Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena.

Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir “taip ir turi būti”? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: “žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi”.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Lietuvių pasiskirstymas pagal šalis

Grubiai maždaug tiek paskutinės kartos lietuvių emigrantų gyvena skirtingose Europos šalyse:

  • Didžioji Britanija – 150000
  • Airija – 30000
  • Norvegija – 30000
  • Vokietija – 28000
  • Danija – 20000
  • Švedija – 16000
  • Olandija – 11000
  • Prancūzija – 9000
  • Belgija – 8000
  • Ispanija – 8000
  • Suomija – 7000
  • Lenkija – 6000
  • Latvija – 6000
  • Italija – 5000
  • Estija – 4000
  • Šveicarija – 2000
  • Austrija – 2000

Paskui jau eina tokios šalys, kaip Liuksemburgas, Čekija, Ukraina, Graikija, Islandija, Vengrija, Portugalija ir pan. – visur ten gyvena nedidelis kiekis lietuvių, bet tasai kiekis yra greičiau visai jau atsitiktinai nusėdęs.

Ar jums nekrenta akis, kad pasiskirstymas yra labai keistas ir rodantis labai aiškias tendencijas? Ir ar nematote keistų dalykų, kur atrodytų, kad turi būti vienaip, o yra kažkodėl visai kitaip, nei turėtų būti?

Emigrantų pasiskirstymo įdomumai

Galima suprasti, kodėl daug lietuvių gyvena kažkur Norvegijoje – šalis tiek pertekusi pinigais, pašalpomis ir visiškai aptingusiais vietiniais gyventojais, kad ten tiesiog labai jau lengva suktis. Naftos doleriai Norvegiją pavertė fenomenu: tai vieną didžiausių BVP gyventojui padaranti pasaulio šalis, kurios įmonės savo inovacijų lygiu panašesnės į kokį nors Pakistaną. Ir norvegai tuo “Norvegijos paradoksu” dar ir didžiuotis sugeba, nors išties tai jiems reiktų verkti kur nors kamputyje. Kita vertus, gal dėl to mūsiškiams labai ten lengva dirbti. Dėmesį atkreipkime į vieną faktą: norvegų kalbos mūsų mokyklose niekada nemokė, skirtingai nuo kitų užsienio kalbų. Klausimas: kodėl Norvegijoje tiek daug lietuvių?

Vokietijos fenomenas yra žymiai keistesnis: prieš porą dešimtmečių buvę vertinimai rodė, kad būtent į tenai turėtų nukeliauti didžiausia lietuvių emigrantų dalis. Ir taip iš pradžių ir buvo – daugiausiai lietuvių bandydavo įsidarbinti būtent Vokietijoje. Adaptuotis ten irgi buvo paprasčiau: Vokietijoje buvo viena iš didžiausių (jei ne pati didžiausia) Vakarų Europos lietuvių bendruomenė, turinti ir savo mokyklas, ir vadovėlius leidžianti, ir t.t.. Vokietija buvo pakankamai netoli, iš ten lietuviai vežėsi mašinas, paskui ir baldus, ir šiaip visokį šlamštą. Mokyklose vokiečių kalbos buvo mokoma beveik tiek pat plačiai, kaip ir anglų, tad ir kalbinis barjeras nebuvo didelis. Visko ten daug, viskas gerai, bet kažkodėl lietuvių tenai nusėdo mažiau, nei Airijoje ar Norvegijoje. Klausimas: kodėl Vokietijoje tiek mažai lietuvių? Kuo šita šalis nepatinka lietuvių emigrantams?

Danija ir Švedija – kažkuo panašios į Norvegiją, bet visgi ne tiek aptekusios pinigais šalys. Kalba – visai svetima, tačiau lietuvių – labai daug. Klausimas, kodėl? Kuo šios šalys skiriasi emigrantams?

Graikija – šalis, į kurią lietuviai bandė lįsti dar prieš 20 metų. Ir pradžioje daugeliui tai atrodė lengva – neretas įsidarbindavo tenykščiame turizmo sektoriuje, nukonkuruodamas prasčiau dirbančius graikus. Lietuviai būdavo daug pigesni ir geriau dirbantys, tad nelegaliai rasti ten darbą būdavo labai lengva. Būtent todėl prieš kokį dešimtmetį-pusantro Graikija buvo tapusi vienu iš lietuvių emigracijos centrų. Bet kažkodėl lietuvių kiekis ten liko nepaprastai mažas – niekas neužsilaikė. Klausimas, kodėl? Kuo taip smarkiai skiriasi Graikija?

Prancūzija – šalis, kurios kalbą pas mus mokyklose moko iki šiol. Didžiulė ekonomika, prilygstanti vokiškai ar britiškai. Tačiau lietuvių – trigubai mažiau, negu Vokietijoje ar Airijoje. Danija ar Švedija lenkia Prancūziją pusantro-du kartus. Lietuvių kiekiai tokiose valstybėlėse, kaip Belgija ir Olandija – panašūs, kaip visoje Prancūzijoje. Klausimas, kodėl? Kuo Prancūzija skiriasi?

Austrija – kalbanti vokiškai, brangi, tačiau atrodytų, visai patraukli šalis. Tačiau lietuvių kiekis labai mažas. Šalia pat esanti Šveicarija, kur kainos klaikiai didesnės ir į kur nuvažiuoti ir įsidarbinti žymiai sunkiau (nes pastaroji nėra ES) – lietuvių kiekis panašus. Kodėl? Kuo skiriasi Austrija?

Ispanija – pagal savo ekonomiką – visiškai atsilieka nuo Prancūzijos, yra toliau, kalba kita kalba, tačiau lietuvių kiekis ten panašus (o vienu metu buvo dar ir gerokai didesnis). Klausimas, kuo Ispanija lietuviams atrodė patrauklesnė už Prancūziją ir kodėl lietuvių kiekis Ispanijoje paskui smuko?

Italija – ekonomika išvystyta labiau, negu Ispanijos, didelė šalis, tačiau kažkodėl Suomijoje lietuvių daugiau. Jau nekalbant apie kokią Airiją. Kodėl?

Ir žinoma, Didžioji Britanija, kur suėjo pagrindinis lietuvių srautas. Galima kalbėti apie visokius ekonomikos centrus, dideles ekonomikas ir panašiai, tačiau kažkodėl gan ilgą laiką į Vokietiją nuvažiuoti buvo žymiai paprasčiau, nei į Angliją. Ir anglų kalbos lietuviai gan ilgai nemokėjo – realus kalbinis lūžis prasidėjo tik prieš kokius 10 metų, kartu su Interneto karta. Kodėl Didžiojoje Britanijoje lietuvių gyvena 15 kartų daugiau, nei Prancūzijoje ir 5 kartus daugiau, nei Vokietijoje? Kuo šita šalis skiriasi?

Priežastys ir pasekmės

Žinote, yra vienas toksai britams ir prancūzams ekonomistams žinomas senas fenomenas: Didžiojoje Britanijoje, norint pradėti verslą, nereikia nieko. Tiesiog pradedi dirbti, o jei viršiji tam tikras sumas, tada jau pradedi mokėti pinigus mokesčiams. Prancūzijoje, norint pradėti bet kokią veiklą, reikalingi leidimai. Tuo ji panaši į Lietuvą.

Vokietija pagal kai kuriuos reitingavimus, leidžiančius įvertinti verslo pradžios paprastumą (t.y., visokius reguliavimus), atsiduria netoli Lietuvos. Tuo pat metu Norvegija pasižymi nors ir kažkokiu iškreiptu, tačiau savotiškai pozityviu požiūriu į verslą.

Graikija savo absurdiškais reguliavimais garsėja ne tik Europoje, bet jau ir visame pasaulyje. Tenai yra paprasčiau turėti nelegalų verslą (būtent todėl lietuviai ten kažkada lengvai įsidarbindavo), bet legaliai kažką sutvarkyti – beveik neįmanoma. Todėl joks verslas ten negali plėstis ir jokių perspektyvų užsilikti nėra.

Austrija – šalis, kur biurokratinė stagnacija valdo viską. Todėl lietuviams lengviau įsidarbinti kur nors Šveicarijoje. Nepaisant didelių šveicariškų kainų, bendras barjeras pastarojoje šalyje matyt gaunasi mažesnis.

Britiškas fenomenas labai lengvai paaiškinamas: tiesiog valstybė tavęs nedusina, leidžia pačiam rinktis, ką daryti, tad žmonės gali pragyventi netgi tada, kai yra sunku. Ir tai labai logiška: juk emigruoja tai žmonės, kurie linkę aktyviai kažką veikti, daryti stipresnius sprendimus. Pagal tai jie ir renkasi šalis, į kur išvyksta.

Trumpai reziumuojant: kai pasižiūri į skirtumus tarp valstybių, į kurias lietuviai emigruoja, pasimato, kad realiai visur galiojantis kriterijus yra tik vienas: verslo ir įdarbinimo reguliavimas. Ten kur jis paprastas, kur valdžia mažai kišasi, kur rinka liberali – į ten žmonės ir iškeliauja. Pradžioje iškeliauja tam, kad įsidarbintų, o paskui ir pasilieka, jei galima normaliai tvarkytis gyvenimą ir verslą. O kur reguliavimų neadekvačiai daug – ten lietuviai nelinkę užsilaikyti, netgi nepaisant daugybės visokių privalumų.

Ar dar lieka klausimų apie realias emigracijos priežastis ir apie tai, kaip jas taisyti?

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: