Pastaruoju metu visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, intensyvėja kova tarp nacionalizmo ir globalizmo šalininkų, nors dažniausiai nei vieni, nei kiti taip savęs neįvardina. Toji kova vyksta pirmiausia geopolitikos ir jos ideologinio pagrindimo lygmeniu, turi savyje ir kultūros politikos dedamąją. Aršiausia kova tarp globalizmo ir nacionalizmo (ekonominio) šiuo metu vyksta JAV, kur pastarąjį atstovauja prezidentas Donaldas Trumpas ir jo šalininkai, o pirmąjį – didžioji dalis JAV isteblišmento.
Geopolitikos (t.y. galios pasiskirstymo erdvėje) lygmeniu nacionalizmas reiškia, kad pasaulį, tiksliau tarptautinę sistemą, jos pagrindą, sudaro suverenios nacionalinės (arba joms pagal statusą prilyginamos) valstybės, gi globalizmas į pasaulį žiūri kaip į daugiau mažiau vieningą politinę visumą, eventualų vienetą, tvarkytiną pagal tuos pačius politinius, pirmiausia ekonominės politikos principus. Globalizmo dominavimo erdvėje nacionalinės valstybės, formaliai likdamos suverenios, faktiškai tokiomis būti nustoja – atlieka globalių galios struktūrų (centrų) rekomenduotos (švelniai tariant) tvarkos įgyvendintojų ir prižiūrėtojų vaidmenį savo teritorijoje, o, kai reikia globaliems galios centrams, kartu su kitomis valstybėmis dalyvauja nepaklusniųjų valstybių sutramdymo ir naujos tvarkos įvedimo jose akcijose, laikant tokią politiką universaliu gėriu. Iš esmės tokį pat vaidmenį, tik aukštesniame ar specialių įgaliojimų lygmenyje, atlieka ir tarpvalstybinės-regioninės organizacijos, įskaitant ES. Viena iš globalizmo dominavimo erdvės valstybių – pati galingiausia – JAV – buvo prisiėmusi, metaforiškai kalbant, vyriausiojo prižiūrėtojo vaidmenį. Neoliberalaus globalizmo ideologijoje jis – šis vaidmuo – siejamas su lyderio statusu, o šis savo ruožtu yra tradicinėje geopolitikoje naudojamo “hegemono” termino politinė ideologinė modifikacija.
Kaip žinoma, D.Trumpas siekia, kad JAV atsisakytų vyriausiojo globalios tvarkos prižiūrėtojo vaidmens, bet neatsisakytų hegemono arba, kitaip tariant, vienintelės šiuo metu pasaulyje supervalstybės statuso. O tai reiškia, kad JAV užsienio politika būtų nukreipta pirmiausia ne į globalistams reikalingos tvarkos palaikymą vienur ar kitur, o į pačios JAV nacionalinių interesų, aprėpiančių ne tik globalizuoto elito, bet ir kitų šalies socialinių sluoksnių interesus, tenkinimą. Pagal galimybes siekiant išlaikyti hegemono – vienintelės supervalstybės – statusą, trukdant supervalstybėmis tapti kitoms, tokias ambicijas puoselėjančioms didvalstybėms, iš kurių rimčiausia pretendentė į tą statusą yra Kinija. Tokias ambicijas, atremtas į antros pagal strateginę karinę galią valstybės statusą, puoselėja ir nuo Vakarų stumiamo Rusijos elito diduma, ir mums – Lietuvai – šiuo metu tai kelia galimai didžiausią grėsmę. Bet ta grėsmė galėtų realizuotis tik kilus tiesioginiam kariniam konfliktui tarp Rusijos ir Vakarų. Manau, tik visiškai į kampą įsprausta Rusija ryžtųsi pirma pradėti tokį konfliktą, nes jos ekonominis potencialas lyginant su Vakarais, taip pat ir Kinija, yra menkas.
Beje, nereikia globalizmo painioti, juolab tapatinti su globalizacija. Tai nors ir susiję, bet netapatūs reiškiniai. Deja, tokia painiava vyrauja Lietuvos žiniasklaidoje, daugelio politikų ir net intelektualais įvardinamų asmenų kalbose ir rašiniuose.
Dar vienas pastebėjimas – globalizmas kaip nacionalizmui tam tikra prasme priešingas teorinis politinis principas, politinėje praktikoje gali turėti ne vieną versiją ar atmainą. Tai priklauso nuo to, kokiom ideologijom remiantis ši praktika konstruojama. Kaip žinoma, paskutinius 30 metų vyraujanti versija yra grindžiama dviem tarpusavyje susietomis ideologinėmis doktrinomis: vadinamuoju neoliberalizmu kultūros plačiąja prasme (arba kultūros kaip gyvenimo būdo) politikoje ir monetaristine ekonomine doktrina (ji dar vadinama teorija) ekonominėje politikoje. Praktiškai tai reiškia, kad didžiausią galią tokioje politikoje turi tie, kas valdo dolerį kaip pagrindinę pasaulinę valiutą, beje, turinčią ir žmonių pripažinimą, ir dėl to bemaž visko matų matą.
Prieš kokius 20 metų mažai kas Vakaruose, o ir didesnėje pasaulio dalyje abejojo, kad neoliberalus globalizmas su jo monetaristine ekonomine politika taps vieninteliu politiniu žaidimu pasaulyje (iš tokio galvojimo gimė vadinamosios “istorijos pabaigos” ir geopolitikos virsmo geoekonomika “teorijos”), bet pamažu aiškėjo, kad tokiems globalistų neoliberalų lūkesčiams nelemta išsipildyti. Nelemta ne tik dėl išorinio (kitomis ideologijomis, taip pat ir nacionalizmu, besiremiančių politinių jėgų bei valstybių) pasipriešinimo, bet ir dėl vidinių priežasčių – neoliberaliu monetaristiniu globalizmu grindžiamos politikos rezultatų neatitikimo daugumos demokratinio politinio žaidimo dalyvių (eilinių piliečių ir rinkėjų) lūkesčiams ir interesams. Tai atvedė prie gilios vidinės šios globalizmo atmainos krizės, ką šiuo metu pripažįsta ir šią politiką pasauliniu mastu formuojančio ir koordinuojančio elito, arba globalios valdančiosios klasės, viršūnės. Beje, išeičių iš krizės ieškojimui ir skirtas šių viršūnių šįmetinis susirinkimas Davose.
Pridursiu, kad nemenka dalis šios globalizmo atmainos adeptų (taip pat ir Lietuvoje) su mielu noru atsisakytų demokratijos, bet protingesni iš jų žino, kad taip elgdamiesi rizikuotų netekti ne tik politinės galios ir įtakos, bet ir turtų. Taigi turi tenkintis įvairiomis politinėmis technologijomis ir manipuliacijomis, leidžiančiomis elito mažumai veikti neva daugumos palaikymą turinčių vardu.( O įvaizdis šiandien, kaip žinia, vis dar svarbiau nei troškulys). Varginantis, išlaidus ir erzinantis “politikos darymo” būdas, bet vis geriau nei minėta rizika.
Pastaruoju metu Lietuvoje stiprėjantys nacionalizmo arba grįžimo prie įsivaizduojamu realiu ir visaverčiu valstybių suverenumu grindžiamos tarptautinių santykių sistemos šalininkai linkę manyti, kad tai atvertų galimybes sėkmingai spręsti Lietuvos kaip nacionalinės valstybės egzistencijai ir tapatybei bei daugelio žmonių normaliam, oriam gyvenimui iškilusias problemas, kurios pagrįstai laikytinos tiesioginėmis ar šalutinėmis politikos, vykdytos orientuojantis į tarptautinių globalizmo “ekspertų” rekomendacijas, pasekmėmis. Deja, nebūtinai. Greičiausiai, tokiu atveju vienas grėsmes egzistencijai ir tapatumui pakeistų kitos grėsmės. Juolab, kad Lietuvoje stipriausia konservatyvaus dešiniojo nacionalizmo atmaina su polinkiu į autoritarizmą dėl savo socialinės ideologinės prigimties nebūtų pajėgi išspręsti susikaupusių socialinių problemų.
Tik menkas ir paviršutiniškas tarptautinių santykių istorijos žinojimas leidžia egzistuoti iliuzijai, kad nacionalizmu (nacijos egoizmu) grindžiamoje tarptautinėje tvarkoje visos valstybės turėtų galimybę vykdyti suverenią, jų interesus atitinkančią politiką. Deja, mažoms pagal galią ir geoekonominėje periferijoje ar pusiau periferijoje esančioms valstybėms, o tokioje padėtyje yra Lietuva, neišvengiamai tektų būti vienos ar kitos didvalstybės ar jų grupės klientu, be jokių garantijų išvengti galimo mainų objekto statuso. Nes tokioje sistemoje politiką lemia egoistiniai didvalstybių interesai ir nuolatinė kova dėl įtakos sferų, o pati sistema taptų labiau anarchiška nei dabar. Nors, nelabai rimtai kalbant, teoriškai įmanomas šūkis “visų šalių nacionalistai vienykitės” (prieš globalistus), bet vienybė tarp kaimyninių šalių nacionalistų sunkiai įmanoma dėl istoriškai susiformavusių pretenzijų vieni kitiems.
Taigi, nors vyraujanti globalizmo atmaina nėra palanki darniai pasaulio plėtrai ir neatitinka Lietuvos bazinių nacionalinių interesų, bet grįžimas prie nacionalizmo principu grindžiamos tarptautinės tvarkos nebūtų gera išeitis nei pasauliui, nei Lietuvai. O koks galėtų būti geresnis kelias, reikia galvoti visiems, kurie tokia išvadą pajėgia adekvačiai suprasti ir su ja sutinka.
Šaltinis: Antanas Kulikauskas
