„Ledinio vandens kibiro“ iššūkis neaplenkė ir Lietuvos, atverdamas piliečių sąmones ir pinigines. Prisiminėme, kad mes galime ir turime padėti kitiems. Pasirodo, aukoti gali būti ne tik teisinga, bet ir madinga. Ir tam galima apsipilti šaltu vandeniu, o galima ir apsieiti be šios procedūros.
Vien todėl ledinio vandens akcija yra labai gera. Ji skatina filantropiją, kuri po truputį ateina į mūsų visuomenę kaip naujas kultūrinis suvokimas priešingas post-gariūniškam investicinių-čekių-supirkinėjimo-ir-vario-plėšimo-pardavimo periodui, vis dar dvelkiančiam naftalinu nuo kai kurių pieno ir mėsos pramonės gamintojų, besipiktinančių neatsakinga Lietuvos užsienio politika. Šūkis „kiekvienas už save“ praranda galiojimo laiką ir tai yra gerai. Pagarba atsakingiems naujos kultūros nešėjams.
Organizacijų ir pavienių iniciatyvų miške pasimesti lengva. Kur pažvelgsi – visi daro gera. Žvilgsnis krypsta ten, kur jautru ir kur suprantama, arba ten, kur su žmogaus jautrumą asociatyviai atitinka pavadinimas. Pavyzdžiui, Santariškių klinikų Neurologijos centras sąmonėje yra artimiausia šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozei. Socialiniuose tinkluose jau nuvilnijo žinutė apie tai, kad pats centro vadovas dėl šios akcijos netrykšta entuziazmu. O aš galvoju taip: vadovauji sau valstybinės įstaigos centrui, kur kiekvienas aparatas, kiekvienas etatas ar langas yra finansuojamas iš biudžeto, arba ligonių kasų, arba Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų. Tavo ir tavo kitų darbuotojų funkcijos yra aiškiai aprašytos, projektai paremti, veikla suplanuota. Gauni papildomų lėšų – ką dabar daryt? Visuomenė įpareigoja veikti? Na, galima gal į konferenciją kokią nuvykti, gal dar kokį aparatą nusipirkti, bet tą patį galima padaryti ir iš valstybinių lėšų… o ką dar daryti? Tiesiog vargas.
Kita labai dažnai pasitaikanti mintis – aukoti kūdikių/suaugusių su negalia/senelių namams. Ten auga likimo nuskriausti vaikai ar gyvena žmonės su negalia. Tačiau šie žmonės yra skriaudžiami ne tik likimo bet ir valstybės, kuri sėkmingai suka ydingą globos namų/institucijų ratą, nors Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ir įvairios tarptautinės organizacijos stebisi ir rekomenduoja to nedaryti, siūlo pertvarkyti sistemą taip, kad žmonės galėtų gyventi namuose, gaudami visas reikalingas paslaugas bendruomenėje. Ir nėra tai kažkokia fantastika ar stebuklas, tiesiog reikia nukreipti finansavimo srautus, pademonstravus politinę valią. Jos nėra. Sistema sukasi ir sustoti nežada.
Tas pats neurologijos mokslas jau senai skambina varpais, kad ne šeimoje, o institucijoje augantys vaikai yra luošinami. Taip. Būtent luošinami. Neuroniniame lygmenyje vyksta pakitimai, kuomet vaikas negauna asmeninio ryšio, augdami vaikai patiria elgesio, socialines ir psichologines problemas, jiems sunku adaptuotis, netgi sunku būti laimingiems.
Kūdikių namuose vienam globojamam vaikui tenka nuo 3000 iki 6000 lt/mėn. (www.bevaikunamu.lt). Didžioji dalis šio finansavimo tenka etatams, administravimui. Tačiau žmonės ar verslininkai aukoja pinigus, sauskelnes, organizuoja šventes. Kitaip tariant – prisideda prie valstybinės sistemos ydingumo ir padeda sistemai luošinti kūdikius ir vaikus.
Suaugę asmenys su psichikos ar proto negalia, seneliai – ta kita institucijose gyvenanti grupė – jų virš dešimties tūkstančių. Jie turi visas teises gyventi namuose ir dauguma jų gali gyventi bendruomenėje: savarankiškai, su įvairaus lygio pagalba, nes šių žmonių poreikiai ir galimybės skirtingos. Tačiau mūsų socialinės sistemos Prokrusto lova ir paternalistinis požiūris visus juos siunčia į internatus ir formuoja nepagrįstą visuomenės narių baimę ir nerimą, nesąmoninga netoleranciją, neleidžiančią net įsivaizduoti, kad dauguma šių žmonių gali gyventi tarp mūsų. Taigi aukojame netolerancijai, socialinei atskirčiai, žmogaus ir vaikų teisių pažeidimams.
Gerbiami ir sąmoningi piliečiai, filantropijos kultūros pranašai, pagalvokite prieš suvesdami banko generatoriaus kodą, kur veda jūsų nuoširdus veiksmas ir ar tai tikrai sutampa su jūsų idėja. Šalto vandens kibiras ant galvos gali stiprinti imunitetą, o gali peršalti nuo tokio veiksmo. Tai priklauso nuo žinių ir supratimo apie grūdinimąsi. Turi žinoti, ką darai ir kodėl. Taigi grūdinkimės ir nesirkime senomis ligomis.
Karilė Levickaitė, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė
