Globos namuose gyvenanti, pas globėją neišleidžiama ir dėl to nusižudyti bandžiusi paauglė, net trejus metus savo paties tėvo prievartautas vaikas, kūdikio lavonas šiukšlių rūšiavimo gamykloje, institucijos personalo koneveikiama neįgali mergina – štai tokias pastarosios savaitės Lietuvos vaikų realijas nušviečia vietos žiniasklaida. Tai savaitė, kurios metu Seimo nariams pritrūko politinės valios pritarti Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisoms.
Dar 1995-aisiais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, kurioje nurodoma, jog „Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikalingų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.“ Ratifikuodama minėtąją Konvenciją, Lietuvos valstybė įsipareigojo vykdyti jos nuostatas.
Po metų buvo priimtas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris tarsi apibrėžia drausmių bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą. Jame sakoma: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ar orumo žeminimą.“ Šis apibrėžimas, kaip matyti, nedraudžia taikyti fizinių bausmių, leidžia tėvams vaikus drausminti savo nuožiūra, o drausminimo riba telaiko kankinimą.
Nuo 2001-ųjų, jau net 3 kartus (2001, 2006 ir 2013 metais) JT Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai uždrausti fizinių bausmių taikymą vaikams. 2012 m. tokios rekomendacijos mūsų šalį pasiekė iš JT Žmogaus teisių komiteto, o 2014 m. ir iš Komiteto prieš kankinimą. Taigi, matyti, kad jau daugelį metų turime tvirtą tarptautinių organizacijų palaikymą imtis šios temos.
Net 51 pasaulio valstybė įstatymu jau yra visiškai uždraudusi fizinių ir kitokių žeminančių bausmių taikymą. Ne tik Skandinavijos šalys, bet ir mūsų kaimynės Latvija, Lenkija ar Estija jau yra priėmusios fizinių bausmių taikymo vaikams draudimo įstatymus. Dar 55 pasaulio valstybės išreiškė siekį visiškai uždrausti fizinių bausmių taikymą, o Lietuva, kartu su Nepalu ir Prancūzija, šiuo metu yra tokių bausmių uždraudimo finišo tiesiojoje.
Siūlomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos aiškiai apibūdina, kas laikytina fizine ir psichologine bausme, nebepalieka vietos tėvų interpretacijai ir nebeverčia Lietuvos vaiko kęsti auklėjimu pateisinamo smurto iki tol, kol tai pasiekia kankinimo ribą. Tai – labai svarbus žingsnis užtikrinant Lietuvos vaikų apsaugą ir gerovę.
Šiuo metu, dėl nepakankamo tėvų švietimo ir ypač dėl per dešimtmečius susiformavusių klaidingų įpročių bei auklėjimo suvokimo, apie pusę suaugusiųjų kaip auklėjimo priemonę vis dar naudoja fizines bausmes. Pernai užregistruota net apie 2000 smurto prieš vaikus atvejų, jau nekalbant apie visa Lietuvą sukrėtusią „šulinio“ ar į ją panašias tragedijas, periodiškai šiurpinančias mūsų šalies gyventojus.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“, padedanti labiausiai vargstantiems Lietuvos vaikams ir šeimoms, kasdien susiduria su vienokio ar kitokio smurto prieš vaikus apraiškomis. Neturėdami tvirto, įstatymu apibrėžto pagrindo, negalime deramai apsaugoti mažamečių. Daug iššūkių kyla dirbant ne tik su traumuojamų vaikų tėvais, bet ir su socialiniais darbuotojais. Lietuvoje gyvena tikrai daug puikių tėvų, daug rūpestingų ir savo darbą mylinčių socialinių darbuotojų, su kuriais bendradarbiaujame, kuriuos stengiamės psichologiškai palaikyti ir motyvuoti jų nelengvame darbe, tačiau egzistuoja ir nemažai nerimą keliančių atvejų.
Vienas iš jų – šiomis dienomis plačiai Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjęs „Lietuvos energijos“ paviešintas įrašas, kai vienos Vilniaus įstaigos darbuotoja, pagal savo pareigų aprašymą privalanti rūpintis vaikais, psichologiškai traumuoja savo auklėtinę. Jei dar Lietuvoje buvo žmonių, nesuvokiančių, ką vadiname psichologiniu smurtu, kviečiu dar ir dar kartą paklausyti, kaip įstaigos prižiūrėtoja bendrauja su mergaite. Kol kas psichologinio smurto prieš vaikus sąvoka įstatymu nėra apibrėžta ir baudžiamoji atsakomybė už ją nenumatyta. Tad kai kurie socialiniai darbuotojai ar mažiau rūpestingi tėvai net nesigilina į šią sąvoką ir nesuvokia jos svarbos.
Siūlomos Vaiko teisių įstatymo pataisos psichologinį smurtą apibrėžia taip: „Kito asmens nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, pozityvios socializacijos trikdymas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui.“
Kiekvieno įstatymo ar jo pataisų priėmimas reiškia, kad reikės prižiūrėti ir užtikrinti jų vykdymą. Seimo ir visuomenės nariai, sakantys, kad pataisos nieko nepakeis, baiminasi permainų, todėl vengia žengti pirmąjį žingsnį Lietuvos vaikų apsaugos link.
Verta pastebėti, jog prieš trejus metus atliktas lyginamasis tyrimas parodė, kad fizinių bausmių vaikams draudimo įstatymą priėmusiose šalyse pasikeitė ir visuomenės požiūris į šias bausmes, jos pradėtos vertinti neigiamai. Manančių, kad fizinės bausmės neturėtų būti taikomos vaikams Bulgarijoje, kurioje jos uždraustos 2000 m., skaičius išaugo nuo 47 iki 54 proc., Latvijoje (draudimas priimtas 1998 m.) – nuo 39 iki 51 proc., Moldovoje (2008 m.) – nuo 37 iki 50 proc., Lenkijoje (2010 m.) – nuo 35 iki 47 proc. Ko dar laukiame?
Rasa Dičpetrienė – organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė
