Kiekvienais metais artėjant sausio 13 d. aš vis dar sugebu nustebti, kad ši diena yra darbo diena. Kiekvienais metais aš pasitikrinu kalendorių ir jis patvirtina, kad niekur nesidėsi – rytoj reiks dirbti. Ir kas kartą apima tas kažkoks keistas jausmas, nebūdingas „šventinės“ ar „nedarbo“ dienos išvakarėms, toks keistumas lyg reikėtų padaryti kažką, tačiau nežinia ką ir ko gero dėl to rytoj tiesiog bus dar viena eilinė darbo diena.
Tai tikrai atrodo keista, kadangi Sausio 13 d. yra svarbiausia šiuolaikinės Lietuvos Respublikos istorinė data ir jokia kita jai savo svarba neprilygsta. Pažvelgus į „nedarbo dienų“ sąrašą nemaloniai keistas jausmas sustiprėja dar labiau.
Visas 13 nedarbo dienų galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmąją sudarytų įvairios Lietuvos istorinės datos, antrąją – mūsų pasaulietinės valstybės katalikiškos šventės. Dar yra pora datų, kurios nepatenka nei prie vienų, nei prie kitų – Tarptautinė darbininkų diena ir Naujieji metai .
Apie katalikų šventes nekalbėsiu dėl savo paties kiek apatiško santykio su religija. Lietuvoje daug žmonių, kurie laiko save tikinčiais, atitinkamai jiems šv. Mergelės ėmimo dangun ar kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė turėtų būti nepalyginamai reikšmingesnės datos nei Sausio 13, Kovo 11 ar Vasario 16. Koks skirtumas ar šioje Žemėje mes gyvename SSRS ar ES? Kur kas svarbiau ar į pragarą, ar į rojų keliaus mūsų sielos, mirties išvaduotos iš savo žemiškojo kalėjimo – kūno.
Karaliaus Mindaugo diena yra kažkoks nostalgiškas senosios LDK atminties rudimentas, su dabartimi neturintis jokio realaus ryšio, priešingu atveju ko gero estai mus vytusį, o ne mes juos. Visai kitaip Vasario 16, Kovo 11 ir Sausio 13 – šios datos mūsų valstybei yra labai svarbios tiesiogine prasme, tačiau vis tiek yra pats svarbiausias dalykas, kuo Sausio 13 iš jų išsiskiria. O būtent – mes visi dar prisimename tą naktį. Netgi Kovo 11, įvykusi ne ką seniau, nėra įsimintina.
Galima paklausti žmonių, kuriems dabar virš 40, koks buvo oras Kovo 11? Su kuo tą dieną buvot susitikę ir apie ką kalbėjotės, buvote vakare parduotuvėje ir jei taip, tai ką ten pirkote? Tokie klausimai atrodo labai keisti, tačiau tik ne tuomet kai klausiama apie tą Sausio 13 naktį. Prisimenu, vienos moters pasakojimą, kad kai tą naktį kažkur tolėliau išgirdo tankų šūvius, pirma jai kilusi mintis buvo „koks durnius tokiu metu dulkina kilimą?“.
Atmintis yra subjektyvi, skirtinga, labai dažnai atmintimi tiesiog maskuojasi mūsų troškimai, kad mūsų praeitis būtų tokia, o ne kitokia. Ir tai atsitinka daugeliui, o ne tik vienam tokiam, ne kartą kiekvieno matytam pagyvenusio amžiaus vyriškiui, kuris tą naktį prie Televizijos bokšto stovėjo ne už tai, kaip yra dabar. Kaip ten bebūtų yra tūkstančiai žmonių, kurie šiandien paklausti nė nemirktelėję atsakytų kokios spalvos kelnes jie mūvėjo tą naktį, kokį maistą valgė, kokius žmones buvo susitikę, apie ką kalbėjo, tūkstančiai nereikšmingų kasdieninių detalių, paprastų buitinių žodžių, visa tai kas kartojasi kiekvieną dieną, būtent tąnaktį įsiminė visam laikui. Kaip ir tos nakties šaltis, kuris buvo matuojamas kitaip, toks kažkoks kitoks, kokio vėliau jau niekam nebeteko patirti**.
Dažnai stebimasi, kodėl šiandien mes negalime būti tokie vieningi kokiais buvome tą naktį. Galbūt, atsakymas yra tai, kad ne mes buvome vieningi, o tiesiog tada negalima buvo būti kitokiu. Galima skeptiškai vertinti godas dėl užgesusios LDK didybės, galima nepritarti mažos nepriklausomos valstybės susikūrimui užuot likus didesnės metropolijos provincija, tačiau negalima likti abejingu kai taikių žmonių apsisprendimo valią bandoma sutraiškyti tankų vikšrais
Sausio 13 – diena kurią sukūrėme mes, štai mes, tie patys vis dar gyvieji. Tai diena, kai nebūtina dažyti kiaušinių, pinti verbų, šokinėti per laužą, vietoj pagalvės naudoti puodą su balta mišraine, klausytis kunigų ir politikų pamokslų ar valgyti silkę. Aišku, galima, bet ne dėl to, kad kažkas taip darydavo prieš daugel metų ir dėl to dabar taip daro visi ir dėl to taip reikia daryti ir tau. Ne. Taip gali daryti dėl to, kad tu taip nusprendi pats*, tu pats padarai tokį sprendimą, nes esi laisvas, nes priklausai tai vis dar gyvųjų bendruomenei, kuri pati sau pasidovanojo laisvę. Tai diena, kai ne mes darome taip, kaip darė iki mūsų, o po mūsų darys taip, kaip dabar darome mes. Galbūt dėl to, mes vis dar iki šiol nesam apsisprendę ar tai gedulo ar pergalės diena.
Nedarbo diena yra ne tam, kad pailsėtume nuo darbo, o tam, kad atsiplėšę nuo kasdienės rutinos nepamirštume to kas įvyko, tačiau kaip mes galime pamiršti tai, kas visiems mums, vis dar ir kaip gyviems, taip giliai įsirėžė į atmintį? Belieka daryti tai, ką reikia daryti tam, kad išliktum – tuomet tai reiškė budėjimą prie Seimo rūmų ir Televizijos bokšto, šiandien tai reiškia tiesiog kasdieninį darbą. Niekaip kitaip paaiškinti, kodėl visgi sausio 13 mes dirbame, nesugebėčiau.
*Kolega Pseudoistorikas kadaise siūlė Sausio 13 švęsti atspardant paleckiuką.
**Sausio 13 šio teksto autorius dar buvo mažametis ir tą naktį praleido vienas savo namuose gimtajame Panevėžy.
Originalus įrašas tinklaraštyje jurodivai.lt
