Ekonomistams ir socialinės politikos ekspertams puikiai žinomas automatinis stabilizatorius yra socialinė apsauga nuo nedarbo, kuri apima įvairias priemones, siekiant, kad kuo mažiau žmonių prarastų darbą, o jį praradę žmonės turėtų pakankamas ar bent jau minimalias pragyvenimui reikalingas lėšas visam darbo paieškos laikotarpiui.
Tokių priemonių poveikis yra kompleksinis: reguliuojama darbo pasiūla, palaikomas vartojimo lygis, svarbus tolesniam paties verslo funkcionavimui, suteikiama socialinės apsaugos pagalvė, mažinanti skurdą, emigracijos mastus, nusikalstamumą ir kitus skausmingus socialinius padarinius.
2008–2009 m. ekonominės krizės metu automatinio stabilizavimo mechanizmai Lietuvoje taip ir nebuvo pasitelkti. Nedarbo išmokos buvo smarkiai apkarpytos, iškelta masinės renovacijos idėja ir kitos priemonės liko neįgyvendintos. Žmonių pajamos smarkiai krito, o vienintelis būdas gelbėtis tapo masinė emigracija. Vienas iš padarinių tas, kad 2008–2013 m. laikotarpiu Lietuva neteko apie 7,5 proc. populiacijos.
Šiuo metu dėl įvesto karantino žmonės net negali emigruoti ir taip savotiškai eksportuoti dalies socialinių krizės padarinių, o ir pamėgta Jungtinė Karalystė kažin ar bepriims. Todėl kyla klausimas, ar pasimokėme iš ankstesnių klaidų ir kaip esame pasiruošę susidoroti su krize šiandien.
COVID-19 padarinių švelninimo priemonės – nepakankamos
Reikia pripažinti, kad pirmąjį karantino smūgį imtasi gan operatyviai spręsti per darbuotojų prastovų išlaidų kompensacijas, suteikiant galimybę gauti nedarbingumo išmokas dėl privalomos saviizoliacijos arba namuose likusių vaikų priežiūros, savarankiškai dirbantiems sukurta bent minimalių pajamų garantijų sistema. SADM skelbiamais duomenimis, apie 55 tūkst. darbuotojų Lietuvoje iki balandžio 20 d. buvo paskelbtos prastovos, dar apie 35 tūkst. asmenų gavo nedarbingumo pažymėjimus dėl epideminės situacijos, apie 55 tūkst. savarankiškai dirbančiųjų kreipėsi išmokos dėl sustabdytos veiklos.
Nepaisant šių priemonių, nedarbas kyla, o registruotų bedarbių gretose yra apie 190 tūkst. žmonių. Visus suskaičiavus, tai yra bent apie 20 proc. Lietuvos darbo jėgos – sunkiai suvokiamas darbingų žmonių skaičius, kuriems vienaip ar kitaip yra reikalinga per socialinės apsaugos mechanizmus teikiama parama karantino metu.
Belieka tik spėlioti, kiek žmonių papildys bedarbių gretas po karantino, kai galimybės pasinaudoti prastovomis, nedarbingumo pažymėjimais ir pagalba savarankiškai dirbantiems nebeliks. Tačiau pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą tik daugmaž kas trečias iš apie 190 tūkst. registruotų bedarbių turi teisę į nedarbo draudimo išmokas.
Socialinės apsaugos nuo nedarbo priemonėms Lietuva paprastai, o ir pagal naujausią prieinamą statistiką, išleidžia apie 0,5 proc. BVP, kas yra 2,5 karto mažiau negu vidutiniškai ES. Vieni negali pasinaudoti socialiniu draudimu nuo nedarbo todėl, kad neatitinka stažo ar kitų griežtų reikalavimų išmokai gauti, kitiems mokėjimas jau yra pasibaigęs, dar kiti pagal taisykles net negali pretenduoti (pvz., studentai).
Prie negalinčių pasinaudoti socialiniu draudimu reikėtų priskirti ir nemažą dalį tų netekusių ar neteksiančių darbo, kurie dirbo šešėlyje. Tokiu atveju, žinoma, neveikia ir prastovų ar kitokių kompensacijų mechanizmai. Galima sakyti – patys kalti. Vis dėlto net dirbantys šešėlyje sumoka nemažai mokesčių vartodami (PVM šiuo metu yra 21 proc., tuo tarpu standartinė nedarbo draudimo įmoka siekia 1,31 proc. algos). Dažniausiai ne darbuotojai, o darbdavys yra stiprioji pusė, nustatanti darbo sąlygas ir mokėjimo už darbą tvarką. O svarbiausia, tai yra mūsų piliečiai, mūsų tetos, broliai ar anūkės, kuriems kaip ir kitiems reikia kokiu nors būdu išsilaikyti susidariusioje tikrai neeilinėje situacijoje.
Papildoma apsauga nuo nedarbo – būtina
Apsaugos nuo nedarbo mechanizmus Lietuvoje buvo būtina sustiprinti jau seniai, nepaisant laisvosios rinkos šalininkų ir kitų skeptikų. COVID-19 krizė tik išryškina šio automatinio stabilizatoriaus svarbą ekstremaliomis sąlygomis.
Lietuvos bankas prognozuoja dvigubą ar net trigubą nedarbo šuolį dėl COVID-19 krizės. Taip pat prognozuojama, kad išsipildžius užsitęsusios COVID-19 krizės scenarijui absoliutus skurdas Lietuvoje didės bent dvigubai. Tokiomis aplinkybėmis yra ypač svarbu palaikyti netekusių darbo žmonių ir jų šeimų pajamas ir vartojimo lygį (tai svarbu ir verslui, kuriam reikia pirkėjų), reguliuoti darbo pasiūlą (nes darbų visiems vienu metu neatsiras), mažinti skurdą, emigracijos mastus, nusikalstamumą ir kitus skausmingus socialinius padarinius.
Kokios priemonės yra neatidėliotinos stiprinant apsaugos nuo nedarbo mechanizmus Lietuvoje? Prastovų kompensacijas panaikinti laipsniškai, palengvinti mūsų Darbo kodekse Vokietijos pavyzdžiu numatytų dalinio nedarbo mechanizmų taikymo taisykles, pratęsti nedarbo draudimo išmokų mokėjimą visam ekstremalios situacijos laikotarpiui.
Laikas įvesti ir papildomą apsaugos nuo nedarbo priemonę, į kurią galėtų pretenduoti visi registruoti bedarbiai – tiek atitinkantys, tiek neatitinkantys gan griežtus Lietuvoje taikomus nedarbo draudimo reikalavimus. Siūloma, kad darbo paieškos išmoka užpildytų vakuumą tarp nedarbo draudimo ir socialinės paramos sistemos. Panašiai šiuo metu yra trečdalyje ES šalių. Ji galėtų siekti bent minimalų vartojimo poreikių dydį (2020 m. 257 eurus), būti mokama bent keturis mėnesius per metus su galimybe reguliuoti mokėjimo trukmę pagal ekonominį ciklą, nedarbo situaciją savivaldybėse ar pažeidžiamoms darbo rinkoje grupėms, tokioms kaip jaunimas ar priešpensinio amžiaus žmonės. Atitinkamas siūlymas yra pateiktas bendroje nevyriausybinių organizacijų ir mokslininkų pozicijoje dėl COVID-19 poveikio švelninimo, kurią inicijavo Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas.
Papildomos apsaugos nuo nedarbo priemonės yra būtinos Lietuvoje šalia jau paskelbtų ir planuojamų verslo skatinimo mechanizmų. Svarbu, kad, padėdami verslams nepamirštume padėti ir žmonėms.
dr. Jekaterina Navickė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros dėstytoja
