Nesu mėgėjas keliauti arba, tiksliau butų sakyti, esu užkietėjęs nemėgėjas turistauti, blaškytis po svetimus kraštus. Atsivėrus sienoms, iš Lietuvos buvau išvykęs tik kartą, į Lenkiją, nors tų progų progelių aplankyti svetimą šalį buvo daugiau nei reikia, tačiau atsisakau paprastai net spaudžiamas aplinkybių, apeidamas įpareigojimus ir nurodymus, nevykdydamas duotų pasižadėjimų.
Tačiau negalėčiau pasigirti net tuo, kad jau ką ne ką, bet Lietuvą būčiau išmaišęs skersai išilgai, – iš tiesų daugelis Lietuvos pakraščių, ypač atkampesni gimtosios šalelės rajonai man yra terra incognita. Dar daugiau, – gerai nežinau net Kauno gatvių išsidėstymo, nors šame miete gyvenu daugelį metų. Esu patyręs keletą kartų didelę gėdą, kai einant šaligatviu prie kelkraščio stabtelėdavo automobilis ir iškišęs galvą žmogus klausdavo gatvės, kaip ten patekti, o man pačiam, mostelėjus rankomis, tekdavo prisipažinti, kad nežinau. Kol vieną kartą išaušo džiaugsmingas rytas, kai panašiai stabtelėjęs miesto svetys paklausė kelio į zoologijos sodą, o aš šįkart žinodamas, kur toks objektas randasi (andai vesdavau savo vaikus stebėti beždžionių gyvenimo) ir užčiuopęs galimybę atsiteisti už ankstesnes nesėkmes, pradėjau aiškinti maršrutą su tokiu įkarščiu ir užplūdusiu entuziazmu, kad išsigandęs žmogelis iškart nuvažiavo surūkus dūmams.
Nėra ko girtis, ar ne? Tačiau ir nesigiriu, taip pat nepagalvokite, kad čia ištaikiau progą papasakoti apie savo nuobodų gyvenimą be jokio ryšio su įvardyta tema. Iš tiesų tiek daug kalbėjau apie save norėdamas pranešti, kad mano akis dar nėra atbukusi nuo įspūdžių gausybės, taigi lengvai pastebi skirtumas, iškart mato tai, ką tikriausiai pražiūrėtų turistaujančios sąmonės ir kaleidoskopiškai besikeičiančių įspūdžių įvairovės užkimštos vaizduotės žmogus.
Atostogauju kaime, kur daržoves raunu ir skinu iš savo paties sukastų lysvių, o kibirą pieno kas antrą dieną imu iš kaimynės. Čia laikas plaukia ramia vaga, kartais visai sustodamas, o vakarais įsiplieskia kraupiai gražūs saulėlydžiai, kuriuos palydime sustabarėję ir baugiai nutilę iš terasos nuo suoliuko tarsi vaiduokliško teatro žiūrovai, nelegaliai užsisėdėję amžinybėje. Žinia, po to vakaras grimzta į rūką, tirštą kaip pienas, netrukus pateka mėnulis geltonas kaip sviestas. Kita vertus, kartas nuo karto, tarkime, pritrūkus duonos arba karštą vasaros dieną jau užsimanius butelio vėsaus alaus vietoj ąsočio pieno, dar ir kitomis progomis tenka nuvykti į artimiausią miestelį.
Vakar grįždami iš juodųjų serbentų plantacijos, kur šeimininkei leidus už juokingą kainą prisirinkome dideles talpas uogų, užsukome į Eržvilką, jeigu neklystų, tik Jurbarkui ir Smalininkams pagal didumą nusileidžiantį miestą ar mietelį Jurbarko rajone. Patį didžiausią įspūdį padarė tai, kad šio mietelio parduotuvėse prekių asortimentas buvo lygiai toks pat skurdus kaip ir sovietmečiu, kai būdamas vaikas čia ne kartą lankiausi.
Mineralinio vandens „Vytautas“ reklama
Eržvilkas yra labai graži gyvenvietė, čia gyvena dori ir darbštūs lietuviai, modernūs katalikai, tačiau dvi miestelio parduotuvės atrodo kaip sovietinių laikų muziejai, kur būtų galima organizuoti ekskursijas, pasakojant jaunajai kartai apie prabėgusius deficito laikus. Nieko panašaus pagal atsparumą prekybos naujovėms nerasite artimiausiuose panašaus tipo miesteliuose, nei Nemakščiuose, nei Viduklėje, nekalbant apie Skaudvilę, kur nuo prekių įvairovės raibsta akys, o marketingas – šiuolaikinis, mažai nusileidžiantis didžiųjų miestų prekybos centrams. Kaip Eržvilko parduotuvėmis pavyko taip užsikonservuoti, vartotojiško drugio krečiamoje visuomenėje išlikti nepaliestomis laiko vėjų antivartotojiškumo salelėmis, – neturiu logiško paaiškinimo.
Alus plastikinėje taroje buvo tik „Gubernijos“ daryklos, bet trijų rūsių, svarbiausia – įstabiais pavadinimais: Kunigaikščių, Tautinis (šviesus), Tautinis (tamsus). Žinoma, „Tautinio“ etiketė mūsų trispalvės vėliavos spalvų, vaizduojanti surištą javų pėda su užrašu viršuje „Vienybėje jėga“.
Kičas toks stiprus, kad galėtų užmušti net arklį. Tačiau didžiausias paradoksas, kažkas prieš gamtos dėsnius yra tai, kad čia paminėtų pavadinimų alus su tragikomiška etikete pasirodė esąs visai neblogas gėralas, galima net pasakyti, pavykęs gaminys, kaip atrodo, nenusileidžiantis nepalyginamai aukščiau kotiruojamoms alaus markėms.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad minėtoje alaus darykloje, galimas daiktas, dirba išmanantys savo amato subtilybes technologai, o vadovai ar savininkas, nežinau kaip ten konkrečiai, yra, švelniai tariant, mažaraščiai plačiąja to žodžio reikšme žmonės – nesunku nuspėti, kad tokių dalykų kaip prekės titulinis pavadinimas ir dizainas reikaluose lemiamas žodis priklauso vadovams. Tačiau ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet, nori to ar nenori, dažnai prieš savo valią stebint reklamos pulsacijas apskritai ir šio žanro plėtrą mūsų šalyje, vis dažniau krinta į akis humanitarinės vaizduotės trūkumas, drauge prasikišančios baisios bendrovių viešo prisistatymo neskonybės, – padėtis, regis, galėtų pradėti keistis į gerąją pusę tik tada, kai bendrovių vadovai pagaliau suprastų, kad dėl savo verslo sėkmės pravartu samdyti ne tik geriausius technologus, bet ir vieną kitą humanitarą.
Štai mineralinį vandenį „Vytautas“ visada išmaniai reklamavusi bendrovė dabar Lietuvos krepšinio rinktinės draugiškų mačų TV transliacijose suka tokį neskoningą reklaminį video siužetą, kad žemiau nupulti jau neįmanoma. Reklaminiame filmuke vaizduojamas visiškas kvailys, karikatūrinė būtybė, kelių sekundžių bėgyje susakanti visas įmanomas banalybes specialiai sutirštintame pavidale, visų akivaizdoje pagaminant kažką panašaus į bukumo esenciją, užplūstančią eterį. Gal šitaip reklamos užsakovai supranta sodrų liaudiškumą, įsivaizduodami savo produkcijos vartotoją per niekinančių paprastą žmogų A.Užkalnio straipsnių prizmę. Tačiau iš tiesų dar neaišku – kas čia palieka didžiausiu kvailiu, kaip sakoma, su ilga nosimi. Jeigu leisite vertinti man, pasakysiu, kad mačiau visokių, bet neatsimenu, jog kada nors būčiau sutikęs kvailą kaimietį (tarsi dirbama žemė išvis netoleruotų kretinizmo), tokių daug dažniau pasitaiko būtent mokslingoje publikoje, net tarp profesorių.
© Miglės Kubiliūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Apskritai reklamos bukumas ypač krenta į akis Lietuvos krepšinio rinktinės rungtinių transliacijos metu galbūt dėl to, kad stebint mūsų krepšininkų profesionalumą ir meistriškumą dėl kontrasto dar labiau ryškėja reklamos užsakovų ir kūrėjų mažaraštiškumas, neprofesionalumas.
Nepulsiu įrodinėti, kad neatitinka dalykų padėties teiginys, kad krepšinis yra tikroji religija, kaip čia skelbia besireklamuojanti lažybų bendrovė. Daug svarbiau bus pastebėti, kad šis posakis dėl šimtatūkstantinio pakartojimo ir nusidėvėjimo jau tūrėtų būti laikomas stiliaus klaida, nuo dažno vartojimo sumušta pūlinga kalbos pūsle, nelietuviškai tariant, mozoliu.
Gaila ir A.Sabonio, kuris krepšinio rungtynių transliacijos metu reklamuoja Lidl tokiu susinepatoginusiu balsu tarsi darytų kažką netinkamo ar nepadoraus stebint milijonui akių.
Visi gerai suprantame, kad tikrasis A.Sabonis, skirtingai nei jo vaidinamas A. Sabonis ar garsiojo krepšininko kartoninis muliažas, niekados neapsipirkinėja lidluose, nestovi eilėse kvailai šypsodamasis. Taigi, kaip atrodo, pigių prekių prekybos centrų reklamoje reikšmingesnis būtų pensininko, daugiavaikės mamos ar bedarbio, gyvenančio iš pašalpos, balsas, užtariamasis žodis. Tačiau mums netrukdo tai, kad Lietuva yra tokia įvairi ir skirtinga. Kaip jau žinome, vienybėje slypi mūsų jėga.
Maip pat skaitykite: Kam dar reikalinga filosofija palengvintos versijos pasaulyje?
