Daiva Baranauskienė: "Blogiausias smurto atvaizdavimo būdas – jo romantizavimas" (manoteises.lt nuotr.).

„Nužudymas – nelaimingos meilės atomazga”? Neseniai įvykęs atvejis, kai jaunas vyras peiliu nudūrė savo kiek vyresnę buvusią draugę, aprašytas ypač romantiškai. Kaltinamojo advokatės žodžius, kad jos ginamasis nužudė dėl „nelaimingos meilės” prieš mirtį moteris norėjo vaikiną palikti, o jis siekė ją susigrąžinti) tiražavo absoliučiai visa žiniasklaida (internetinė, popierinė, TV, radijas). Visais kanalais buvo nuolat kartojama apie nelaimingą įsimylėjėlį, tragiškai išgyvenantį savo paties įvykdytą žiaurų nusikaltimą (tiesiog „Otelas”, „Romeo ir Džiuljeta” ar dar kuri melodrama).

Mes girdime ar skaitome, ir dažnas pajunta užuojautą ne aukai, o „nelaimingai mylėjusiam” nusikaltėliui (su kritiniu mąstymu mūsų visuomenėje vis dar prastai). Kalba formuoja diskursą, todėl daroma įtaka smurto suvokimui. Jis pateikiamas ir užsitvirtina visuomenės sąmonėje ne kaip nusikaltimas, o kaip kažkas melodramatiško, žmogaus nevaldomo, tiesiog labai stipraus jausmo išdava.

Kita vertus, ar tokie advokatės žodžiai (kuriuos klusniai kartoja žiniasklaida) nėra bandymas kažkaip sukelti gailestį savo ginamajam. Kolegė teisininkė teigia, kad tai rodo tik advokatės nekompetenciją („nusikaltimo iš aistros” sąvokos nėra Lietuvos Baudžiamajame Kodekse), todėl tai niekaip negalėtų paveikti nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo sprendimo, tačiau kažkiek neramu, nes juk yra sąvoka „nužudymas didžiai susijaudinus”. O kas gali būti labiau jaudinančio už nelaimingą meilę ir neatsakytus lūkesčius?

Prieš keletą metų pradėjau rinkti „juodąją statistiką” – žiniasklaidos straipsnius apie moteris, nužudytas savo intymių (esamų arba buvusių) partnerių. Per metus tokių Lietuvoje atsiranda apie 20. Tai, ką perskaičiau, patvirtina ekspertų, dirbančių smurto prieš moteris srityje, teiginį – dauguma nužudymų ar pasikėsinimų nužudyti įvyksta, kai auka bando nutraukti santykius su smurtautoju (inicijuoja skyrybas ar separaciją, pasikeičia spynas ir nebeįsileidžia smurtautojo, kreipiasi į policiją ir nuosekliai laikosi savo pozicijos ar tiesiog aktyviai pasipriešina).

Kodėl taip yra, klausia tie, kurie vis dar nežino (ar iš principo nepripažįsta), kad smurtas prieš moteris yra ne šiaip sau alkoholio ar vaikystės traumų išprovokuotas elgesys. Tai mūsų (VIS DAR) patriarchalinės visuomenės nulemta nuostata, kad tikram vyrui „savo moterį reikia sutvarkyti”. Taigi, smurtas prieš moteris atsiranda dėl kontrolės poreikio. Kol smurtautojas šį poreikį patenkina, viskas vyksta įprastiniu būdu (kelionė „smurto rato” spirale). Bet kai šio poreikio patenkinimui kyla grėsmė, smurtas žiaurėja, peržengia iki tol buvusį lygį, tampa ne ribotai ir racionaliai dozuojamas, kaip buvo iki anksčiau. Smurtautojas elgiasi, kaip žiurkė, įvaryta į kampą – puola. Tokio puolimo pasekmė neretai būna moters nužudymas ar sunkus sužalojimas. JAV tyrėjai yra nustatę, kad smurtinių santykių nutraukimo metu tikimybė būti nužudytai padidėja net 75 procentais, o ir pats smurtas tuo metu suintensyvėja. Ar tai reiškia, kad turėtume skatinti smurtą patiriančias moteris smurtinių santykių NENUTRAUKTI? Tikrai ne, jų nutraukimas yra vienintelis būdas išsiveržti iš smurto rato. Tačiau tai reikia daryti apgalvotai, imantis visų, kiek įmanoma, saugumo priemonių, įtraukiant visas institucijas, kurios gali (ir privalo) teikti pagalbą.

Bet iš kur nukentėjusios moterys, jų artimieji ir net institucijos (neslėpkime nuo savęs, tiek policijoje, tiek Vaikų teisių apsaugos skyriuose dirba žmonės, neretai besilaikantys seksistinių pažiūrų ir neigiantys sistemines smurto prieš moteris priežastis) turėtų sužinoti, KAIP ELGTIS, kad ne tik neužaštrinti situacijos, bet ir adekvačiai ją išspręsti?

Čia grįžtu prie „juodosios statistikos” ir smurto vaizdavimo žiniasklaidoje. Matyt, per tuos 10 metų darbo smurto prieš moteris lauke mano akis tapo tokia ištreniruota, kad išsyk pastebiu visas klišes ir stereotipus, kurie, nors žurnalistų naudojami pagyvinti pasakojimams, iš tiesų sukelia neigiamą efektą – formuoja visuomenės nuomonę apie smurtą prieš moteris kaip apie įprastinį (normalų) arba netgi romantizuotą reiškinį.

Nekalbu apie tokius neetatinius „autorius”, kaip Guoda Juocevičiūtė, kuri nežinia kokiais sumetimais savo rašiniuose bandė diskredituoti pagalbą smurto aukoms teikiančias organizacijas. Kalbu apie daugybę kitų, etatinių žurnalistų (o gal ir redaktorių), kurie nepasivargina prie straipsnių įdėti ekspertų komentarų (arba deda tokių „ekspertų”, kurie kaltina auką ir teisina smurtautoją, pasisakymus) ir Specializuotos pagalbos centrų kontaktų lentelę. Tai neatimtų daug laiko bei išteklių, bet kažkam, galbūt, išsaugotų gyvybę?

O ir pačiuose straipsniuose tie autoriai nuolat „džiugina” keistais žodžiais ir žodžių junginiais, kurie užtušuoja ir iškreipia smurto prieš moteris problemą, tikrąją esmę ir priežastis. Vengiama smurto įvardijimo, vietoj to vartojami eufemizmai: „gavo į kailį” (tarsi moteris būtų kailinis žvėrelis), „pakėlė ranką” (tarsi ta ranka ir liko pakelta, o ne sudavė smūgį, kartais ir mirtiną), „mėlynėmis „išpuošta moteris” (gerai nors, kad kabutes uždėjo). Begalybę kartų rašyta, kaip moterys „auklėjamos kumščiais ir smūgiais” (kartais, – netgi kirviu).

Retai aptinku straipsnį, kur nebūtų akcentuojama, kad smurtaujama buvo „konflikto metu” (konfliktuoja dvi pusės, o tai suponuoja išvadą, kad smurtas įvyko dėl kažkokių tarpasmeninių ar nesusikalbėjimo priežasčių, o ne todėl, kad smurtautojas įvykdė nusikaltimą).

Ir, mano galva, blogiausias smurto atvaizdavimo būdas – jo romantizavimas. Pavyzdžiui, štai kaip rašoma apie pavydą, kaip vieną pagrindinių smurto priežasčių (iš tiesų, pavydas PATS SAVAIME jau yra psichologinis smurtas, bet negi žurnalistams tai rūpi?): „tragiška jaunų žmonių meilės istorija – vyras peiliu sužalojo draugę ir pasikorė”, „nelaiminga meilė vaikinui atėmė protą”, „iš jausmų pinklių pora neišsivadavo be kraujo”.

Dažniausias žurnalistų paaiškinimas, kodėl jie konkrečią problemą pateikia vienaip ar kitaip, būna: „To nori vartotojai”. Bet juk vyksta ir atvirkščias procesas – žiniasklaida pati sukuria vartotojų poreikius vienokiai ar kitokiai informacijai. Žinau, žinau, kad komercinė žiniasklaida neprivalo šviesti visuomenės, bet mes juk kalbame apie problemą, kuri tiesiogiai paliečia daugybės žmonių (63 procentai visų Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą artimoje aplinkoje) teisę į sveikatą, saugumą ar net gyvybę. Todėl, pastaruoju metu vykstant debatams apie etišką žiniasklaidą, norėčiau kreiptis į redaktorius ir žurnalistus, – gal pamėgintumėte apie smurtą prieš moteris rašyti ATSAKINGAI? O jei trūksta kompetencijos, netoliese esame mes, ekspertai iš nevyriausybinių organizacijų, visada pasiruošę bendradarbiauti.

____________________
Autorės vadovaujama organizacija yra Specializuotos pagalbos centras (SPC), taip pat visuomeniniais pagrindais atlieka SPC tarnybos Koordinacinio centro funkciją.
Smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys iš Kauno miesto ir apskrities į mus gali kreiptis tel. 860389833, el. paštu kmd.asoc@gmail.com
Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. 865500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiama mobili profesionali teisininko, psichologo pagalba bei atstovavimas bylose)

Publikuota manoteises.lt

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: