Tapti globos netekusio vaiko globėju ar įtėviu yra gana didelis iššūkis. Tiesa, dažnas gali sunkiai įvardinti pagrindinius skirtumus tarp vaiko globos ir įvaikinimo, todėl apsisprendimas tampa dar sunkesnis. Vaiko interesus visada geriausiai atitinka globa šeimoje, kurioje įsigalėjusi saugi aplinka, todėl reikia dėti visas pastangas, jog būtų surasta vaiką galinti globoti šeima. Gera žinia ta, jog Lietuvoje pastebimas pozityvus pokytis: kasmet globojamų vaikų skaičius šeimose didėja. 2015 m. gegužės 4 d. duomenimis, siūlomi įvaikinti 508 vaikai , o 2014 metais net 106 šeimos pareiškė norą įsivaikinti.
Skirtumai tarp įvaikinimo ir globos
Vyrauja keli pagrindiniai skirtumai tarp globos ir įvaikinimo. Pastarasis – tai procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę. Įvaikinto vaiko teisės yra lygios biologinių vaikų teisėms. Galimas įvaikinti vaikas yra ne jaunesnis kaip trijų mėnesių vaikas, įrašytas į įvaikinamų vaikų apskaitą, kurią tvarko Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Vis dėlto ne visada galimas įvaikinti vaikas, kurio tėvams neterminuotai apribota valdžia, gali būti siūlomas įvaikinti. Tai priklauso nuo vaiko ryšių su biologine šeima (seneliais, broliais, seserimis ar kitais giminaičiais), jo amžiaus ir paties vaiko, galinčio išreikšti savo nuomonę, sprendimo. Todėl dažnai nors ir yra teisinis pagrindas įrašyti vaiką į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, siūlyti jį įvaikinti konkrečiai šeimai neįmanoma, nes tai pažeistų jo teises ir interesus.
Be to, verta paminėti, jog Vaikas gali būti siūlomas įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, ir užsieniečiams, jei per 6 mėnesius nuo vaiko įtraukimo į galimų įvaikinti vaikų apskaitą nebuvo rasta Lietuvos Respublikos piliečių šeima, galinti globoti ar įvaikinti šį vaiką.
Remiantis ankstesniais duomenimis, 2013 m. į įvaikinamų vaikų apskaitą įrašyta 410 vaikų, iš jų mergaičių – 190, berniukų – 220. Didesnė berniukų dalis apsunkina įvaikinimo dažnumą, nes Lietuvoje dažniausiai norima įvaikinti mergaites iki 3 metų. Diskriminacija tai, ar baimė auginti nedrausmingą jaunuolį – spręskite patys.
Globa (rūpyba) – likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Vaikui nustatoma globa (rūpyba) tais atvejais, kai jo tėvai dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių – priklausomybių, ligos, socialinių įgūdžių stokos, nesirūpinimo vaiku ar piktnaudžiavimo tėvų valdžia – negali patys auginti vaiko.
Vyrauja dvi globos rūšys – laikinoji ir nuolatinė. Laikinoji globa laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo, gydymo, teisėsaugos ir kitose įstaigose. Vaiko nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai. Be to, nuolatinę globą privalo nustatyti teismas.
Įvaikinimo procesas
Dažnas gali manyti, jog įvaikinimo procesas yra gan ilgas. Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų. Jei šeima pageidauja įvaikinti vaiką iki trejų metų, vyresnius vaikus ar iš karto kelis vaikus, įvaikinimo procedūros trukmė – iki 6 mėnesių.
Užsienio piliečių šeimos Lietuvoje gali įvaikinti tik specialių poreikių vaikus, t. y. vaikus, turinčius rimtų sveikatos sutrikimų, vyresnio amžiaus vaikus (nuo 8 metų), trijų ir daugiau brolių, seserų grupes.
Asmenys, kurie nusprendė globoti ar įvaikinti be šeimos likusį vaiką, turi kreiptis į artimiausią vaiko teisių apsaugos skyrių, kuriame specialistai nurodo kokius dokumentus ir pažymas reikia pristatyti. Gera žinia ta, jog įstatymas nereglamentuoja reikiamos įtėvių pajamų sumos, būsto dydžio. Juolab, nebūtina vaikui suteikti atskirą kambarį. Pagrindiniai dalykai, ką vertina socialiniai darbuotojai yra tai, ar sugebės šeima patenkinti pagrindinius vaiko poreikius. Tiesa, jeigu nesate vaiko artimas giminaitis, privalote lankyti globėjams skirtus kursus, kurie dar vadinami GIMK (būsimų globėjų ir tėvų rengimo sistema). Pastarieji trunka tris mėnesius ir yra reguliarūs: 10 susitikimų tiek globėjams, tiek įtėviams. Kursų metu tikrinamos būsimų įtėvių ar globėjų žinios, nuostatos, pasirengimas tapti globėju. Mokymai būsimiems tėveliams suteikia žinių apie įvairius įvaikinto vaiko kilmės aspektus, apie natūralų jo domėjimąsi savo šaknimis, mokoma atvirai kalbėti su vaiku apie įvaikinimą. Būsimi tėveliai privalo suprasti, jog vien tik altruizmo ir gerų norų nepakanka.
Be to, Lietuvoje teisėtas įvaikinimas yra tik tuomet, kai įvaikintojai yra susituokę. Du nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali, nors taikomos kelios išimtys, kurios sprendžiamos teisėtvarkos. Išimtis taikoma, kai konkretaus vaiko nesiekia įvaikinti sutuoktiniai arba kai siekiantieji įvaikinti sutuoktiniai negali įvaikinti dėl to, kad tai prieštarautų jų interesams.
Teismo sprendimas įvaikinti įsigalioja po 30 dienų. Tiesa, turite teisę prašyti teismą sprendimą vykdyti skubiai. Įvaikintam vaikui paliekama jo gimimo data ir vieta, o įtėviams panorėjus, jam gali būti pakeistas vardas ir pavardė.
Reikia paminėti, jog lyginant įvaikinimo ir globos procesus, reikalavimai, kas gali tapti globėjais ar įtėviais yra panašūs: abiem atvejais atsižvelgiama į žmogaus sveikatos būklę, gyvenimo sąlygas. Be to, tikrinamas teistumas, nustatytos ir amžiaus ribos. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti.
Įvaikinimo statistika Lietuvoje
Lietuvoje yra 10,6 tūkst. globojamų vaikų ir tai sudaro 2 proc. visų šalies vaikų. Kasmet tėvų globos netenka apie 2,1 tūkst. vaikų. Lietuvoje siekis teikti prioritetą vaiko globai šeimoje ir reformuoti vaikų globos sistemą buvo įtvirtintas Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonėse ir Seimo nutarimu 2003 m. patvirtintoje Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje, tačiau vaikų globos sistemos reforma pradėta 2007 m. ir nebaigta iki šiol. Lietuvoje 2013 m. veikė 143 vaikų globos paslaugas teikiantys juridiniai asmenys, iš jų didžioji dalis (95, arba 66proc.) – stacionarios vaikų globos įstaigos, 48 (34 proc.) – šeimynos.
Dažniausia vaiko globa šeimoje 2014 m. pabaigoje nustatyta didžiausiuose šalies miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje,VTAS duomenimis, šeimoje buvo globojami 708, Kauno miesto duomenimis – 422, Klaipėdos − 221, Šiaulių – 210 vaikų.
Daugiausia globėjų šeimų 2014 m. pabaigoje buvo didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje (601), Kaune (344), Klaipėdoje (181), Šiauliuose (176), taip pat Vilniaus rajono (126) bei Kėdainių rajono (139) savivaldybėse.
Pastebėtina, kad kelių Lietuvos miestų ir rajonų (Vilniaus miesto, Kauno miesto ir rajono, Klaipėdos miesto, Šilutės rajono) savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai bendradarbiavimo sutartis yra pasirašę su keliomis GIMK (būsimų globėjų ir tėvų rengimo sistema) programą įgyvendinančiomis įstaigomis. Tai leidžia teigti, jog didesniuose Lietuvos miestuose bei rajonuose yra kelių programą įgyvendinančių įstaigų poreikis. Taip pat, kaip matyti iš įstaigų pateiktų metinių veiklos ataskaitų, skiriasi GIMK programą įgyvendinančių įstaigų organizuojamuose mokymuose bei kituose užsiėmimuose (savitarpio paramos grupių užsiėmimuose, atvejo analizėse, individualiose konsultacijose),dalyvaujančių asmenų, t. y. globėjų (rūpintojų) ir įtėvių, skaičius. Mažesniuose Lietuvos miestuose ir rajonuose programą įgyvendinančių įstaigų teikiamomis paslaugomis naudojasi mažesnis asmenų skaičius.
2014 m., kaip ir ankstesniais metais, daugiausiai be tėvų globos likusių vaikų įvaikinta sostinėje. Vilniaus ir Kauno rajonuose bei Klaipėdos mieste įvaikintų vaikų skaičius pasiskirstė po lygiai (įvaikinta po 7 vaikus). Net 5 vaikai buvo įvaikinti Marijampolėje, o penktajame pagal dydį šalies didmiestyje Panevėžyje įvaikinti tik 3 vaikai.
Situacija Kaune
Kasmet vien Kauno mieste vidutiniškai apie 350 vaikų netenka tėvų globos. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių: tėvai atsisako auginti vaiką arba juo nesirūpina, suserga sunkiomis ligomis arba yra priklausomi nuo žalingų įpročių, miršta. Be tėvų globos likusiu vaiku įsipareigoja rūpintis valstybė. Jam gali būti nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa šeimoje, šeimynoje arba institucijoje, be to, vaikas gali būti įvaikintas. Nors 2014 metų duomenis lyginant su 2013m., Kaune įvaikintų vaikų skaičius sumažėjo nuo 18 iki 12.
Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 metų veiklos ataskaitos duomenimis, Kauno miesto savivaldybėje vaikų skaičius (2013 m.) buvo 52320. Iš jų, 620 augo socialinės rizikos šeimose. Vidutiniškai vienam socialiniam darbuotojui tenka 18 šeimų. Šis skaičius yra palyginti labai didelis, lyginant su Lazdijų rajonu, kuriame vienam socialiniam darbuotojui tenka 7 šeimos, o Neringos rajone tik 2 šeimos.
Vaikų gerovės centras “Pastogė”- vienintelė vieta Kaune vaikus priimanti dieną ir naktį
“Pastogė“ veikia dėka žmonių, kuriuos neramina tai, kad tūkstančiai vaikų, praradusių savo šeimas, vargsta institucijose. Įstaiga siekia suteikti apleistam, skriaudžiamam vaikui laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti tikrajai vaiko šeimai išspręsti problemas, kad vaikas galėtų grįžti atgal į namus arba surasti jam naują šeimą
„Pastogės“ teikiamų paslaugų aktualumą patvirtina įstaigos veiklos plėtra. Per pirmus 8 įstaigos gyvavimo metus darbuotojų skaičius išaugo nuo 4 iki 30. Per šį laikotarpį buvo intensyviai ieškoma papildoma parama, rengiami projektai ir programos siekiant plėsti paslaugas bei gerinti įstaigos materialinę bazę.
Iš įvairių šaltinių gauta parama jau viršija 1 milijoną litų. 2003 m. pradėta pastato rekonstrukcija įrengiant trečią aukštą, kad būtų galima padidinti vietų skaičių vaikams, pagerinti gyvenimo sąlygas. Įrengus patalpas taip pat numatoma plėsti socialines paslaugas ir gerinti jų kokybę.
Centre veikia 5 tarnybos, kurių tikslas bendras – užtikrinti kiekvienam vaikui saugų gyvenimą šeimoje. Tai: Pagalbos šeimai tarnyba, Globojančių šeimų tarnyba, Įvaikinimo tarnyba, Vaikų skyrius, Vaikų telefono linija ir Atskaitomybė.
Tačiau, kad ir kokių gerų norų būtų vedama ši įstaiga, žmonių mąstyme ir poelgyje jos vienos indelio nepakanka. Kauno Vaikų gerovės centro „Pastogė” direktorius Ričardas Kukauskas pabrėžia, jog Lietuvoje dauguma pamiršta apie vaiko globą, viešojoje erdvėje pabrėžiama tik įvaikinimo trūkumo problema. Dažniausiai vaikai globojami giminaičių, o žmonės, nepažįstantys vaiko, bijo prisiimti globos atsakomybę. Taip pat Ričardas Kukauskas pabrėžia dar vieną spragą vyraujančią pačioje įvaikinimo sistemoje: “Dažniausiai sudaromi sąrašai žmonių, norinčių įsivaikinti. Analogiškas sąrašas sudaromas vaikų, kurie pretenduoja būti įvaikinami. Pagal sudarytus sąrašus, abi pusės suporuojamos ir galimai būsimi įtėviai atvyksta į globos namus “apžiūrėti” vaiko ir tada nusprendžia ar jį įsivaikins. Čia ir slypi didžiausia problema. Ne įtėviai turi pasirinkti vaikus, o vaikai privalo turėti teisę pasirinkti įtėvius.”
“Pastogė”, direktoriaus teigimu, yra bene vienintelė vieta Kaune priimanti vaikus dieną ir naktį. Ši institucija – puikus pavyzdys, įrodantis, jog Kaune yra vietų, besirūpinančių vaiko interesais ir kurios stengiasi suteikti maksimalią pagalbą vaikui bet kuriuo metu.
Alternatyvi globa
Didžiausia vaikų, netekusių tėvų globos, svajonė – turėti artimą žmogų, tikrą draugą, kuris rūpintųsi ir bandytų gražinti dalį jų prarastos vaikystės. Tiesa, neretai poroms reikia ilgo laiko ir drąsos, kol pasiryžta tokiam žinginiui. Visuomenė privalo žinoti, jog tokiu atveju, visuose globos namuose iš skiestomis rankomis yra laukiami savanoriai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Vida Šulskytė teigia: “Kita alternatyva, jeigu dar asmuo nesiryžta globoti, yra savanorystė globos namuose. Kiekvienas galime priimti tuos vaikus pas save pasisvečiuoti ir taip palaikyti ryšį su globos institucijoje globojamais vaikais.” Globos namuose augantys vaikai gali būti išleidžiami lankytis savanorių šeimose savaitgaliais, švenčių ar atostogų dienomis ir kt.Neabejingumas globos institucijose augantiems vaikams yra puiki terpė Lietuvoje auginti stiprų savitarpiškumo ir altruizmo jausmą.
Anot Kauno Vaikų gerovės centro „Pastogė” direktorius Ričardo Kukausko, dalindamiesi žmonės tampa geresniais. Todėl savanorystė turi būti viena pagrindinių visuomenės varomųjų jėgų.
Kiekvienas turime tikėti, jog teisinė ir institucijų sistema įvaikinimo atžvilgiu yra palankesnė negu buvo ankščiau ir laikui bėgant vis daugiau žmonių atvers globos namų duris. Nebūtinai ten turime apsilankyti su noru įsivaikinti – buvimas šalia ir atvertos mūsų širdys yra didžiausia dovana be tėvų likusiems vaikams.
