Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarėse prie Signatarų namų Vilniuje surengta akcija. Dalyvės sako, kad kaip ir 1918 m., priimant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, moterys buvo išstumtos iš Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, taip ir šiandieninėje Lietuvoje ši grupė menkai matoma viešojoje erdvėje ir nustumiama nuo sprendimų priėmimo.
Moterys turėjo paskelbti nepriklausomybę kartu su vyrais
„Yra žinoma visiems, kad Vasario 16-osios akto nepasirašė nė vieną moteris. Diskusijų daug nekyla, visiems atrodo, kad gal neraštingos buvo, gal jos nenorėjo ir pan. Bet istorija yra visiškai kitokia“, – prie Signatarų namų pasakojo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė.
Anot jos, XX a. pradžioje lietuvės, kaip ir moterys Europoje ar Šiaurės Amerikoje, jau kovojo dėl savo teisių, lygiai su vyrais kūrė Lietuvos valstybę – dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., po dviejų metų įvyko pirmas Lietuvos moterų suvažiavimas, moterys dalyvavo ir Petrapilio Seime 1917 metais. Pastarajame priimtose deklaracijose įrašyta, kad renkant būsimąjį Seimą, moterys turės lygias teises su vyrais.
„Tačiau 1917 m. moterys nebuvo pakviestos į Vilniaus konferenciją, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba. O tai reiškė, kad partijų lyderiai, kurie kartu buvo ir tautinio atgimimo lyderiai, nesilaikė Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio konferencijos nutarimų“.
Anot literatūrologės, tuo metu Šiaulių ir Vilniaus moterys įteikė konferencijos organizaciniam komitetui protestą, buvo sudaryta komisija, kuri apgailestavo, kad taip įvyko, bet moterys ir toliau nebuvo kviečiamos dalyvauti Tarybos veikloje: „Taigi jos nepasirašė ir Vasario 16-osios akto, nors joms buvo pažadėta, kad moterys galės būti kooptuotos (naujo nario įtraukimas be rinkimų – red. past.) į Tarybą. Nežiūrint pažadų, Vasario 16-oji yra nacionalinė vyrų šventė ir pamoka mums, kad neturėtume užmiršti, jog už savo teises reikia kovoti“.
S. Daugirdaitė pažymėjo, kad net ir 1918 metais ne visi buvo patenkinti – kitą dieną sušauktas mitingas, kurį Lietuvių enciklopedija pavadino „didžiuliu“. Mitingo atstovės buvo nusiųstos pas Lietuvos Tarybos pirmininką Antaną Smetoną, jis jas priėmęs, išklausęs, tačiau ir toliau nieko nedaręs. Po kurio laiko surinkta peticija su 20 000 parašų ir įteikta Tarybai, tačiau ir nepakeitė situacijos.
„Kai kalbame apie Graikiją kaip demokratijos lopšį, nepamirštame pridurti, kad demokratija buvo dalinė, ji negaliojo moterims, negaliojo vergams ir svetimšaliams. Kai kalbame apie Vasario 16-ąją, turėtume atsiminti, kad tai ne šiaip viena diena, kad tai buvo ilgo proceso rezultatas ir kad tai buvo ne tik kovos su išore, bet ir vidiniu tamsumu, neišsilavinimu, diskriminacija rezultatas“, – sakė literatūrologė.
Situacija panaši į 1918 -uosius
Renginyje dalyvavusi menotyrininkė Laima Kreivytė teigė, kad klausantis nepriklausomybės atgavimo peripetijų 1918 m., apima absurdo ir gėdos jausmas dėl moterų blokavimo nuo viešojo gyvenimo, politikos. „Dabar, atrodo, išeitų koks politikas ir pradėtų skelbti, kad moterų nereikia, visi jį apšauktų, pats palįstų po lapais. Mums šiandien tai atrodytų gėdinga, bet iš tikrųjų ir patys esame situacijoje, kuri yra ne mažiau gėdinga“.
Menotyrininkė siūlo panagrinėti Nacionalinių premijų laureatų sąrašus, peržvelgti, kas rengia parodas ar dalyvauja Venecijos bienalėse. Anot menotyrininkės, santykis kol kas smarkiai atsilieka nuo 50 procentų: „Vidutiniškai 4,7 vyrai gauna Nacionalinę premiją ir tada tarp tų beveik penkių vyrų įsiterpia moteris. Čia skaičiuojama per visą tą laiką nuo 1989 m. Šis skaičius ir santykis turėtų pradėti kelti klausimus, ypač išsilavinusioms moterims: kaip gi čia yra – 65 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių Lietuvoje yra moterys, jos nuo XX a. pradžios turi galimybę įgyti išsilavinimą, tačiau kiek jų yra Seime? Kodėl tas nematomas santykis visiems priimamas kaip norma?“. Anot L. Kreivytės, nors matematika ne visada pasiteisina, tačiau reikėtų pavyzdį imti iš Skandinavijos šalių ir padaryti, kad 50 proc. sprendimą priimančių žmonių būtų moterys.
Istorija formuojama vyrų balsais
Akcijos metu pristatytas ir Lygių galimybių plėtros centro tyrimas, kuriame išnagrinėta moterų reprezentacija Lietuvos visuomeninio transliuotojo – LRT televizijos – laidų cikle „Laisvės metai“. Nuo 2012 metų transliuotuose „Laisvės metuose“ prisiminti svarbiausi nepriklausomos Lietuvos įvykiai. Anot Centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės, nors kuriant laidas pakalbinti 681 pašnekovai, moterys sudarė tik ketvirtadalį (26 proc.).
„Kuomet sugalvojamas projektas, kuris turi atspindėti mūsų istoriją nuo 1990 iki 2009 metų, tai yra viena iš tų priemonių, kaip yra formuojama istorija, kas iš viso toje istorijoje svarbu, kieno balsais ta istorija kalba“.
Ekspertiniame tyrime pastebėta, kad laidose kalbintų vyrų socialinis portretas įvairus ir santykinai proporcingas: įžymybės sudarė beveik trečdalį (28 proc.), ekspertai beveik dešimtadalį (9 proc.), „žmonės iš gatvės“ – ketvirtadalį, politikai 27 procentus, o dešimtadalis (11 proc.) buvo tarnautojai. Tačiau moterys vaizduotos kur kas poliarizuočiau: trečdalis jų buvo įžymybės (32 proc.), pusę sudarė pašnekovės „iš gatvės“, eksperčių buvo dešimtadalis, politikių vos 8, o tarnautojų tik trys procentai.
M. Jankauskaitė pastabėjo, kad „Mūsų laisvės“ laidų cikle diskursas formuotas pasitelkiant „vyrišką“ perspektyvą: jie reprezentuoti ne tik skaitlingiau, tačiau jiems suteiktas ir vidutiniškai dešimtadaliu ilgesnis eterio laikas – vyrams teko 1440, o moterims 464 eterio minutės.
„Žiūrėdama laidas aš netgi pagalvojau, kad laidos kūrėjams buvo įdomu parodyti reketininkų laikus, tačiau nebuvo nė vieno epizodo, pasakojančio apie tai, kaip įvykus ekonominei suirutei, moterims reikėjo išgyventi, parduotuvės tuščios, bet joms reikėjo auginti vaikus ir susidoroti su situacija. Šitai temai panagrinėti nebuvo sukurta nė viena laida“, – pastebėjo M. Jankauskaitė.
Manoteisės.lt
