Prieš kelias dienas Marius Kundrotas ir Astra Genovaitė paskelbė gavę leidimą protestuoti prie Lietuvos visuomeninio transliuotojo – LRT. Jie taip pat išsiuntė rezoliuciją Lietuvos radijo ir televizijos tarybai, reikalaudami nustoti LRT eteryje propaguoti „lytinius iškrypimus ir kitokias šeimos sampratas“ nei, kaip jie mano, yra nurodyta LR Konstitucijoje bei Civiliniame kodekse.
Kitaip tariant išvis nerodyti tos pačios lyties asmenų šeimos, emocinių santykių.
Šiems žmonėms prijaučiantys asmenys LRT apskundė ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.
Vienas iš Kundroto ir Astrauskaitės argumentų – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas. Tokio, nepilnamečius „saugančio“ įstatymo, kokį turime mes Lietuvoje, neturi nė viena kita Europos Sąjungos valstybė. Ir kai kurios jo nuostatos, o ne du tėvai-gėjai, yra problema.
Bet pradžiai kontekstas tiems, kurie atsivertė šį tekstą, ir nesupranta, kas vyksta.
Taigi, XXI amžius Lietuvos žemėje. Portalo LRT.lt dokumentikos laida „Spalvos“ parodo dokumentinį pasakojimą apie dvi šeimas Didžiojoje Britanijoje: vienoje du vyrai augina kūdikį. Kitoje vaikas šiek tiek ūgtelėjęs. Šiaip jau anoks čia kriminalas ir netgi naujiena.
Vis dėlto Lietuvoje tokia istorija turi nemažai „potencialo“ tapti skandalu. Dėl ko ir pasistengia Astrauskaitė bei Kundrotas. Ir formaliai jie teisūs, nes Lietuvoje iki šiol galioja informacijos apie LGBT cenzūros įstatymas, kuris, deja, su teisingumu ir sveiku protu nieko bendro neturi.
2009 m., Lietuva priėmė, o 2011 m. „patobulino“ gėdingas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas, kuriomis varžoma kūrėjų laisvė bei visuomenės teisė gauti informaciją.
Arba, kalbant iki šiol galiojančio įstatymo formuluotėmis, draudžiama nepilnamečiams skleisti informaciją, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Paprastai tariant, šia eilute informacija apie homoseksualumą bei biseksualumą prilyginta informacijai, darančiai neigiamą poveikį nepilnamečiams.
Ką tai gali reikšti praktikoje? Kelis dalykus.
Pirma, autoriams, laidų kūrėjams ir visiems, kuriems atrodo svarbu/ įdomu vienokia ar kitokia forma kalbėti apie seksualumo įvairovę, siekiama užčiaupti burnas. Jie turi įsitikinti, kad jų kūriniai nepasieks nepilnamečių, nes kalbėdami ir analizuodami tokias temas jie neva skleidžia nepilnamečiams žalingą informaciją.
Antra, tokios informacijos ribojimas reiškia, kad vaikai ir paaugliai, atrandantys save ir savo seksualumą, visuomenės informavimo priemonėse neturėtų išgirsti jokios pozityvios, jų savivertę ir supratimą, kad su jais viskas gerai, stiprinančios informacijos. Tokie vaikai, anot įstatymo sumanytojų ir tokių asmenų kaip p. Kundrotas bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja p. Astrauskaitė, turėtų augti informaciniame vakuume, kuriame nematytų pozityvių pavyzdžių iki tol, kol jiems sukanka 18 metų. Ir jei dėl tos informacijos trūkumo jie jausis vieniši, turės psichikos sveikatos problemų, niekam nesvarbu. O turbūt geriausia, kad iš viso niekada nieko nepamatytų.
Trečia, toks įstatymas suponuoja, kad seksualumas, kuris nėra apibrėžiamas heteroseksualumo rėmuose, yra kenksmingas nepilnamečiams. Toks supratimas bando įteigti, kad seksualinė įvairovė, apie kurią mes žinome nuo pirmųjų rašytinių šaltinių atsiradimo pradžios, yra žalinga. Kitaip tariant, žmogiškumas yra žalingas.
Šis bandymas cenzūruoti viešąją informaciją – ne pirmas.
Naudojantis minimu įstatymu, 2013 metais LRT televizija nesutiko be „S“ ženklo ir anksčiau nei 23 valandą vakaro transliuoti Lietuvos gėjų lygos (LGL) sukurto klipo, kviečiančio į „Baltic Pride“ eitynes. Kiek jis „kenksmingas“ – įsitikinti galite ir patys. Tikėtina, kad toks sprendimas greičiau jums sukels galvos purtymo priepuolį nei supratimą, kodėl kažkam kiltų mintis žymėti tokį klipą kaip turinį, skirtą suaugusiems.
Po metų TV3 televizija atsisakė be tokių pačių ribojimų transliuoti kitą LGL klipą. Tą kartą, tiesa, drąsos pakako INFO TV, kuri „įsileido“ socialinę reklamą į savo eterį.
Bene garsiausias atvejis – „Gintarinės širdies“ knyga, kurioje pavaizduoti keli homoseksualūs veikėjai. Pasakų rinkinį išleidęs Lietuvos edukologijos universitetas persigalvojo ir 2014 m. pavasarį išėmė knygą iš prekybos, viešai ją pavadinęs „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Tiesa, tai padarė po keliolikos Seimo narių laiško. Panašu, kad greitu metu teisingumo paieškos dėl šios knygos cenzūros gali persikelti į Strasbūro teismą.
Šios dviejų porų iš Didžiosios Britanijos istorijos, parodytos laidoje „Spalvos“, jau taip pat paženklintos lietuviškojo konteksto: pabūgusi radikaliai nusiteikusių grupių gebėjimo sukelti skandalus lygioje vietoje, o gal pati manydama, kad tokia informacija yra žalinga nepilnamečiams, jaunesniems nei 14 metų (???), LRT.lt portalo redakcija dokumentiką pažymėjo „N-14“ indeksu.
Tad taip, p. Kundrotas ir p. Astrauskaitė pirštu bedė į skaudžią ir demokratiškai Lietuvai gėdingą situaciją, kai dalies jos piliečių egzistavimas ir informacijos apie juos skleidimas laikomas žalinga informacija nepilnamečiams. Taip, šis ponas ir ponia priminė, kad Lietuvoje galioja sovietmetį primenantis cenzūros įstatymas, varžantis kūrėjus ir suteikiantis galimybę fašistuojantiems „šeimos vertybių gynėjams“ tampyti kūrėjus po visokias komisijas ir tarybas, versti juos rašyti pasiaiškinimus, neturint garantijos, kad jų kūriniai nebus pašalinti iš viešosios erdvės arba nebus gėdingai pažymėti „S“ ženklu.
Būti ar nebūti cenzūrai – štai kokį klausimą mums visiems kelia „Spalvų“ atvejis. Esu tikra, kad didžioji visuomenės dalis yra absoliučiai pajėgi gyventi realybėje, pilnoje spalvų ir įvairovės, o ne tokių cenzorių kaip Kundrotas ar Astraukaitė siūlomuose lunatizmo ir paranojos persunktuose sapnuose.
