

Aleksas Kazanavičius: Dabar, tiesą pasakius, esu ne toje stadijoje (juokiasi). Kūrybiniame procese mažai galvoju apie rezultato poveikį žiūrovui. Aspektas, kuris man dabar labai svarbus, – tai įtikinti žiūrovą tuo, ką mes darome. Kai lipdomos figūros kontūrai išryškės, tada bus galima kalbėti ir apie žiūrovą. Kol kas esu vidiniuose apmąstymuose ir svarstau, kaip juos geriausia išreikšti.

 Aš norėčiau, kad žiūrovas suprastų mano veikėją, jo poelgius ir tai, kad žmogui būdinga klysti. Ir tik klystant, darant išvadas galima taisytis, tapti geresniam.

Spektaklio Vienos miško pasakos premjera įvyks vasario 15, 17 d. Menų spaustuvėje. Vėliau šį sezoną spektaklis bus rodomas Rusų dramos teatre ir keliaus po Lietuvą.

Parengė Kamilė Pirštelytė

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt