Dešimtąjame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje ,,Nepatogus kinas“ pasirodė ,,Specialiųjų seansų“ programa. Šiuose seansuose atkreipiamas dėmesys į Lietuvoje aktualias, tačiau nepatogias temas, kurios paprastai nutylimos. Viena jų – romų gyvenimas Lietuvoje, kurią iniciavo Philipo Scheffnerio filmas ,,Vieną gražią dieną“, pasakojantis apie daugiavaikio romų kilmės tėvo emigraciją į Vokietiją.
Romų integracijos namų vadovė, parduotuvės vedėja Božena Karvelienė pasakoja, kad romų tautybės žmonių integraciją visuomenėje trikdo nusistovėję stereotipai ir priešiškas požiūris.
Kokią Lietuvos romų situaciją visuomenėje matote šiandien?
Situacija keičiasi į bloga. Romams labai sunku įsidarbinti, net tiems, kurie labai nori dirbti. Darbdaviai itin nenori įdarbinti romų tautybės žmonių ir nepasitiki jais dėl vyraujančių stereotipų. Tie mitai nuolat mus lydi. Iki šiol, važiuodama troleibusu, matau, kaip mane išvydę žmonės ima slėpti rankines. Tai juodai atsibodo, kartais norisi bėgti ir rėkti. Prie to, kad tave laiko vagimi, priprasti neįmanoma. Kartais sėdi, žiūri į vieną tašką, ir jauti, kad šalia buvęs žmogus atitolo nuo tavęs, nors sėdi tvarkingai apsirengusi ir turi tą patį rankinuką, dėl kurio taip pat nerimauji, kad kas nors gali pavogti.
Blogai, kad mūsų visuomenėje apskritai vaikams aiškinama, jog imigrantai negeri, čigonai blogi. Kaip tik reikia vaikui aiškinti apie tautybių įvairovę.
Kas daroma ne taip, kad situacija blogėja?
Visuomenei reikėtų stengtis labiau pasitikėti žmonėmis, kurie yra kitataučiai ar imigrantai. Romai tokie pat žmonės: yra ir gerų, ir nedorų asmenų, negalima suabsoliutinti. Žinau romę merginą, kuri labai nori dirbti, bet neįsidarbina dėl savo tautybės, tokių atvejų daug. Ir man darbo pokalbyje yra tiesiogiai pasakę: ,,Mes čigonų nepriimsime“. Dvylika metų ieškojau tokių darbdavių, pas kuriuos dirbu: kurie pasitikėtų manimi. Kitas žmogus per tiek metų palūžtų. Vis tiek pasiekiau, ko norėjau, ir laimėjau.
Ar vaikai mokykloje susiduria su atskyrimu?
Esu dirbusi mokykloje. Direktoriaus, mokytojų elgesys su romų ir kitais vaikais skiriasi, yra išankstinis nusistatymas: ,,Esi romas, tau tų pamokų nereikia, mes tau ir neužduosim, vis tiek nevaikščiosi, tu eisi vogti“.
Būna, vaikas 3–4 klasėje, ir nežino nė vienos raidės. Bet jis vis tiek perkeliamas į kitą klasę. Svarbiausia mokinio krepšelis ir pilna klasė. Kartą pasiėmiau moksleivių sąrašą: pamačiau daug romų vaikų, kurie buvo jau 8–9 klasėse, nors gyvena nebe Lietuvoje. Jie nelanko mokyklos, bet yra sąrašuose, perkeliami į aukštesnes klases. Pamenu situaciją, kai vienas vaikinas grįžo iš užsienio, ir čia, Lietuvoje, jis dvyliktoje klasėje, nors nė vienos raidės normaliai nemoka.
Būna, jei vaikas ilgą laiką nelanko mokyklos, socialiniai darbuotojai važiuoja ne tiesiogiai pas šeimą, o į romų visuomenės centrą. Anksčiau, kai mano broliai eidavo į mokyklą, mokytoja, šiems nepasirodžius, pati atvažiuodavo į namus teirautis. Tai buvo seniai. Dabar tai niekam nerūpi – puikiai žinoma, kad yra socialiniai darbuotojai, dirbantys su romais, tad mokyklos atstovai skambina jiems: pasako, kas nedalyvavo pamokose, tada jau mes skambiname tėvams aiškintis, kur vaikas. Mokyklos darbuotojai vengia važiuoti į taborą. Tai labiau nenoras, o ne baimė.
Ar po tokių įvykių imtasi priemonių?
Kažkaip visi moka gražiai kalbėti, kad ,,darysim“, nors iš tikrųjų niekas nieko nedaro. Naudinga, kadangi romų tėvai neis ir nepastovės už savo vaikus. Tėvams svarbiausia, kad vaikai lankytų mokyklą, o ką jie ten veikia – kai patys be išsilavinimo – tai ir nesupranta. Nežino, kad reikia tikrinti namų darbus.
Ar pačioje romų bendruomenėje jaučiamas susiskaldymas?
Iš kai kurių žmonių pusės jaučiamas, bet labai juos suprantu. Man jie niekada nebus žemiau už mane. Jie mano giminės, galima sakyti – mano kraujas. O jie galvoja, kad esu kažin kas, ir elgiasi kitaip: ,,Va, tu jau nebe čigonė“, nes išėjau iš taboro.
Ko reikia, kad romų padėtis visuomenėje keistųsi?
Kol nebus užauginti mūsų maži vaikai, pokyčių nebus. Mergaitei 14–15 metų, ir ji jau teka. Tikiuosi, kad auganti karta anksti nekurs šeimos, baigs mokslus, norės dirbti, galbūt sukurs savo verslą ar dirbs romų organizacijose, kuriose yra galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį. Budapešte yra galimybė studijuoti. Yra daug vaikų, ypač mergaičių, norinčių kažko pasiekti, kurie apie vedybas neužsimena.
Nemanau, kad man asmeniškai kažkas turi padėti. Jei mes romai – kodėl kažkas mums turi padėti? Esi sveikas žmogus, kodėl negali sau padėti. Mano nuomone, pirmiausia reikia padėti sau. Jei žmogus lietuvis matys, kad labai nori dirbti ir pasiekti kažko gyvenime – jis tave priims į darbą.
Ankstyva santuoka reiškia pasitraukimą iš mokymosi sistemos?
Taip. Žinau, yra šeimų, kai jaunuoliai susituokia ir lanko mokyklą, nes nori mokytis, ir tėvai juos motyvuoja. Bet dažniausiai tokiu atveju jaunimas ,,iškrenta“ iš mokymosi sistemos, nes reikia stengtis dėl šeimos.
Kaip skiriasi vyro ir moters padėtis šeimoje?
Labai retas atvejis, kai vyrai leidžia savo moterims dirbti ir šioms rinktis tai, kas joms patinka. Man atrodo, kad taip ir liks. Jos prižiūri namus, vaikus, yra šeimininkės. Bet juk joms reikia ir išeiti į visuomenę, būti laisvoms. Nors su vyru kažkur išeiti, o ne tarp keturių sienų sėdėti.
Jums pavyko palikti Kirtimus, kiti ten pasilieka. Kaip manote, kodėl?
Kartais žmogus pripranta būti tame pačiame rate ir bijo kažką gyvenime keisti, galvoja: ,,Ai, aš čigonas, manęs vis tiek niekas nepriims, tai nieko nekeisiu“, o ir esą tradicijos pasikeis. Tai nesąmonė.
Kas, Jūsų manymu, labiausiai diskredituoja romų bendruomenę?
Didžiausią įtaką visuomenei daro žiniasklaida: ji prisidėjo prie to, kad visuomenė nekenčia romų. Daugumos tekstų neįmanoma skaityti, o laidų žiūrėti. Tabore yra nuostabių dirbančių žmonių, bet rodo tik narkotikus. Geroji pusė nerodoma. Anksčiau atvažiuodavo komanda filmuoti apie romų gyvenimą, tradicijas. Kodėl to negalima padaryti dabar?
Galiu pasakyti, kad galėtume ir mes, romai, pasikeisti, kad apie mus kitaip kalbėtų. Žinome, kas dabar apskritai su romais darosi: dauguma kalėjimuose arba užsienyje. Reikia noro tiek iš romų, tiek iš visuomenės.
